Kai esame sotūs, dažniausiai nekreipiame dėmesio į nuo stalo byrančius trupinius. Net jeigu tai ne trupiniai, o koks dešrigalis – vis tiek dažnai tik numojame ranka. Tačiau visai kas kita, kada mūsų akivaizdoje tuo maistu, kurio trūksta vaikams, kažkas peni šunis...
Panašiai ir su biudžeto pinigais – kai esame daugiau ar mažiau apsirūpinę, būname ne tokie atidūs tiems „vis dar pasitaikantiems atvejams“, kada gudresni už mus „pasitvarko“ savo reikalus iš bendruomenės pinigų. Bet kai bankai ima grasinti iškeldinsią iš buto, o palūkanos litais didėja vos ne kasdien, daugeliui netikėtai atsiveria akys. O kas atsitiko su tais milijonais litų, kurie sudarė biudžeto lėšas? Kaip ir kam jie buvo panaudoti? Tikslingai ar nelabai? Ką mes už juos gavome?
Kauno miestas iš savo išrinktųjų periodiškai gauna „šūdo puodą“ tiek tiesiogine („auksinis“ tualetas prie pilies), tiek perkeltine (būtent apie tai dabar pakalbėsime) prasmėmis.
Ką turėtume galvoti, pažvelgę į 2009 metų II pusmečio pajamų plano vykdymo lentelę, kurioje juodu ant balto parašyta, kad lėšų trūkumas sudaro beveik 80 milijonų litų, ir sugretinę šį faktą su išlaidų skiltimis?
Savivaldybė svarstė ir nusprendė, kad jai reikia naujo administracinio pastato. Puiku – reikia tai reikia. Bet kaip tai padaryti, kada biudžete 80 milijonų skylė? Statyti nėra už ką. Tačiau genijų protams kliūčių nėra – nusprendžiama patalpas nuomoti. Kaip žinia, tai visada brangiau, nei turėti savo, nes nuomotojas iš nuomininko dar turi ir uždirbti – bet ar tai gali sutrukdyti tikslui? Juo labiau, kad nuomos kaina ir trukmė – irgi aukso kasykla. Savivaldybės rašte, po kuriuo yra mero Andriaus Kupčinsko pavardė, rašoma, kad „nuomos terminas yra 20 metų, nuomojamas plotas 18 – 20 tūkstančių kvadratinių metrų, o kaina negali viršyti 40 litų už kvadratinį metrą.“ To buvo per daug net visko mačiusiems miesto tarybos nariams, ar bent kai kuriems iš jų. Todėl vėlesniame posėdyje parametrai tikslinami miesto naudai. Nuomos trukmė, tiesa, ilginama iki 25 metų, tačiau plotas mažinamas iki 12 000 kv. m, o nuomos kaina krinta iki 35 litų, įskaitant PVM. Taip nuo pirminės 968 000 litų per mėnesį (!) nuomos sumos „susitraukiama“ iki 420 000 litų per mėnesį. Nei daug, nei mažai – išgelbėta 548 000 litų mokesčių mokėtojų pinigų. Švaistymo sustabdyti, deja, nepavyko, tačiau tai bent jau apribota daugiau nei dvigubai.
Gal kam įdomu sužinoti tų tarybos narių pavardes, kurie išsaugojo miestiečiams per mėnesį daugiau nei po pusę milijono jų pačių lėšų? Tarybos posėdžių protokolai dar nėra įslaptinti.
Na, o atsirašinėjo ir jiems priešinosi ponas meras Andrius Kupčinskas ir Bendrųjų reikalų departamento Bendrojo skyriaus vedėjas Alfonsas Janušauskas. Vardan teisybės nekenks paminėti, kad Kauno savivaldybės meras A.Kupčinskas savo parašu „puošia“ tik tuos raštus, kuriais jis nurodo savo pavaldiniams ką nors „išsiaiškinti“. Pats jis jokios atsakomybės dažniausiai neprisiima.
Pabaigai galima pridurti, kad išsaugojus lėšas nuo švaistytojų vienoje srityje atsiveria didesnės galimybės kitoms sritims – kad ir Eismo valdymo sistemos rengimui. Labai tikėtina, kad šalia brangiai kainavusių ir amžinai neveikiančių greičio matuoklių mieste atsiras ne vienas labai naujoviškas šviesoforas. Preliminariais duomenimis projekto „vertė“ viršija 70 milijonų litų. Kad netyčia neužsimirštume, tai beveik tokia suma, kokio didumo „skylė“ žioji šių metų II ketvirčio pajamų surinkimo plane.
Tokiame kontekste nesunku pagalvoti, kad kažkaip nesolidu „kelti bangas“ dėl vos pusę milijono tekainavusios tupyklos prie Kauno pilies.
