Pasikeitus valdžiai, naujoji pradeda aiškinti, koks sunkus jai teko palikimas. Ir taip po kiekvienų rinkimų.
Stebint neseniai pradėjusios dirbti Vyriausybės darbą, klausantis jos vadovo Algirdo Butkevičiaus pasisakymų, kirba mintis – jau kažkur girdėta. Prieš ketverius metus į valdžią atėjusi kita politinė jėga kalbėjo labai panašiai.
Ne kartą girdėta graudi istorija
„Nesitikėjau, kad rasime taip blogai“, – žurnalistams neseniai sakė A. Butkevičius, kalbėdamas apie buvusios valdžios valdytą energetikos sektorių. Jis pirmiausia pažėrė užuominų apie įtarimus dėl viešąjį interesą atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio panaudojimo bei kitų finansinių operacijų.
„Pavyzdžiui, VIAP pinigai, kurie turėjo būti renkami nuo sausio 1 dienos, keliavo į kai kurių privačių ūkio subjektų sąskaitas užsienyje. Paskui – 750 mln. litų iš pradžių buvo laikomi bendrovėje „Litgrid“, vėliau perduoti kitai bendrovei, kurios įstatinis kapitalas yra 10 tūkst. litų. Tačiau reikia palaukti, kol pasibaigs tikrinimai, tyrimai, tada pateiksime išsamią informaciją“, – aiškino A. Butkevičius.
Buvusi valdžia, vos pradėjusi dirbti, irgi skundėsi, net raudojo.
„Socialdemokratų vadovo premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė slėpė nuo visuomenės tikrąją ūkio ir finansinę padėtį. Ji gerokai blogesnė, nei buvo skelbiama iki šiol. Paveldėjome nelengvą palikimą ir finansiniu, ir dvasiniu aspektu.
Mes dirbame tarp prasto paveldo, sudėtingos dabarties ir šviesesnės, modernesnės perspektyvos. Štai kur mes esame“, – kalbėjo dabar opozicinės, o tada valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas, tuometis premjeras Andrius Kubilius. Tai buvo 2008 metų pabaigoje ir 2009-ųjų sausį.
Apie tą patį, tik skirtingai
Valdžios kėdėmis besikeičiantys politikai mėgsta kalbėti tarsi apie tą patį, tačiau savo ar oponentų nuopelnams arba nuodėmėms paryškinti pasitelkia statistiką ir faktus remdamiesi skirtingais ir jiems naudingais atskaitos taškais.
Geras to pavyzdys – „Sodra“. Senstanti Europa iš esmės visur susiduria su didžiuliais iššūkiais dėl senjorų aprūpinimo išteklių, nelabai aiškūs problemos sprendimo receptai. Tačiau politikoje dažnai svarbu rasti kaltą, ir tai retoriškai pavyksta abiem pozicijos ir opozicijos užkardo padalytoms pusėms.
Socialdemokratas Algirdas Sysas apie „Sodrą“ kalbėjo taip: „Valdantieji visą laiką dejavo, kad 2008 metais paveldėjo praskolintą „Sodros“ biudžetą, nors tada jos deficitas siekė 1,44 mlrd. litų. Per ketverius metus jie sugebėjo jį padidinti iki 9 mlrd.“
Tiesa, jis yra išplatinęs ir kitą pranešimą, skelbiantį, kad deficitas tada buvo tik 0,5 mlrd. litų. Bet tai palikime dviem sysams susitarti tarpusavyje, galbūt ir mandatą bei atlyginimą dalijantis pusiau.
Konservatorius Rimantas Dagys apie „Sodrą“: „Didžiausias „Sodros“ biudžeto deficitas – apie 3 mlrd. litų – yra paliktas praėjusios Vyriausybės ministrės Vilijos Blinkevičiūtės. Tai padaryta netgi ekonominės gerovės augimo laikotarpiu. Šis palikimas užprogramavo ir visas kitas šios sistemos problemas. Ši (konservatorių vadovauta – red. past.) Vyriausybė deficitą pradėjo pamažu mažinti ir pasiūlė ilgalaikį „Sodros“ biudžeto subalansavimo planą.“
Iš esmės abu politikai užsiima demagogija, nes dauguma tingi gilintis į sąvokas arba tikrinti statistiką. Arba tai yra sąvokų vartojimo nevalyvumas ir triukšmas.
Bendra „Sodros“ skola dar 2012 metų lapkritį išties siekė 9 mlrd. 477 mln. litų. Tačiau R. Dagys, teisingai nurodantis 3 mlrd. litų, kalba ne apie bendrą „Sodros“ skolą, o apie metinį deficitą.
Paaiškinsime paprastai: jei kuris nors iš šių politikų būtų jūsų finansininkas – išprotėtumėte. Mat jie neskiria arba apsimeta neskiriantys bendros jūsų būsto paskolos sumos, nuo to, kiek esate skolingi už einamąsias uždelstas įmokas.
Gali būti, kad tai tėra dar vienas aiškus įrodymas, jog šie politikai kalba ne žmogui, kad jam būtų bent kas nors aiškiau, o objektyvui ir mikrofonui, kad juos pačius parodytų.
Nežino, ko paklausti
Įdomu, kad socialdemokratai visada skelbiasi turį geriausius energetikos ekspertus, o konservatoriai prieš ketverius metus finansų ministru ne pirmą kartą skyrė seną savo partijos vilką Algirdą Šemetą, kuris anksčiau vadovavo Statistikos departamentui.
Tačiau nei vieni, nei kiti „nė neįtarė, koks baisus palikimas jų laukia“. Gal dėl nepakankamai tiksliai atspėtos finansų krizės ar klaidingo kitų bėdų prognozavimo kalti nepriklausomi analitikai, kurių prognozėmis politikai kartais remiasi, o kartais ne?
Ekonomistė Aušra Maldeikienė „Balsas.lt savaitei“ sakė mananti, kad opozicija niekada į nieką sąžiningai nesigilina.
„Negalėčiau prisiimti kaltės dėl to, kad opozicija nieko neveikia. Jos pačios pareiga yra stebėti ir analizuoti, – aiškino ji. – Analitikai atsako į tai, ko jų klausia arba kas jiems įdomu. Man tikrai neįdomus IBM projektas (juo labai didžiavosi ir gyrėsi A. Kubiliaus Vyriausybė, bet dabar jis nutraukiamas – red. past.), niekada juo nesidomėjau, bet jei tai, kas sakoma, yra tiesa, opozicija turėjo laiku tai pastebėti ir šaukti.
Kodėl opozicija gauna už tai pinigus, nieko nedaro ir dar drįsta verkti, kad nežinojo? Nežinojo, nes nesidomėjo, O jei nesidomėjo, vadinasi, veltui valgė rinkėjų pinigus. Kuo čia dėtas koks nors Gitanas Nausėda, dirbantis bankui ir atstovaujantis jo interesams, ar Maldeikienė, kuri šiaip laisva ir daro, ką nori, o laisvalaikiui dar su žurnalistais vozojasi.“
Pasak A. Maldeikienės, politikai jaučiasi esą labai gudrūs, o iš tiesų nė nežino ko paklausti.
„Nė karto joks politikas manęs nieko neklausė, juolab nė karto nėra prašęs kokių tyrimų, pavyzdžiui, mūsų ekonometrinės analizės, nors to kai kas prašo. Ir tarptautiniu lygiu. Jie jaučiasi esą gudrūs, o išties nežino, ką privalo žinoti“, – negailestingai nukirto ekonomistė.
Tas pats ir kitose valstybės valdymo srityse. Su korupcija kovojančios tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos padalinio vadovas Sergejus Muravjovas, komentuodamas faktą, kad nė vienai iš besikeičiančių valdžių nepavyko iš esmės kilstelėti valstybės vietos pagal korupcijos suvokimo indeksą, susimąstė.
Jis nesiėmė spręsti, ar tai gali reikšti, kad yra korumpuota pati šalies politinė sistema ir jos pagrindinės partijos, ar kad jos dalyviai nesuvokia korupcijos problematikos. Daugiausiai jis kalbėjo apie baimę prisiimti atsakomybę. „Suprantame, kad korupcija yra blogai. Apie tai daug kalba politikai, nuolat keičiami įstatymai, bet Lietuvoje korupcijos lygis ir korumpuočiausių institucijų sąrašas iš tiesų nesikeičia jau daug metų. 2011 metais atlikto Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, kas penktam Lietuvos gyventojui teko duoti kyšį per pastaruosius 12 mėnesių. Kaip ir anksčiau, gyventojai dažniausiai supranta, kad reikia duoti kyšį, ir jį dažniausiai duoda sveikatos apsaugos įstaigose, kelių policijai ir savivaldybėse. Anot verslininkų, labiausiai paplitusi korupcijos forma mūsų šalyje yra nepotizmas arba bičiulių ir giminių protegavimas. Kas ketvirtas valstybės tarnautojas teigia, jog jo institucijai teko patirti politikų spaudimą, jiems siekiant asmeninės naudos. Tačiau yra ir teigiamų tendencijų – mažiau Lietuvos žmonių yra pasirengę duoti kyšį.
Manau, kol kas valdžios institucijos nesiryžta prisiimti didesnės atsakomybės ir spręsti korupcijos problemų iš esmės. Vis dar pernelyg dažnai antikorupciniai veiksmai lengva ranka deleguojami teisėsaugos pareigūnams, nors korupcija yra viso viešojo sektoriaus iššūkis. Maža to, politikų ir valstybės tarnautojų veiksmai dažniausiai nėra tokie ambicingi kaip jų vieši pažadai. Pavyzdžiui, apie korupciją sveikatos apsaugoje ir policijoje kalbame dešimtis metų, dabartinėje Nacionalinėje kovos su korupcija programoje, kuri yra pagrindinis sisteminės kovos su korupcija dokumentas, socialinės reklamos apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas ir jų kainas yra numatytos kaip viena iš pagrindinių priemonių kovoti su neteisėtais mokėjimais ligoninėse ir poliklinikose. Man regis, visi suprantame, kad taip vargu ar galime iš pagrindų išspręsti kyšininkavimą gydymo įstaigose. Juk tai reiškia, kad pareiga neduoti kyšio iš principo yra perkeliama pacientui, šaliai, kuri vargu ar rizikuos savo ir savo artimųjų sveikata, jei patys sveikatos priežiūros įstaigų atstovai aiškiai nepasisakys prieš nelegalius mokėjimus ir nereikalaus „papildomo atsilyginimo“ gydymo metu“, – mano S. Muravjovas.
Blefo elementai
Ta proga „Balsas.lt savaitė“ primena, jog LSDP atstovavęs premjeras Gediminas Kirkilas, kai buvo „įšventinamas“, žadėjo atsistatydinti, jei korupcijos nesumažins per metus, tačiau vėliau pareiškė buvęs neteisingai suprastas ir suabejojo „Transparency International“ indeksų kokybe.
Pasitaiko ir kitaip. Rinkimų kampanijos metu laužomos ietys dėl ką tik įvykdytų abejotinų valdžios pirkimų arba rodoma pirštu į jau įvykusius faktus, kurių pakeisti nebeįmanoma.
Dar 2008 metais, kai Krašto apsaugos ministerijai vadovavo dabartinis ministras socialdemokratas Juozas Olekas, buvo pasirašyta sutartis su Didžiąja Britanija bei jos kompanija „Thales“. Lietuva įsipareigojo įsigyti 1983 metais pastatytus „Hunt“ klasės minininkus „HMS Cottesmore“ ir „HMS Dulverton“.
Iš J. Oleko ministro vairą perėmusios konservatorės Rasos Juknevičienės patarėjas generolas Jonas Kronkaitis žiniasklaidai dar prieš ketverius metus sakė: „Sprendimas juos pirkti, kai artėja krizė, nėra apgalvotas. Įsigyti laivus galbūt buvo planuota seniai, bet krizė juk nebuvo planuota. Sausumos pajėgos yra neaprūpintos, batalionuose daug laisvų etatų. Labiau reikėtų rūpintis, kad netrūktų karių sausumos pajėgose, kad jų technika būtų geros būklės.“
Panašios nuomonės laikėsi ir ministrės partijos kolega, dabar jau buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas.
Vis dėlto dešinieji – konkrečiai R. Juknevičienė – vėliau paaiškino nieko nebegalį pakeisti, tad laivus nupirko. Pastarosios valdžių kaitos metu regėjome antrą seriją ir savotišką atsidėkojimą už tęstinumą. Socialdemokratai aršiai kritikavo kadencijos pabaigoje A. Kubiliaus Vyriausybės įsigytą pirkinį – už renovacijos lėšas nusipirktus karinius sraigtasparnius. Vos vėl tapęs krašto apsaugos ministru J. Olekas paskelbė tikįs, kad sraigtasparniai labai reikalingi.
Pirmąją jau nuėjusios A. Kubiliaus Vyriausybės metinę veiklos ataskaitą (už 2009 metus) opozicija kritikavo už tai, kad ši esą yra labiau buvusios valdžios kritika, tačiau anaiptol nėra akivaizdu, kad dabar nebus panašiai. Juk, tarkime, tokios „smulkmenos“ kaip tiesioginių merų rinkimų ir jų įgaliojimų arba panašūs klausimai galbūt taip pat ne vieną kadenciją stringa tik dėl „praėjusiųjų palikimo“ kaltės. Kalta ne aplinka, o palikimas.
TIK FAKTAI
Valdžios kaltina valstybės valdymo palikimą, o piliečiai keikiasi ir nesėdi vietoje.
Nuo 2007 iki 2011 metų per metus vidutiniškai emigruodavo 44 tūkst. šalies gyventojų, imigruodavo – 9 tūkst., t. y. kasmet vidutiniškai išvykdavo 35 tūkst. žmonių daugiau negu atykdavo.
