Norvegijos šiaurinėje dalyje, Hamerfeste, jau beveik šešerius metus gyvenantys giminaičiai pakvietė pasisvečiuoti. Viešnagė neprailgo: kasdien vis nauji vaizdai, neregėti objektai, nepatirti įspūdžiai ir širdį gaubianti ramybė namų ilgesio nesužadino.
Šiltos vasaros – retai
Vėlų rugpjūčio 11-osios vakarą Hamerfestas tris svečius (šių eilučių autorę, „Alytaus naujienų“ kalbos redaktorę Iloną Cibulskaitę bei Alytaus rajono gyventojus Ireną ir Vitą) iš Lietuvos pasitiko dulksnojančiu lietumi ir tebetvyrančia, bet jau pabaigos link traukiančia poliarine diena. Vietiniai teigia, kad tokios šiltos vasaros, kokia buvo šiemet, Hamerfeste nėra dažnos. Smulkus lietus ir ne itin švelnus vėjas buvo vos porą viešnagės dienų. Jau pirmą mūsų savaitgalį prasidėjo nešiaurietiškos atostogos šiauriausiame pasaulio krašte.
Hamerfestas yra vienas seniausių šiaurinės Norvegijos ir šiauriausias pasaulyje miestas. Teigiama, kad neužšąlančioje įlankoje, kurią skalauja šiltoji Golfo srovė, jį įkūrė žvejai ir prekiautojai. Apie 10 tūkst. gyventojų turintis kraštas nėra didelis, tačiau gana gyvas - mieste klesti įvairūs verslai, amatai, pramonės šakos, populiari žvejyba, turizmas, o naftos pramonė - bene pagrindinis Hamerfesto verslas.
Šiauriniai elniai – neatskiriama Hamerfesto dalis
Hamerfeste ir aplinkiniuose miesteliuose gyvena samių tauta, Suomijoje dar vadinama lapiais. Tai pati seniausia tauta visoje Skandinavijoje. Jie visada buvo klajokliai, elnių augintojai, tad visur laisvai vaikštantys dailiaragiai priklauso būtent jiems. Vietiniai elniai liovėsi bijoti žmonių. Šių gyvūnų pilnos gatvės, pakelės ir kalnuose - ne vienas, o kartais koks ir prie namų prisėlina, į garažą įlenda.
Šiauriniai elniai šiame krašte - kaip Indijoje šventos karvės. Važiuojant automobiliu tenka praleisti kiekvieną elnią. Jeigu jis eina per kelią ar ant jo guli, reikia atsargiai apvažiuoti arba palaukti, kol pasitrauks. Už partrenktą elnią reikia susimokėti solidžią baudą - 6 tūkst. Norvegijos kronų (per pustrečio tūkst. litų). Gyvūnai yra paženklinti, tad mirtinai sužalojus elnią reikia nupjauti jo pažymėtą ausį ir nuvežti į atitinkamas institucijas, kuriose, pagal registracijos numerį nustačius, kuriam samiui priklauso gyvūnas, teks sumokėti minėtą baudą. Taip pat patiems reikės padengti per įvykį apgadinto automobilio nuostolius.
Hamerfesto simbolis - baltoji meška. Mieste veikia Karališkasis ir Senovinis baltųjų meškų muziejus, taip pat yra tokiu pačiu pavadinimu įsikūrusi draugija. Tačiau elnią galima laikyti antruoju Hamerfesto simboliu. Vyraujantys suvenyrai yra kaip tik su šių dviejų gyvūnų - meškos ir elnio - atvaizdais.
Žvejyba – ekstremaliai žavi pramoga
Kadangi atvykome naktį, tad kitą dieną traukėme prie nedidelio vandens telkinio, esančio Hamerfesto priemiestyje Rypefjorde, meškerioti. Nebuvo labai šilta, o pasiplovusi rankas vėsiame telkinio vandenyje sužvarbau, tad pažįstamas paskolino šiltas pirštines, kiek labiau pasijautė šiaurė. Pradėjus žvejybą ėmė smelkti lietus, po kurio dangus pasipuošė dailia vaivorykšte. Meškeriotojams pavyko ištraukti keletą raibašonių upėtakių - toks buvo pirmasis laimikis šiaurėje. Bet žvejyba tuo nesibaigė.
Kartu keliavęs Vitas - žvejys entuziastas, o Norvegija itin garsėja šia pramoga turistams ir verslu vietiniams, tad būtų nuodėmė šioje šalyje nepameškerioti. Todėl vieną vakarą Vitas nusprendė skirti žvejybai Barenco jūroje. Su Norvegijoje gyvenančiais lietuviais Ryčiu ir Dainiumi išplaukė į tikrą norvegišką žvejybą. Ir nenusivylė. Kelionė, pasak Vito, buvo kupina įvairių emocijų - šėlstanti jūra gamino daug adrenalino, kurį prislopino įspūdingi laimikiai - apie 8 kg sveriančios menkės. Kaip pasakojo Vitas, apie 2-3 kg sveriančias menkes Rytis ir Dainius paleidžia atgal, mat jiems tokios - per mažos. Trijų žvejų jūroje saugotos žuvies užteko ir pietums, ir į Lietuvą parsivežti.
Žuvų džiovinimo fabrikas – po atviru dangumi
Hamerfestas bei aplinkiniai miesteliai traukia ir žavi ne tik įstabia gamta, laisvai visur vaikštančiais šiauriniais elniais ir pan., bet ir žmonių tarpusavio pasitikėjimu, sąžiningumu bei draugiškumu. Stebina daugelis, rodos, nelietuviškai paprastų dalykų.
Giminaičiai, pas kuriuos viešėjome, nuvežė į Forsolio kaimelyje esantį žuvų džiovinimo fabriką. Po atviru dangumi įrengtos tik tinklu uždengtos džiovyklos atviros kiekvienam atvykėliui. Ėjome per jas ir apžiūrinėjome mums virš galvų kabančias žuvis arba tik jų galvas. Kai kurių žuvų galvos, pavyzdžiui, menkių yra gana didelės, todėl džiovinamos atskirai. Džiovintos žuvys yra malamos, o iš jų miltelių gaminami įvairūs maisto papildai.
Prieš srovę šokinėjančios lašišos ir kabantis tiltas
Mariaus žmona teigia, kad tikrasis šiaurės grožis atsiveria žiemą ir pavasariop, kai visur būna balta balta, tvyro šiaurietiškas speigas. Šiaip gamta nėra itin spalvinga, pavyzdžiui, kaip pas mus vasarą ar pavasarį. Paties Hamerfesto augalija gana skurdoka. Medelis vos vienas kitas, ir tas liaunas, neaukštas. Dominuojanti spalva vasarą - rusva, pilka, šiek tiek yra žalios. Spalvų gamai sodrumo suteikia aplink tyvuliuojantys vandenys - krantus skalauja Barenco ir Norvegijos jūros, telkšo daug mažesnių ir didesnių ežerėlių, srovena upeliai. Leidžiantis iš šiaurės piečiau gamta darosi žalesnė, vešlesnė, auga daugiau medžių.
Skaide esantys kriokliai stulbina ir pakeri savo purslais bei sraunumu. Kriokliuose prieš srovę šokinėja lašišos. Pastarųjų ten gausybė, net ir nemėgstančiam žvejoti taip ir maga sugauti bent vieną. Mūsų lankytuose kriokliuose šias žuvis žvejoti draudžiama, tad gėrėjomės įspūdingais reginiais.
Nuriję gaiva ir ramybe alsuojančio kalnų oro gurkšnį patraukėme gamintis adrenalino. Netoli krioklių yra tiltas, už šlaitų pritvirtintas lynais, tad einant juo šis siūbuoja. Vienu metu eiti tiltu gali ne daugiau kaip du žmonės. Apačioje - tikra praraja - gili upė, virš kurios nemenkame, maždaug 10 metrų, aukštyje ir kabo tiltas. Iš pradžių toks reginys drąsos neįkvepia, na, bet išbandyti reikia viską, ypač kai atkeliauji tiek kilometrų. Tad ryžausi ir aš. Ir visiškai tuo džiaugiuosi, nes nebuvo taip baisu, kaip tikėjausi. Jausmas nenusakomas - jautiesi atitrūkęs nuo realybės, juk kybai lyg virš pragaro. Tačiau nuo tilto atsiveriantys horizontai įkvepia, suteikia stiprybės jį įveikti.
Į 400 m kalną - per porą valandų
Norvegija garsėja ne tik žvejyba, įvairiais vandens telkiniais, bet ir įspūdingais kalnais, kuriais nusėtas visas šalies kraštovaizdis, tad išbandėme ir šį malonumą. Rypefjorde gyvenanti pusseserė Inga suorganizavo kelionę į 400 m aukščio kalną Tyveną. Kopėme apie porą valandų. Tačiau tai atsipirko stulbinamais vaizdais, matytais tik filmuose. Tarp kalnų lyg žydros akutės raibuliuoja mažyčiai ežerėliai, ramia vaga srovena vienas kitas upelis, vingiuoja serpantinai, varganą žolytę rupšnoja elniai, tolėliau baltuoja dar likę sniego lopinėliai.
Kalnas tikrai įspūdingas - iš toli pasižiūrėjus atrodo, kad kaipmat įkoptum, bet kai to imiesi, viskas kiek sudėtingiau. Kad nepasiklystų lipantieji į kalną, yra rodyklės, kuriomis reikia vadovautis kopiant. Kuo arčiau viršukalnės - tuo gražiau. Sniegas vasarą - lyg sapne - ranka pasiekiamas. Tvirti, tūkstantmečius atlaikę akmenys mena knygose aprašytą gilią senovę. Neapsakomas jausmas - lyg kitame pasaulyje, kitame amžiuje - viskas lieka už nugaros, už tvirtų kalno keterų.
Pasirinkome ne pačią lengviausią trasą, o tą, kurioje atsiveria daugiau kerinčių vaizdų. Ir nepasigailėjome - buvo į ką pažiūrėti, iš kur pasisemti dvasinės stiprybės. Iš viršukalnės visas Hamerfestas - kaip ant delno. Mikroskopiniai namai, laivai, automobiliai mirga vandens ir kalnų glėbyje.
Lipdami žemyn prisėdome užkąsti. Kvėpdami tyrą kalnų orą stebėjomės švara. Juk sutikome nemažai kopusiųjų į tą patį kalną (vietiniai, kai tik būna saulėta diena, dažnai imasi aktyvaus laisvalaikio - kopia į kalnus, važinėja dviračiais), ne vienas su savimi taip pat nešėsi kažko užkrimsti. Bet neįtikėtina - nei menkiausios šiukšlės, nei mažyčio popierėlio ar kito keliautojų pėdsako.
Nusileidę nuo kalno važiavome prie Hamerfeste esančios Struvės geodezinio lanko statulos, žyminčios pirmą tarptautinį Žemės matavimą. Netoliese tuo metu gyvenęs lietuvis Rimas teigė, kad į šią vietą kasdien atplūsta norinčių čia įsiamžinti turistų iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Aplankę giminaičius, apžiūrėję juos supančią aplinką, pasigėrėję stulbinamu, žodžiais nenusakomu kraštovaizdžiu, netrukus susiruošėme ir 36 valandų kelionei automobiliu namo į Lietuvą. Perskrodę dalį Norvegijos, Suomiją, Estiją ir Latviją, pasiekėme namus, tačiau mintimis dar ilgai klaidžiojome po norvegiškus kalnus, jūras, ežerus, po kraštą, į kurį norisi dar ne kartą sugrįžti.
Įdomesni pastebėjimai
Finmarko apygardoje gyvenantys giminaičiai ir draugai tikino, kad tarp vietos gyventojų vyrauja nuoširdus pasitikėjimas. Pasak Ingos, norvegas niekuomet nelies ne jam priklausančio daikto. Norvegai - tikrai garbingi ir sąžiningi. Mums tai buvo gan keista - Lietuvoje nesame linkę pernelyg pasitikėti netgi savo kaimynais.
Nors kelionė lėktuvu (iš Vilniaus į Oslą, iš Oslo į Altą), trukusi apie 4 valandas, taip pat teko 6 valandas Osle laukti lėktuvo į Altą, kainavo kiek brangiau negu automobiliu, tačiau pastaroji, nors trunka apie pusantros paros, suteikia galimybę pamatyti dar daugiau Norvegijos, Suomiją ir Baltijos šalis.
Lietuviams kiek neįprasta tai, kad stipriaisiais alkoholiniais gėrimais prekiaujama tik specializuotose parduotuvėse. Paprastose parduotuvėse parduodamas sidras, miksas, alus. Pastarojo, vieno pigesnių, skardinė kainuoja kone 50 litų. Šiaip ten viskas gana brangu.
Įdomu ir tai, kad parduotuvės sekmadieniais paprastai nedirba, šeštadienį dirba trumpiau (pavyzdžiui, pagrindinės maisto prekių parduotuvės šeštadieniais dirba nuo 8 iki 20 valandos). Hamerfeste didžioji dalis įstaigų dirba nuo 7 iki 15 valandos.
Norvegams už vandenį mokėti nereikia, yra tik mokestis už vamzdžius. Visur dominuoja elektra - visa buities technika, namų šildymas skaičiuoja pinigėlius už elektrą.
Vietos gyventojai neturi tokių laidojimo tradicijų kaip mes. Numirus žmogui jis sutvarkomas ir kurį laiką laikomas šaldytuve (tai gali trukti ir per mėnesį), kai atsiranda galimybė, su mirusiuoju atvyksta atsisveikinti artimieji (jeigu neatsisveikino, kai tik šis mirė ir jeigu nori) ir tada jis tiesiog palaidojamas. Be jokių varginančių ceremonijų, kelių dienų laikymo šarvojimo namuose ir panašiai.
Patarimai ketinantiesiems keliauti į tą kraštą:
Patogi avalynė - ne tik į kalnus, bet ir po akmenuotas pakrantes vaikštinėti pravers.
Šiltesni drabužiai, nes ten nėra labai šilta, bet nevertėtų pamiršti ir šio to, tinkančio mūsų vasarai.
Lietpaltis su gobtuvu, mat lietus, nors ir trumpas, bet nenuspėjamas, gali užklupti bet kada ir bet kur. Dėl stipraus vėjo skėtis ne visada gali pasiteisinti.
Akiniai nuo saulės - ypač praverčia kopiant į kalnus.
Nepagailėti nusipirkti daugiau Norvegijos kronų, ypač, jeigu gyvensite ne pas pažįstamus.
Fotoaparatas, filmavimo kamera - tikrai bus begalė vaizdų, kurie prašyte prašysis įamžinami.
Ilona Cibulskaitė
