Nesutarimų esmę galima apibūdinti taip: šių metų vasarą „Uralkalij“ atsisakė eksportuoti savo produkciją per jungtinę bendrovę „Baltarusijos kalio kompanija“ (BKK), nors anksčiau eksportas vyko per šią įmonę, kurią įsteigė bendrovės „Uralkalij“ ir „Belaruskalij“. Rusų įmonė pradėjo vykdyti visas operacijas vien per savo Šveicarijoje įregistruotą įmonę „Uralkali Trading“, taip palikdama Baltarusiją be dalies pinigų. BKK, pagrindinė valiutos tiekėja į Baltarusijos biudžetą, po prasidėjusios konfrontacijos nusirito iš pirmos į šeštą vietą didžiausią pelną valstybei nešančių kompanijų sąraše (newsland.com). Taip pat nurodoma, kad sprendimą nutraukti operacijas per BKK „Uralkalij“ priėmė po to, kai jo partneris „Belaruskalij“ pradėjo pardavinėti dalį savo produkcijos apeidamas BKK ("Iššūkis Medvedevui...").
Paaštrėjusių santykių priežastimi galėjo būti ir tai, kad S. Kerimovas anksčiau norėjo įsigyti „Belasruskalij“ įmonę, tai leistų jam tapti vienu didžiausių kalio rinkos žaidėjų. Užtenka pasakyti, kad BKK, t. y. „Uralkalij“ ir „Belaruskalij“ kartu, užimdavo 41 proc. pasaulio kalio trąšų rinkos (vestifinance.ru). Tačiau A. Lukašenka atsisakė parduoti strateginę šalies įmonę, kurią galima pavadinti vienu svarbiausių Baltarusijos ekonomikos variklių.
Be to, ir kol buvo eksportuojama per BKK, „Belaruskalij“ siekė didesnių preferencijų sau, o „Uralkalij“ net kurį laiką nuolaidžiavo baltarusiškam partneriui. Tačiau tuomet, kai Baltarusijos įmonė pradėjo pardavinėti savo produkciją apeidama BKK, per kurią turėjo eiti visos operacijos, „Uralkalij“ irgi nusprendė žaisti pagal savo taisykles (chej-kalij-vazhnee). Šiuo metu Baltarusijos teisėsaugos organai kaltina BKK ir „Uralkalij“ vadovus padarius šaliai 100 mln. JAV dolerių nuostolį.
O ekonominiai konflikto mastai plečiasi. Rusija mažina savo naftos eksportą į Baltarusiją. Oficiali priežastis – naftotiekio „Družba“ remontas (tai tas pats naftotiekis, kurio atšaka į Lietuvą staiga „mirė“ 2006 metais, kai „Mažeikių nafta“ buvo parduota „ne tam“ pirkėjui). Tai irgi siejama su Baltarusijos ir Rusijos santykių pablogėjimu dėl kalio istorijos. Rusija taip pat gali rengti ir kitas ekonominio spaudimo priemones Baltarusijai. Pavyzdžiui, Rusijoje kalbama apie pretenzijas dėl Baltarusijos žemės ūkio produkcijos kokybės ir pan. (belaruspartisan.org).
Suprantama, esminė Baltarusijos ir Rusijos besiplečiančios konfrontacijos priežastis yra pinigai. Ne paslaptis, kad Baltarusijos „ekonominį stebuklą“ iš esmės palaiko Rusijos ekonomika, todėl Minskas labai skaudžiai reaguoja į galimus nuostolius šioje sferoje. Tai verčia Baltarusijos valdžią, o pirmiausia „nepakeičiamą“ šalies vadovą A. Lukašenką, tęsti savo žaidimus, kurie jiems kol kas sekasi. Įdomiausia, kad A. Lukašenkos statusas leidžia jam žaisti apeinant visas taisykles, o kita žaidime dalyvaujanti pusė tam neprieštarauja. Paimdama įkaitu V. Baumgertnerį, Baltarusijos valdžia rimtai rizikavo, bet vangi Rusijos reakcija rodo, kad tokia strategija pasiteisina. Maskva, visais kitais atvejais siunčianti prakeiksmus ir berianti grasinimus ant numanomų savo priešų galvų, šiuo atveju pasirinko atsargaus reagavimo poziciją. Nors Rusijos užsienio reikalų ministerija pareikalavo paleisti V. Baumgertnerį, Baltarusija šį reikalavimą tiesiog ignoravo.
Žinoma, iš Maskvos pusės pastebimas jau minėtas ekonominis spaudimas, tačiau vargu ar tai bus labai stiprus, juo labiau mirtinas smūgis Baltarusijos valdžiai. Be to, A. Lukašenka ir vėl galės pagrasinti Rusijai galimu suartėjimu su Vakarais (na ir kas, kad jo ten niekas nelaukia), o paskui atkurti santykių status quo, vėl pažadėjęs Kremliui „amžiną draugystę“. Juolab kad šiandien ir A. Lukašenka turi daugiau galimo spaudimo Rusijai svertų nei anksčiau. Baltarusija yra pagrindinio Rusijos integracinio ekonominio susivienijimo – Muitų sąjungos – dalyvė. Jei A. Lukašenka pradėtų sabotuoti šios sąjungos darbą – Rusijai tai būtų pernelyg didelis galvos skausmas.
Baltarusijos prezidentas moka pardavinėti savo „draugystę“, ypač Rusijai (nes daugiau ją nelabai kas perka), todėl atmesčiau viešojoje erdvėje skambančias prielaidas, kad „dabar tai A. Lukašenka prisižaidė“. Galima teigti, kad įvykiai Baltarusijos ir Rusijos santykiuose eina įprasta vaga. Žinoma, yra ir viena esminė naujovė – A. Lukašenka rodo kitą politinio įžūlumo lygmenį (sunku būtų kitaip vertinti Rusijos Federacijos piliečio, atvykusio į Baltarusiją pagal oficialų šios respublikos valdžios kvietimą, areštą), tačiau Maskva bent jau kol kas tai prarijo. Kremliui tai yra neabejotinas minusas, o A. Lukašenkai ženklas, kad jo rizikinga politika pasiteisino.
Todėl iš tikrųjų galima kalbėti apie ypatingus Rusijos ir Baltarusijos santykius, kurių pagrindas yra ne geri norai, o tikslus ir racionalus apskaičiavimas. Maskvos interesas – turėti artimiausioje kaimynystėje bent kelis nominalius draugus. Baltarusija atlieka šį vaidmenį jau nebe pirmą dešimtmetį. Minsko interesas yra grynai finansiškai pragmatinis. Ekonominiai ištekliai (ir vien ekonominiai ištekliai) gali užtikrinti A. Lukašenkos režimo stabilumą. Svarbiausias tokių išteklių šaltinis yra Rusijos ekonomika, todėl Baltarusijos valdžia kaip liūtas kovoja už visas ekonomines preferencijas, kurias gali jai suteikti rytų kaimynė. Tokia abipusės naudos schema leidžia suprasti ir vienos, ir kitos šalies intencijas šioje situacijoje.
Žinoma, tai nereiškia, kad nėra galima kita susiklosčiusios situacijos interpretacija. Pavyzdžiui, per vieną asmeninį pokalbį Geopolitinių studijų centro ekspertas Vadimas Volovojus iškėlė versiją, kad veikdama per Baltarusiją Rusija bando pasisavinti S. Kerimovo kalio verslą. Ši versija panaši į konspiracinę teoriją, tačiau ji taip pat gali paaiškinti neregėtą Baltarusijos valdžios įžūlumą ir pernelyg jau ramią Rusijos reakciją. Kitaip sakant, galbūt mes tik stebim gerai surežisuotą spektaklį, už kurio slypi slaptas Rusijos ir Baltarusijos valdžios susitarimas. Neatsitiktinai juk Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas šios istorijos pradžioje pasakė, kad gerų Rusijos ir Baltarusijos santykių prioritetas yra neabejotinai svarbesnis, palyginti su santykiais tarp „kažkokių ten korporacijų“.
