Žmogaus teisės – dalykas rimtas. Nemažiau rimtas reikalas – įstatymai. Neretai nutinka, kad pradėjus įstatymu reguliuoti kokią nors sritį, keistai ima atrodyti ir tas įstatymas, ir žmogaus teisės.
Šį mėnesį būta teismų, susijusių su draudimais kai ką viešai rodyti arba kaip nors atrodyti.
Rodyk veidą arba mokėk baudą
Prancūzijos teismas pirmąkart paskyrė 200 eurų baudą dviem moterims, kurios viešoje vietoje pasirodė musulmonų papročiu uždengtais veidais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino iš naujo nagrinėti šešių asmenų bylas. Šie žmonės anksčiau buvo patraukti atsakomybėn už nacistinės simbolikos demonstravimą ir žemesnės instancijos teismo išteisinti.
Nors šios bylos nėra panašios, jas sieja tai, kad abiem atvejais įstatymai varžo laisvę.
Nekyla abejonių, kad nubaustos Prancūzijos musulmonės pažeidė nuo balandžio galiojantį draudimą. Mažiau aiškumo dėl lietuviškos svastikų bylos, kuri dar nebaigta. Galbūt šios bylos kada nors pasieks Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Abu atvejus verta panagrinėti plačiau.
Tą pačią dieną, kai Prancūzijos teismas skyrė baudą, šalies pilietė Kenza Drider, nuolat viešumoje dėvinti uždraustą veido apdangalą, paskelbė, kad kitąmet sieks respublikos prezidento posto. Prisidengusi veidą K. Drider kalbėjo vieno Prancūzijos teismo aikštėje prieš televizijos kameras – taip akivaizdžiai pažeidė įstatymą.
Verslininkas musulmonas Rachidas Nekkazas ketina sumokėti teismo jau paskirtas baudas, taip pat galimą baudą K. Drider. Jis finansiškai remia moters rinkimų kampaniją.
Veido apdangalai uždrausti Belgijoje, juos ruošiamasi uždrausti Nyderlanduose ir Italijoje. Palaikantieji draudimą – tarp jų ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy – tikina, kad šydai suvaržo moteris, simbolizuoja jų vergovę.
Paieškokime svastikos modifikacijų
Lietuviškoji Temidė pateko į savo pačios paspęstus spąstus. Įstatymai nedraudžia demonstruoti nacistinių ir sovietinių simbolių, jeigu tai daroma siekiant informoti visuomenę, pavyzdžiui, apie istoriją. Svastikas demonstravę piliečiai laikė plakatus su Lietuvos archeologinių iškasenų ir meno kūrinių nuotraukomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo požiūriu, simbolis negali būti be paskirties, jis atspindi idėjas ar sąvokas, kurių ženklui suteikė žmogus, juolab kad administraciniai kaltinimai buvo pareikšti ne už buvusių oficialių nacistinės Vokietijos simbolių demonstravimą, o už nacistinės svastikos pagrindu sudaryto ženklo naudojimą, t. y. už modifikuotą simbolį.
Prancūzijos ir Lietuvos įstatymuose, kurie buvo pritaikyti minėtais atvejais, galima įžvelgti ne tiktai formalų išvaizdos ar simbolių draudimą, bet ir siekį bausmėmis perauklėti žmones. Naiviai tikimasi, kad žmones taip galima atgrasyti nuo pažiūrų, kurios nepriimtinos piliečių daugumai. Kartu sukuriami sunkiai išsprendžiami vertybiniai ir teisiniai galvosūkiai.
Bus įdomu pažiūrėti, kaip Lietuvoje vėl darbo gavęs žemesnės instancijos administracinis teismas ieškos sąsajų tarp nacizmo ir senovinių papuošalų su svastikomis. Galbūt sulauksime laiko, kai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai teks atsakyti į klausimą, ar jos dabartinė emblema nėra modifikuota svastika.
Manoma, kad Prancūzijoje draudimas slėpti veidą sunkina gyvenimą maždaug 2 000 musulmonių. Vengdamos baudų ir nenorėdamos pažeisti islamo papročių jos galbūt apskritai neišeina į gatvę. Ar tik nebus taip, kad įstatymas įkalino moteris namuose?
Kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas.
