Jau beveik 21 metus nepriklausoma Lietuva kaip neįkainojamą kultūros vertybę saugo pastatus, kuriuose prieškariu slapstėsi ar sovietmečiu plačiai gyveno revoliucionieriai, komunistų partijos šulai.
Julius GIRDVAINIS
Vilniaus centre, šalia Latvijos ir Japonijos ambasadų, tebestovi M. K. Čiurlionio gatvei įprastas dviaukštis. Kiek apsilaupęs, apžėlęs vijokliais, tačiau – ypač saugomas.
Už kelių namų – panašus dviaukštis, bet jau nauju stogu, apsuptas šiuolaikinės tvoros. Ir šio namuko apsauga ypatinga – Lietuvos kultūros paveldo registro unikalus apsaugos kodas.
Pagarba Lenino kartai
Kuo dėta kultūra ir M. K. Čiurlionio gatvės mūrinukai? Pirmojo jų kultūros vertingoji savybė yra ta, kad čia „1944–1961 m. gyveno revoliucinio judėjimo dalyvis Kazys Preikšas“.
Kultūros vertybė, pasirodo, yra tas pats K. Preikšas, kuris per karą dirbo propagandos sekretoriumi, vėliau buvo ir sovietinės Lietuvos ministrų tarybos pirmininku, ir komunistų partijos Centro komiteto nariu.
Tik Šiaulių pedagoginis institutas K. Preikšo vardo sugebėjo atsikratyti dar 1988 metais, o Kultūros paveldo departamentas šią vertybę saugo iki šiol.
M. K. Čiurlionio gatvės name Nr.72 1945–1962 m. gyveno revoliucinio judėjimo dalyvis Povilas Rotomskis. Ir jokių kitų žinių apie dar kokias nors kultūros vertybes.
Kultūros paveldo departamentas iki šiol ypatingą dėmesį skiria ir sovietinio revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko atminimui.
Vilniaus universitetas jau senokai nusimetė ir Darbo raudonosios vėliavos ordiną, ir to paties V.Mickevičiaus–Kapsuko vardą, o nepriklausomos valstybės kultūros paveldosaugininkai sostinėje saugo mažiausiai du objektus, kuriuose plušo ar ilsėjosi šis veikėjas.
Kultūros paveldo registro teisinė apsauga tebegalioja Gedimino prospekto 41 namui, nes kadaise V.Mickevičius–Kapsukas redagavo „Naująją gadynę“.
O Jūratės gatvės 5 numeriu pažymėtame name šis revoliucionierius, savo veiklą vėliau baigęs komunistų internacionale Maskvoje, nelegaliai gyveno.
Vien Vilniuje dar tebeliko mažiausiai keliolika pastatų, kurie kaip kultūros vertybė tebesaugomi vien todėl, kad juose slapstėsi, antilietuvišką spaudą leido, o gal ir partizanus kankino sovietiniai aktyvistai.
Trina, bet neištrina
Kultūros paveldo departamentas tokias kultūros vertybes saugo vien todėl, kad iki šiol vadovaujasi dar sovietinėje Lietuvoje 1973 metais išleistu „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašu“.
Kultūros paveldo departamento Apskaitos skyriaus vedėjas Artūras Bundonis „Respublikai“ tvirtino, kad sovietmečio aktyvistų kultūrinė apsauga realiai neegzistuoja, išlikę tik įrašai paveldo registre, kuris per 20 nepriklausomybės metų taip ir nesutvarkomas.
„Dabar aktyviai viską valome – triname tuos kodus, kurie susiję su jūsų minimais revoliucionieriais ar sovietiniais veikėjais, jeigu pastatas neturi jokių kitų kultūros, architektūros, istorijos vertybių, – sakė A. Bundonis. – Iš pradžių galvojome, kad visus raudonus įrašus reikia išbraukti, bet išbraukdavome tik kai kuriuos – įsitikinę, kad be sovietinio palikimo nėra jokios kitos vertės. Pavyzdžiui, iškart iš registro išbraukėme objektą, kurio vertybė buvo apibūdinta taip: „Sala, kurioje įvyko pirmoji revoliucionierių gegužinė“.
A. Bundonis sakė, kad trinti kultūros paveldo registro įrašus aklai yra pavojinga. Esą sovietmečiu kai kuriuos vertingus pastatus pavykdavo išgelbėti tik todėl, kad prie jų atsirasdavo įrašai apie tai, kad čia slėpėsi koks revoliucionierius.
„Tūkstančius jau išbraukėme, o kiti tūkstančiai dar laukia. Esame užkrauti popieriais, reikia daug ką aiškintis, tikslintis, todėl viskas ir užtrunka, – paaiškino A. Bundonis. – Bet kartais net nežinai, kaip elgtis su kai kuriomis kultūros vertybėmis. Ukmergėje turėjome aiškintis dėl to, kad ant vieno pastato buvo užrašas „Šiame name buržuaziniai nacionalistai nužudė NKVD darbuotojus“.
Kilo klausimas – nukabinti ar palikti, tik nacionalistus pervadinti partizanais ir visiems priminti apie jų narsą ir kovą su okupantais?“
Ypatingos svarbos objektai
Vilniuje dirbantis architektas Audronis Vydžius įsitikinęs, kad Kultūros paveldo departamento registro saugomi pastatai, kuriuose gyveno sovietų aktyvistai, daro ne vien slogų moralinį poveikį.
„Tokia teisinė departamento apsauga sukelia pasekmes projektavimui ir rekonstravimui, – „Respublikai“ paaiškino A. Vydžius. – Kultūros vertybė, turinti savo registro numerį, jau vien dėl to tampa ypatingos svarbos objektu.
Todėl šiandien tokiame pastate, kuriame kadaise slapstėsi kažkoks revoliucionierius, gali projektuoti tik tam tikros kvalifikacijos architektai, objektui taikomas griežtesnis režimas, o dažniausiai – tik konservavimas ar restauravimas“.
Architektas A. Vydžius „Respublikai“ pasakojo apie kuriozinį atvejį, kai teko susidurti su sostinės Kruopų gatvėje esančio apgriuvusio statinio rekonstrukcijos darbais.
Naujasis savininkas nežinojo, kad šio namo dalyje kadaise veikė komunistų pogrindinė spaustuvė, tad tik dėl šios priežasties griuvena iki šiol saugoma kaip kultūros vertybė.
Visos ekspertizės, pažymų rengimas ir kitos procedūros, kol bevertis pogrindininkų pastatas buvo išbrauktas iš Kultūros paveldo departamento registro, užtruko daugiau nei pusę metų. A. Vydžius sakė, kad objekto savininkui tai kainavo daug pinigų, laiko ir kantrybės.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys architektas Algirdas Kaušpėdas Atgimimo metais Lietuvą žavėjo ir daina „Funkcionierius“. Apie portfelių pilotus, kurie pasako viską, ko reikia visuomenei.
Išgirdęs, kad nepriklausomos Lietuvos kultūros paveldo funkcionieriai daugiau nei du dešimtmečius saugo sovietinių aktyvistų atminimą, A. Kaušpėdas sutriko.
„Jeigu taip dar yra Lietuvoje, kad namas, kur slapstėsi raudonasis revoliucionierius – kultūros vertybė, tai galima suvokti tik kaip apgailėtiną dalyką. Ką reiškia mums kažkoks Preikšas ar Kapsukas? – stebėjosi A. Kaušpėdas. – Arba tai – jau istorinis nesusipratimas. Tokiuose namuose, kuriuos kaip kultūros vertybę tebesaugo paveldosaugininkai, gal buvo kankinami Lietuvos patriotai?“
A. Kaušpėdo nuomone, jei per tiek laisvės metų paveldosaugininkai nesugebėjo ištrinti raudonų, gėdingų dėmių, kyla klausimas, ar Kultūros paveldo departamentas apskritai valdo jam patikėtą sritį.
„Mes privalome saugoti vertybes, tikrąjį kultūros ar istorijos paveldą, savo garbingą praeitį, tačiau pasižiūrėkite, kas taip uoliai saugoma iš tiesų. Pasirodo, kad tai – sovietinės architektūros šedevrai – griūvantys Sporto rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, – sakė A.Kaušpėdas. – Tas kino teatras yra tipinis sovietinis projektas, kadaise mums įmestas į išgriautą sostinės senamiesčio dalį. Bet koks dėl to monstro kilo karas, kažkas iš vadinamųjų visuomenininkų bei pilietininkų už tą triukšmą, lozungus, atsiėmė apdovanojimus, nacionalines premijas“.
Diana Varnaitė – Kultūros paveldo departamento direktorė:
1973 metų „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas“ mums yra tiesiog knyga. Tik šaltinis ar viena iš nuorodų apie saugotinas kultūros vertybes.
Naujas kultūros paveldo sąvadas iki šiol nėra baigtas rengti. Mes darome viską, ką galime, tačiau visoje šalyje yra daugybė objektų, kuriuos reikia inspektuoti, parengti pažymas, fotografuoti. Tai – milžiniškas darbas, kurio tikriausiai dar užteks dešimčiai metų.
Šiandien jau turime trečią Paveldo įstatymą, o vadovaujantis vis naujais teisės aktais, 1973 metų kultūros paminklų sąrašo medžiagos dalį privalu perkelti į naujai kuriamą sąvadą.
Jeigu saugomo pastato kultūros vertybė tėra tik ta, kad ten kadaise gyveno koks revoliucionierius, nėra jokių kitų vertybių, objekto savininkas gali kreiptis į mus ir iš registro tai būtų išbraukta vos per porą savaičių. Tikrai negali būti, kad tokia procedūra užtruktų pusmetį.