Prieš dešimt metų Šiaulių politikai ir valdininkai atsikratė jų pačių išniekinto skulptūrinio bareljefo 1863 metų sukilėliams, stovėjusio prie Sukilėlio kalnelio paminklo. Trumparegystė ir tamsumas sumišo su kvailumu.
Vieną brandžiausių pokario laikotarpio skulptūrų, bronzinį bareljefą 1863 metų sukilėliams, norima pastatyti Kauno centre arba Karo muziejaus sodelyje - vienoje garbingiausių Lietuvos vietų.
"Šiaulių kraštas" nuo 1999 metų domisi Šiaulių sukilėliais. Vilnietis skulptorius Antanas Dimžlys iš televizijos reportažo sužinojo, kad 1957 metais jo sukurtas skulptūrinis bareljefas 1863 metų sukilėliams išvežtas į kuriamą sovietinės ideologijos paminklų Grūto parką. Aštuoniasdešimtmetis skulptorius pagalbos kreipėsi į "Šiaulių kraštą".
Dešimt metų Šiaulių tamsybininkų sprendimu bareljefas buvo virtęs paprasčiausia šiukšle. Gulėjo pamestas "Šiaulių apželdinimo" bulvių sandėlyje, kol 1999 metais nuspręsta jį išvežti į Grūto parką ir pastatyti šalia leninų ir stalinų.
Nesąmonė, bet šiauliečių valdininkų ir politikų galvose 1863 metų sukilėliai virto spalio revoliucijos kariais. Matyt, jų istorijos žinios apsiribojo bolševikinėmis revoliucijomis.
Grūto parko įkūrėjui V. Malinauskui išsivežus sukilėlių skulptūrą kaip tarybinių laikų reliktą, o "Šiaulių kraštui" apie tai paskelbus, Šiaulių valdžia prabilo: "Neleidome!", o vyriausiasis miesto paminklotvarkininkas A.Petrikauskas pradėjo įrodinėti, jog 1863 metų sukilėliams Grūte pati ta vieta.
Bareljefas iš komunistinio laikotarpio skulptūrų parko buvo pargabentas ir numestas į tą patį bulvių sandėlį.
2000 metų rudenį miesto Taryba balsavo, kad skulptorius Antanas Dimžlys gali išvežti savo paminklą į Pasvalį. Šiaulių galvos lengviau atsipūtė, o pasvaliečiai džiaugėsi gavę kraštiečio vertingą kūrinį.
Skulptoriui A. Dimžliui buvo skaudu, kad jo sukilėlius išniekino atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdininkai. "Gal čia taip norėjo savo neūkiškumą pateisinti?" - 1999 metais "Šiaulių kraštui" kalbėjo skulptorius.
Skulptoriui A. Dimžliui atstovaujantis architektas Petras Stankevičius kreipėsi į Kauno savivaldybę.
"Kaunas mielu noru paims bareljefą. Architektas mano, jog būtų gerai, kad ir A. Dimžlio bareljefą būtų galima įkomponuoti į rengiamą statyti paminklą vienam sukilimo vadų kunigui Antanui Mackevičiui, o gal surasti bareljefui atskirą vietą, kad ir Rotušės aikštėje. Sukilėlių bareljefas - garbingas paminklas. Be 1863 metų sukilimo kažin ar būtų išaušusi Vasario 16-oji", - teigė Kauno vicemeras S. Buškevičius.
Sužinojęs, kad Šiauliuose šis paminklas buvo laikomas bulvių sandėlyje, S. Buškevičius emocionaliai komentavo: "Šiauliečiai padarė didžiausią nesąmonę, kad atidavė tokį kūrinį. Kaip galima sugalvoti 1863 metų sukilimą prilyginti tarybiniams laikams? Koks skirtumas, kada paminklas sukurtas? Trumparegystė. Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikais - ką daugiau pridursi tokioje absurdiškoje istorijoje."
"Pats Antanas Dimžlys labai nori, kad jo bareljefas 1863 metų sukilėliams stovėtų Karo muziejaus sodelyje", - tvirtino skulptoriaus A. Dimžlio bendradarbis ir bičiulis kaunietis architektas P. Stankevičius.
Jis pasakojo, kad devyniasdešimtmetį šiemet minėsiantis skulptorius A. Dimžlys "labai silpnos sveikatos. "Prieš savaitę buvau aplankyti, verkdamas Antanas prašo: kol gyvas nori pamatyti, kad jo darbai būtų pastatyti garbingoje vietoje".
Architektas supranta skulptoriaus norą: bareljefas dabar stovįs privačioje valdoje be jokio juridinio statuso.
"Šiauliečiai keisti - lietuvių kovą prieš caro priespaudą padarė tarybiniu reliktu ", - stebėjosi architektas P. Stankevičius.
Architektas pasakojo jau varstęs daugelio Pasvalio ir Kauno valdininkų, paminklosaugininkų duris. Pasvalio savivaldybė neturi lėšų perkelti bareljefą jį Pasvalio miesto centrą.
Šiaulių valdininkus ir politikus ištiko amnezija, kai "Šiaulių kraštas" paprašė prisiminti paminko paniekinimo istoriją.
2000 metais miesto vyriausiasis paminklotvarkininkas Aleksandras Petrikauskas paskelbė: "Galbūt A.Dimžlio bareljefas 1863 metų sukilėliams ir turi kokią meninę vertę, bet tai yra tarybinių metų kūrinys ir jis buvo nuimtas. Be to, bareljefas neįtrauktas į kultūros vertybių sąrašus".
Šiuo metu A. Petrikauskas atostogauja. Gal miesto paminklotvarkos funkcionierius dabar kitaip mano?
Tuometinis miesto vyriausiasis dailininkas P. Slonksnis, iki šiol dirbąs Savivaldybėje, neprisiminė tos istorijos.
Romas Olišauskas, Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas, 1999 metais ginasi buvęs tik eilinis padalinio darbuotojas.
"Savivaldybė atidavė, ne padalinys. O kodėl nepasipriešinom? Žinot, sunku man dabar atgaminti. Bareljefas juk nebuvo valstybės saugomas. Šiauliuose ne viskas gerai, valdžia visada į tokius dalykus žiūri pro pirštus. Leidžia statyti kažkokius... iš skardos, o bronzinį atidavėm", - prisiminė R. Olišauskas.
Tuo metu, kai bareljefas buvo mėtomas tarp bulvių, miesto Taryboje įtakingas Kultūros sporto ir švietimo pirmininko pareigas užėmė dailininkas Arūnas Vasiliauskas.
"Gėda Šiauliams, kad mes išvarėme iš miesto tokį rimtą paminklą. Apsileidimas, nes pinigų tada užteko. Buvo ir kažkokios baimės prieš tuos, kurie sakė, kad bareljefas sukurtas tarybiniais laikais. Šiauliuose labai daug meno kūrinių sunaikinta", - šiandien pripažįsta A. Vasiliauskas.
2000 metų rudenį, kai nuspręsta paminklą atiduoti Pasvaliui, Šiaulių mere buvo Vida Skačkauskaitė (buvusi Stasiūnaitė). "Kažkas buvo, bet kas konkrečiai pasakė "miau", kad nereikia paminklo "neatsimenu", - sakė V. Skačkauskaitė.
