Menkiausias garsas už durų priverčia krūptelėti. Telefono skambutis – ir širdis pradeda plakti sparčiau. Nemigos naktys, įtampos kupinos dienos. Ir laukimas, kartais trunkantis kelias paras, o kartais net visą gyvenimą. Nes tie, brangiausieji – nieko nepasakę ir išėję, nutilę, – bet kurią akimirką gali pasirodyti ties slenksčiu. Viltis nemiršta, nors juodos nežinios pažymėtas gyvenimas – sunkesnis ir už pragarą. Lietuvoje kasmet dingsta apie 1000 žmonių. Ir tai tik oficialūs skaičiai.
Šįmetis sausis paženklintas ypač šiurpia dingusiųjų statistika. Į policiją dėl artimųjų paieškos kreipėsi Kauno, Tauragės, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus, Alytaus rajonų gyventojai. Kaune per trumpą laiką mįslingai dingo net dvi merginos.
Visuomenė sunerimusi – gal tai prekyba žmonėmis užsiimančių nusikalstamų gaujų darbas? O gal ėmė siautėti maniakas? Nors pareigūnai pluša iš peties, atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra.
Nėra net siūlo galo
Kaunietės studentės Gabijos Boguševičiūtės ieškoma jau beveik mėnuo – nuo sausio 14–osios. Iš vakaro mergina namie paliko raštelį, rašė grįšianti iki 23 valandos, bet artimieji jos nesulaukė nei tąnakt, nei kitą, trečią dieną...
Jos tėtis tada buvo namie, bet Gabija jam nepasakė nei kur eina, nei ko. Kitą rytą motina sūnui Arminui pasiguodė, kad Gabijos namie nėra, o mobilusis – išjungtas. Arminas iškart – į policiją, į sesers paiešką aktyviai įsitraukė ir pats. Informacija apie dingusiąją paskleista visomis įmanomomis priemonėmis. Iššukuotos Kauno apylinkės, iššniukštinėtos apleistos statybvietės ir sodybos, žvalgytasi net iš oro. Patikrinta begalė versijų, bet kol kas – tuščiai.
„Neturiu priekaištų pareigūnams, – kalbėjo Arminas Boguševičius. – Ne viską pasakoja, ką daro, bet, žinau, apklausti net Gabijos pažįstami, su kuriais ji bendravusi prieš pusę metų. Paskelbta tarptautinė paieška. Tikrinama visa gaunama informacija, neįtikėčiausi ekstrasensų spėjimai. Kuo daugiau žinos, tuo greičiau išsiaiškins. Tikiu – anksčiau ar vėliau sesers dingimo mįslė bus įminta.“
Nežinia kur prapuolė ir vienoje Kauno aukštojoje mokykloje mokiusis 20-metė Tauragės rajono gyventoja Skirmantė Skirgailaitė. Ji dingo sausio 29-osios paryčiais, pakeliui iš Kauno klubo „Dejavu“ į nuomojamą butą netolimoje gatvėje. Klube mergina linksminosi su kartu gyvenančiomis draugėmis, bet eidama namo dingo lyg į vandenį. Skirmantės tėvai atlėkė į Kauną, ieško vaiko kartu su pareigūnais, bet visų pastangos kol kas bevaisės. Tiesa, priešingai nei Gabijos artimieji, Skirmantės namiškiai viešumo vengia. O Tauragės rajone gyvenanti Skirmantės močiutė net supyko, kodėl apie jos anūkę neva buvo paskleista daug netiesos. Mūsų turimomis žiniomis, pareigūnai atkreipė dėmesį į vieną Skirmantės požymį – pjautinį randą ant kairiojo riešo. Tiesa, močiutė tvirtina, kad jokio rando ant anūkės rankų nebuvo ir nėra.
Nepilnametė vilnietė Dalia D. prapuolė sausio 20-ąją, išėjusi į baseiną. Policija paskelbė paiešką ir netrukus, laimė, gyvą ir sveiką merginą perdavė motinai. Laimingai baigėsi ir 15 metų Alytaus rajono gyventojos paieška.
Prekeiviai žmonėmis niekuo dėti?
Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo I valdybos 4 skyriaus viršininkas Igoris Ksendzovas sausį dingusių kauniečių merginų versiją, kad tai prekeivių žmonėmis darbas, laiko mažiausiai tikėtina. Nors neatmeta ir jos.
„Nėra jokių duomenų, kad jas galėjo pagrobti prekeiviai, – sakė jis. – Nors kai viena po kitos dingsta merginos, susidaro įspūdis, kad tai tarsi masinis reiškinys, kad galbūt veikia gauja. Prekeiviai puikiai žino, kokios bausmės gresia, ir nerizikuoja. Kam grobti, jei galima suvilioti patiklesnes, į nuotykius linkusias, lengvą gyvenimo būdą mėgstančias merginas. Tokias gabenti į užsienį – be prievartos, pačių sutikimu – jokios rizikos. Tai ne bagažinėje surištas vežti.“
Paieškos pareigūnai, anot I.Ksendzovo, vienodai atsakingai ir operatyviai ieško kiekvieno dingusiojo, tik ne visada pavyksta. „Tikrinamos visos, net absurdiškiausios, versijos, nes kuo daugiau informacijos, tuo greičiau tyrimas juda į priekį“, – kalbėjo jis.
Didžiausias pagalbininkas – viešumas
I.Ksendzovo teigimu, paieškos sėkmė tiesiogiai susijusi su to asmens artimųjų geranoriškumu. „Kuo jie atviresni, tuo darbas efektyvesnis, – tikino pareigūnas. – Bet dažnai pasitaiko, kai viešumo tiesiog kratomasi. Nuslepiami labai svarbūs faktai.“
Viena moteris, anot jo, pranešė, kad dingo nepilnametis sūnus, prisiekdama, kad šeima su juo puikiai sutarė, nebuvo jokių konfliktų. Pareigūnai visą dėmesį skyrė kitoms versijoms tirti, ir tik vėliau išsiaiškino, ką motina nutylėjo. „Toje šeimoje santykiai buvo rimtai pašliję, tarp sūnaus ir tėvų kildavo daug konfliktų, – prisiminė pareigūnas. – To iškart nežinodami, policininkai veltui gaišo laiką kitiems veiksmams, nors gal būtų spėję berniuką surasti gyvą, dar tik besiruošiantį savižudybei.“
Tik po tragedijos motina prisipažino nenorėjusi nešti šiukšlių iš namų, baiminusis, kad vėliau dėl to iš sūnaus šaipysis draugai. Didelę klaidą padarė.
Panašiai nutiko ir vilniečių inteligentų šeimai, kuri, dingus abiturientui sūnui, delsė kreiptis į policiją. Gėda buvo. „O paaiškėjo, kad vaikinas dar kurį laiką blaškėsi Palangoje, nerasdamas sau vietos, jį matė vietos gyventojai, – prisiminė pareigūnas. – Jei būtų anksčiau sužinoję apie dingusįjį, per televiziją pamatę jo nuotrauką, gal būtų spėję užbėgti tragedijai už akių. Informacija paskleista per vėlai – vaikinas jau buvo nušokęs nuo Palangos tilto.“
I.Ksendzovas kategoriškai neigia, neva dingus žmogui pareigūnai paiešką skelbia tik po kelių parų, laukdami, kol prapuolėlis pats sugrįš, taigi nereikės jo paieškai eikvoti lėšų. „Iškart pradedama veikti, tą pačią minutę, – tikino jis. – Tegul man praneša, kokiame komisariate kada ir kas taip pasakė – toks pareigūnas iškart neteks darbo. Jokių „sugrįš pats“ būti negali! Kuo skubiau ima ieškoti, tuo geresnis rezultatas. Nors lėšų nėra per daug, žmonių paieškai jų niekada nepritrūks.“
Dingsta ir „iš reikalo“
Pernai dingo 130 asmenų daugiau nei užpernai. „Vyksta masinė emigracija, todėl vis dažniau kreipiamasi dėl į užsienį išvykusių ir prapuolusių artimųjų paieškos, – kalbėjo I.Ksendzovas. – Kartais motina bando atsiriboti nuo vaiko tėvo – pasiima sūnų ar dukrą ir nutraukia visus ryšius. Tėvas – į policiją. Arba atvirkščiai – motina ieško dingusio tėvo su vaiku. Dingusius užsienyje rasti ypač sunku, nes daug priklauso nuo tos šalies pastangų.“
Neretai tas pats vaikas tais pačiais metais ieškomas ne vieną kartą. Tokių problemų dažniau kyla su globos namų auklėtiniais. Jie surandami, pabūna kurį laiką ramesni ir vėl deda į padus. Ir vėl ieškomi. Tai prastina ieškomųjų statistiką.
Dingusiųjų, pasirodo, pasigendama ir „iš reikalo“. „Tvarko paveldėjimo dokumentus ar sprendžia turto dalybų klausimą, ir paaiškėja, kad be nežinia kur esančio šeimos nario to padaryti nepavyks, – prisiminė pareigūnas. – Vienintelis kelias – jį surasti. Po 3 metų nesėkmingos paieškos teismas gali patvirtinti dingusiojo mirties faktą, tada jau rankos atrišamos.“
Jei artimieji į teismą dėl dingusio asmens paskelbimo mirusiu nesikreipia, jo paieška vykdoma kad ir dešimtmetį. „Tikrai neapsiribojama 7 metais, kaip klaidingai teigiama“, – sakė pareigūnas. Tiesa, laikui bėgant mąžta ir paieškos veiksmų intensyvumas, ir jos efektyvumas.
Paieškos pareigūnai esą neatmeta ir ekstrasensų spėjimų, bet didelių vilčių į jų vizijas nededa. „Vienas kitas atvejis pasitaikė, kai ekstrasensas prispaudė įtartiną pilietį, ir šis prisipažino padaręs baisų nusikaltimą, bet dažniausiai jų spėjimai nepasitvirtina, – sakė pareigūnas. – Jei ekstrasensai būtų tokie visagaliai, nereikėtų ir policijos. Pasodintume vieną aiškiaregį vietoj viso paieškos skyriaus ir pakaktų.“
Skaičiai:
2007 m. Ieškota – 1000; surasta – 638 (63,8 proc.);
2008 m. Ieškota – 2194; surasta – 1711 (78 proc.);
2009 m. Ieškota – 2128; surasta – 1650 (77,5 proc.);
2010 m. Ieškota – 2258; surasta – 1791 (79,3 proc.);
Apie 40 proc. visų ieškomųjų – nepilnamečiai.
Žmogus – labiausiai nenuspėjama būtybė
Palmira Galkontaitė, Lietuvos televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ (NPT) autorė ir vedėja
– Jūsų laida gyvuoja jau daugiau kaip 10 metų. Kiek žmonių per tuos metus kreipėsi į jus pagalbos? Kiek pavyko rasti? Kodėl žmonės kreipiasi į NPT, o ne oficialias įstaigas? Jūs – paskutinė viltis?
– Mūsų laidos duomenų bazėje šiuo metu užregistruota per 20 tūkstančių paieškų prašymų. Tai neskaitant „karštų“ prašymų, t. y. tų žmonių, kurie ateina į tiesioginį eterį.
Kiek per vienuolika gyvavimo metų jų patenkinome? Deja, maždaug tik... apie 40 procentų. Iš tiesų neretai žmonės į mus kreipiasi kaip į paskutinę viltį. Nieko keisto. Juk turime galingą ginklą, tokį, kurio neturi kriminalistai, privatūs detektyvai, jokie kiti paieškas vykdantys asmenys. Mes turime eterį. Buvo šimtai atvejų, kai iš pirmo žvilgsnio beviltiška istorija, ilgus metus skendėjusi nežinioje, po to, kai ją papasakojame žiūrovams, ima ir išaiškėja. Vadinasi, tą vakarą ją žiūrėjo būtent tas žmogus ar tie žmonės, kurie galėjo padėti ją išnarplioti.
– Ar NPT padeda atkurti prieš daugelį metų nutrūkusį ryšį tarp giminių, o gal ieško ir dabar dingstančių žmonių?
– Būtent tam, kad galima būtų surasti ir dabartiniu metu dingusius žmones, vėl grįžome į tiesioginį eterį. Sudaryti šiandien, dabar dingusiųjų artimiesiems galimybę visai Lietuvai paskelbti apie savo paiešką. Juk kuo skubiau tai bus padaryta, tuo greičiau gali išsisklaidyti nežinia. Tuo labiau kad mūsų laida tiesiogiai žiūrima ne tik Lietuvoje. Tą patį laidos transliavimo vakarą esame sulaukę atgarsių apie dingusiuosius iš Anglijos, Ispanijos, Airijos. Tai vis dabartiniu metu dingstančių, pasimetusių žmonių istorijos.
– Su kuo bendradarbiauja NPT? Ar tenka kada nors kreiptis pagalbos į burtininkus ir aiškiaregius?
– Nuo seno bendradarbiaujame su kriminalistais, su privačiais detektyvais. Tačiau didžiausi mūsų talkininkai ir pagalbininkai vykdant paieškas yra seniūnijų, vaikų teisių apsaugos tarnybų, archyvų darbuotojai. Kaimų paštininkai, miestelių pardavėjos, ieškomųjų buvę kaimynai. Dažnai net nežinome jų vardų, tačiau ne viena ir ne dešimt istorijų šiandien yra išaiškintų būtent jų dėka. O aiškiaregiai? Jie patys skambina mums į laidą. Dažniau per pilnatį. Niekada tos „informacijos“ neperduodame dingusiojo artimiesiems. Jeigu jiems nuo to lengviau, jeigu jie tiki visais tais aiškiaregiais, visuomet turi galimybę į juos kreiptis patys. Dažni taip ir daro. Juk kai artimas žmogus vieną dieną ima ir staiga dingsta, išties nežinai, ko griebtis. Stveriesi kiekvieno šiaudo.
– Kaip pavyksta rasti paguodos žodžius besikreipiančiajam, palaikyti jo viltį? Ar sekate pranešimus apie dingusius žmones (pvz., Kauno atvejai)?
– Kol nerastas dingusiojo kūnas, visuomet skatinu neprarasti vilties. Nes ir pati tuo tikiu. Žmogus – labiausiai nenuspėjama ir neprognozuojama būtybė. Ir artimieji neretai nežino, kuo gyvena jų brolis, sesuo, sūnus, dukra ar sutuoktinis. Neretai mes nespėjame, nesugebame išgirsti, pamatyti, sakyčiau, įžvelgti, artimojo nerimo. Atrodo, viskas lyg ir gerai. Normalu (iš esmės visai nieko nereiškiantis žodis). Užsitveriame juo lyg šarvais ir būname ramūs. Kol vieną dieną žmogus dingsta, o mes stovime sutrikę. Dėl ko? Ko gi jam trūko? Tad ir nežinai, kodėl jis nusprendė išeiti iš namų.
Mums nereikia sekti pranešimų apie dingusius žmones. Jie patys mus susiranda. Dažniausiai dingusiųjų artimieji išbando viską. Kreipiasi ir į policiją, ir į spaudą, ir į mus. Ir tai teisinga. Pati patariu visiems – ieškokite. Skelbkite apie artimo žmogaus dingimą visiems, visais įmanomais būdais. Juk nežinia, pro ką tas dingęs žmogus praėjo, kas galėjo jį pamatyti ar net pakalbinti. Gal būtent pro tą vieną vienintelį žmogų, kuris galėtų išgirsti.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ, Jekaterina KLYČMURADOVA
