Pas investicinės bankininkystės specialistą ateina klientas. „Laba diena, norėtume vieneriems metams pasiskolinti 10 milijonų eurų“. „Žinoma, su jūsų kredito reitingu esant dabartinėms rinkos sąlygoms galėsite pasiskolinti už labai patrauklias palūkanas“. „Norėtume pasiskolinti už neigiamas palūkanas – po metų grąžinti mažiau nei pasiskolinome“. „Žinoma, kitaip ir būti negali“.
Toks pokalbis atrodo kaip nejuokingas anekdotas. Taip, jis nejuokingas, be tai – ne anekdotas. Šiuo metu beveik pusė euro zonos valstybių ir kai kurios įmonės gali pasiskolinti už neigiamas palūkanas. Pavyzdžiui, šį mėnesį investavę į maisto prekių gamintojo „Nestle“ obligacijas, kurios bus išpirktos kitais metais, investuotojai galėjo tikėtis tik neigiamų palūkanų.
Aukščiausią kredito reitingą turinčios Europos valstybės jau kurį laiką skolinasi už neigiamas palūkanas. Pavyzdžiui, dviejų metų laikotarpiui už neigiamas palūkanas gali pasiskolinti Vokietija, Austrija, Belgija, Olandija, Prancūzija ir Suomija. Investuotojai perkantys net 6 metų trukmės Vokietijos obligacijas yra patenkinti neigiamu jų pajamingumu. Na, gal nėra patenkinti, bet yra su tuo susitaikę.
Yra nemažai priežasčių, dėl kurių skolininko ir skolintojo santykiai pakliuvo į tokią sunkiai suvokiamą kreivų veidrodžių karalystę. Visų pirma, labai žemų palūkanų aplinką sukūrė centriniai bankai. Euro zonos, Danijos ar Šveicarijos komerciniai bankai už centriniame banke laikomus indėlius ne tik negauna palūkanų, bet ir turi susimokėti. Švedijos centrinis bankas praėjusią savaitę žengė dar neįprastesnį žingsnį – pirmasis nustatė neigiamas palūkanas ne tik indėliams, bet ir trumpalaikėms likvidumo paskoloms. Taip, centrinis bankas sumoka palūkanas komerciniams bankams, besiskolinantiems iš jo.
Centriniai bankai tokiomis labai netradicinėmis priemonėmis kovoja su defliacijos apraiškomis, bando paskatinti kreditavimą arba, kaip Šveicarijos ir Danijos atveju, baido spekuliacinius srautus, nepagrįstai stiprinančius jų valiutą. Palūkanas žemyn spaudžia ir Europos centrinis bankas, kartu su euro zonos šalių nacionaliniais centriniais bankais ketinantis iki kitų metų pabaigos pinigų pasiūlą padidinti maždaug trilijonu eurų. Tai reiškia, kad centriniai bankai pirkdami valstybių skolos vertybinius popierius dar labiau mažins jų pajamingumą. Perteklinė pinigų pasiūla plūstelės ir į įmonių obligacijų rinką ir leis joms skolintis dar pigiau.
Turbūt nedaugelis skaitytojų sutiktų skolinti savo pinigus net ir labai patikimam skolininkui už neigiamas palūkanas – iš anksto žinodami, kad grąžinta suma bus mažesnė nei paskolinta. Tačiau į tokius vertybinius popierius investuojančių asmenų ir institucijų elgsena nėra visai neracionali. Trumpu laikotarpiu, ypač vyraujant dideliam neapibrėžtumui dėl ateities, investuotojai linkę šiek tiek susimokėti už tai, kad jų pinigai būtų „saugomi“ patikimiausiose rankose. Kai kurie investiciniai ar pensijų fondai gali neturėti pasirinkimo – jų taisyklės juos įpareigoja investuoti į saugiausių euro zonos vyriausybių obligacijas. Galiausiai, vietos investuotojai galbūt tikisi ilgalaikės defliacijos, dėl kurios net ir gavus neigiamas palūkanas padidėtų skolintų pinigų perkamoji galia.
Ar Lietuvos vyriausybė gali tikėtis pasiskolinti už neigiamas palūkanas? O įmonės? Lietuvai aukščiausio kredito reitingo kartelė dar tolokai, tačiau labai artimų nuliui trumpo ir vidutinio laikotarpio vertybinių popierių palūkanų vyriausybė šiemet sulauks. Lietuvos įmonėms neigiamos palūkanos išlieka tik labai teorinė galimybė – pirmiausiai dėl to, kad Lietuvoje nėra stiprų prekinį ženklą turinčių, tarptautinėse rinkose įsitvirtinusių aukšto kredito reitingo bendrovių. Tačiau nereikėtų pamiršti ir kitos svarbios priežasties, dėl kurios pinigai Lietuvoje išliks brangesni nei kitose euro zonos šalyse – Lietuvoje galioja didžiausia indėlių draudimo įmoka, pinigų kainą visiems pakelianti 0,45 procentinio punkto.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
