N. Mačiulis: kasos aparatai turgavietėse – svarbus žingsnis (1)
Pasidalink Facebook klase.lt Twitter
Spausdinti Siųsk el. paštu Teksto dydis NormalLargeExtra Large
Eltos nuotr.
Komentarai
V. Žukauskas: ekonomikos augimui reikalingas tvirtas pagrindas D. Straussas–Kahnas: kaip suvaldyti ekonomiką? N. Treigys: nuosavos kišenės „revizija“ R. Vainienė: 2010–tieji – nenuoseklumų metai E. Grižibauskienė: ekonomikos horoskopų apsėsti
Komentarai daugiau naujienų
2011-01-07 14:11
Pastaruoju metu pasigirstančios ekspertų ir suinteresuotų asociacijų nuomonės, jog kasos aparatai turgavietėse nėra reikalingi, remiasi silpnais ir netgi klaidingais argumentais.
Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į tai, jog valstybės biudžetas dėl neapskaitomos prekybos prekėmis ir paslaugomis (neskaitant prekybos kontrabandinėmis prekėmis) praranda bent 1,3 milijardo litų. Žinoma, didelė dalis neapskaitomos prekybos vyksta ten, kur kasos aparatai yra įdiegti, tačiau nėra naudojami.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertų argumentas, jog turgavietės nėra pagrindinė Lietuvos šešėlinės ekonomikos problema, todėl reikėtų jų neliesti, yra iš principo ydingas. Ekvivalentiškas būtų gydytojo teiginys pacientui, jog jo sulūžusios rankos gydyti nereikia, nes yra didesnė problema – lūžusi koja.
Oficiali apyvarta turgavietėse viršija 1 milijardą litų per metus, pusę jos sudaro prekyba maisto produktais. Prielaida, kad tik pusė visų sandorių turgavietėse yra užfiksuojama nėra per drąsi – dauguma sutiktų, kad šis skaičius yra daug didesnis, todėl Vyriausybės ketinimas šios priemonės pagalba gauti 100 mln. Lt papildomų mokestinių pajamų tikrai nesiremia nerealiomis prielaidomis. Žinoma, pajamų surinkimas priklausys nuo to, ar turgaviečių prekybininkai kasos aparatus naudos, ar tiesiog laikys juos ant prekystalių. Tačiau vadovaujantis argumentu, kad net jei turgavietėse visi turės kasos aparatus, kvitų už parduotą produkciją niekas nespausdins, reikėtų leisti nevesti apskaitos visiems, kurie to daryti nenori.
Verta paminėti Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos atstovų nuomonę, jog nepakanka argumentų, kad turgavietėse yra didelis „šešėlis“, neaišku kokia yra jo struktūra. Šioje vietoje būtų galima ironiškai papildyti: „ką ir reikėjo įrodyti“. Būtent todėl, kad turgavietėse nėra kasos aparatų ir praktiškai jokios apskaitos, ir mokesčių inspekcija, ir kitos valstybinės institucijos (bei pati minėta asociacija) menkai nutuokia kokia parduotų prekių apyvarta yra Lietuvos turgavietėse.
Teiginys, kad kasos aparatų įvedimas turgavietėse padidins šešėlinę ekonomiką yra iš principo klaidingas, nes sandorių, kurie ir taip yra neapskaitomi dar labiau neapskaityti neįmanoma. Reikalavimas tinkamai apskaityti turgavietėse vykdomus sandorius atstovauja visų verslininkų (įskaitant ir smulkiųjų) interesus – juk kai rinkoje nebelieka išimčių, leidžiančių kai kuriems verslininkams nemokėti mokesčių, nuo to konkurencinės sąlygos pagerėja juos sąžiningai mokantiems. Siekiant užtikrinti vienodas verslo sąlygas sekantis žingsnis galėtų būti reikalavimas kasos aparatus turėti ne tik maisto produktais, bet ir visomis kitomis prekėmis dengtose turgavietėse prekiaujantiems prekeiviams.
Deja, daugumos šalies gyventojų nedomina tai, kad tokie pokyčiai gali padėti į biudžetą surinkti papildomus 100 mln. Lt. Taip yra todėl, kad visuomenė abejoja valstybės institucijų ir jų teikiamų paslaugų kokybe (ar net būtinumu) – neretai klaidingai įsivaizduojama, jog didelė surenkamų mokesčių atsiduria valdininkų kišenėse. Tačiau kaip pavyzdį galima paminėti, kad jau minėti 1,3 milijardo litų yra tik kiek mažesnė suma nei visos „Sodros“ ligos ir motinystės išmokos. Turime būti nuoseklūs – reikalaudami didesnių socialinių išmokų ir pensijų, norėdami gauti aukštesnės kokybės valstybės teikiamas paslaugas tuo pačiu metu turime būti nusiteikę ir sąžiningai mokėti mokesčius.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Lietuvoje
