XIX amžiaus pabaigoje penki iš šešių pasaulio gyventojų gyveno skurde. Materialinis nepriteklius, badas ir skurdas tūkstantmečius buvo natūrali žmonijos būsena. Pramoninės revoliucijos, atradimai medicinos bei kitose mokslo srityse, milžiniški humanitarinės ir finansinės pagalbos srautai XX amžiuje situaciją pakeitė iš esmės – jo pabaigoje skurde buvo jau mažiau nei kas antras planetos gyventojas. Šiandien skursta jau tik vienas iš dešimties.
Tiesa, daugeliui čia žodis „tik“ pasirodys visai netinkamas – juk vis dar daugiau nei pusė milijardo pasaulio gyventojų net nesvajoja apie tai, ką daugelis iš mūsų priimame kaip natūralią duotybę, pavyzdžiui, išmanieji telefonai ir valgis tris kartus per dieną. Kiti patars pasižiūrėti į savo kiemą, o ne į Afrikos skurstančiuosius. Juk visiems teko girdėti, kad „trečdalis lietuvių gyvena skurde“. Bet tai prasilenkia su realybe.
Yra daug būdų pamatuoti skurdui, tačiau nė vienas jų nerodo, kad lietuviai gyvena taip blogai. Vertinant pasaulinio skurdo lygį, dažniausiai užbrėžiama aiški materialinės gerovės kartelė – ne mažiau kaip 2 JAV doleriai per dieną. Pagal tokį kriterijų Lietuvoje skurstančių beveik nėra. Žinoma, tai labai žema kartelė.
Europoje ir ypač Lietuvoje daug dažniau dėmesys sutelkiamas į santykinio skurdo rodiklį. „Eurostat“ skelbia, kad 19,1 procento lietuvių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Tačiau šis „skurdas“ apibrėžiamas kaip pajamos, nesiekiančios 60 proc. šalies vidurkio (medianos). Šis skurdo rodiklis Lietuvoje per pastaruosius 10 metų beveik nepasikeitė ir beveik nesiskiria nuo ES vidurkio. Tačiau jis nieko baisaus nerodo – atotrūkis nuo vidurkio rodo pajamų nelygybę, bet nebūtinai absoliutų skurdą ir materialinį nepriteklių. Pavyzdžiui, Liuksemburge taip „skursta“ 16 procentų šalies gyventojų, nors dauguma jų turbūt gyvena daug geriau nei vidutinis lietuvis.
Situacija visai kitokia, jei žiūrėtume į absoliutinio skurdo rodiklius. Materialinio nepritekliaus rodiklis parodo, kokia šalies gyventojų dalis negali sau leisti bent keturių iš šių devynių bazinių prekių ir paslaugų: 1) susimokėti nuomos ar mokesčių už komunalines paslaugas, 2) adekvačiai šildyti namus, 3) susitvarkyti su netikėtomis išlaidomis, 4) valgyti mėsą, žuvį arba kitą ekvivalentišką baltymų šaltinį bent kas antrą dieną, 5) savaitę atostogauti ne namie, įsigyti 6) automobilį, 7) skalbimo mašiną, 8) spalvotą televizorių ir 9) telefoną.
Kiekvienas gali greitai įvertinti, ar pagal šį matą gyvena skurde, o „Eurostat“ skaičiuoja, kad tokių žmonių Lietuvoje yra 13,6 procento. Lygiai prieš dešimt metų, jau įstojus į Europos Sąjungą, tokių lietuvių buvo net 32,6 procento – vienas iš trijų. Sėkmė akivaizdi, tačiau kaip užtikrinti tolimesnį progresą ir kokiomis priemonėmis pasiekti bent ES vidurkį, nuo kurio atsiliekame jau visai nedaug, tik 4 procentiniais punktais?
Iki šiol naudoti instrumentai buvo gana primityvūs, nors savo darbą, pripažinkime, atliko. Minimalus mėnesinis atlyginimas didėjo pernai, padidėjo šią savaitę, didės vasarą ir, neabejokime, bus pažadų skubiai pasiekti ir 500 eurų. Šių metų Seimo rinkimų dieną minimalus mėnesinis atlyginimas bus 64 proc. didesnis nei 2012 metų rudenį. Neblogas šuolis. Tačiau ar tai tinkamiausias ir vienintelis būdas siekiant mažesnio skurdo ir aukštesnės gyvenimo kokybės?
Daugelis ekonomistų pripažins, kad minimalaus atlyginimo didėjimui yra ribos, kurias užbrėžia produktyvumo ir vidutinio darbo užmokesčio lygis šalyje. Pagal minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio santykį, pramonės, statybų ir paslaugų sektoriuose Lietuva yra trečioje vietoje Europos Sąjungoje – jis didesnis tik Liuksemburge ir Slovėnijoje. Galva lubų dar nesiekiame, bet šuoliams erdvės beveik neliko.
Deja, greta visų minimalaus atlyginimo didinimo privalumų ir trūkumų užmirštamas kone svarbiausias – į darbo rinką nepatenkančių bedarbių nei minimalaus, nei vidutinio darbo užmokesčio augimas nešildo. Būtent šie asmenys patiria didžiausią santykinį ir absoliutinį skurdą. Šiandien tokių darbingo amžiaus asmenų Lietuvoje yra 162 tūkstančiai. Ir daugelis jų vis dar laukia ne didesnio minimalaus atlyginimo, o kitokios pagalbos.
Pačios populiariausios ir lengviausiai įgyvendinamos priemonės nėra pačios efektyviausios kovoje su skurdu ir kelionėje į klestėjimą. Galbūt sunku patikėti, tačiau nė viena valstybė neišsivadavo nei iš skurdo, nei iš vidutinių pajamų spąstų didindama minimalų atlyginimą. Ir nė vienas žmogus nesijaučia oriai, jei darbdavys jam moka tik mažiausią valstybės leistiną sumą. Tačiau ar teko girdėti siūlymų pasiekti, kad Lietuvoje minimalų atlyginimą gautų mažiau nei 5 procentai dirbančiųjų?
Nors naujajame darbo kodekse siūloma įteisinti minimalaus atlyginimo mokėjimą tik nekvalifikuotiems darbuotojams, pakeliui nuo mokslininkų darbastalio iki Seimo jis pjaustomas, karpomas, koreguojamas. Panašu, kad su šiuo kodeksu ir su visu „socialiniu modeliu“ bus kaip su Maiklo Džeksono plastinėmis operacijomis. Po pirmos korekcijos dar buvo visai nieko, bet po paskutinės visi pripažins, kad geriau jau būtų buvę nieko nekeisti.
Galbūt dažniau reikėtų klausti, ne kodėl žmonės skursta, o ko trūksta, kad jie klestėtų ir gyventų gerovėje? Didesnis neapmokestinamų pajamų dydis yra brangesnis, bet efektyvesnis instrumentas siekiant didesnio užimtumo ir mažesnio skurdo. Nuolat didinti reikia ne tik švietimo prieinamumą, bet ir jo kokybę. Juk nekokybiškos studijos, ypač mokamos, sukuriančios finansinę naštą ir neatveriančios galimybių darbo rinkoje, yra kelias į, o ne iš skurdo. Užmirštama, kad ne tik universitetai ir kolegijos atlieka švietimo funkciją. Vis daugiau tyrimų rodo, kad netgi ikimokyklinis ugdymas gali turėti daugiausiai įtakos kognityviniams gebėjimams ir viso gyvenimo profesinei sėkmei.
Neadekvatus finansinis raštingumas yra dar viena priežastis, dėl kurios net profesiją ir darbą turintys asmenys netinkamai įvertina savo galimybes ir pakibę ant „nemokamo pirmojo greitojo kredito“ kabliuko ilgam pasineria į skurdą. Galiausiai, vyriausybės, siekiančioms kurti konkurencingą ekonomiką ir klestinčią visuomenę, turėtų atsiminti, kad jų tikslas yra užtikrinti savo piliečiams lygias galimybes, o ne lygius rezultatus. Ekonominės ir socialinės politikos idėjų skurdas gali vesti prie materialinio skurdo namų ūkiuose.
„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio komentaras.
