Metų pradžioje raudonavo ne tik akcijos nuo Niujorko iki Šanchajaus. Nuvertėjo ir rizikingesnės įmonių obligacijos, ir daugelis žaliavų – naftos kaina per tris pirmąsias sausio savaites sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Investuotojai nematė didelio skirtumo tarp JAV, Rusijos ar Kinijos akcijų ir skubėjo konvertuoti savo finansinį turtą į pačias likvidžiausias ir saugiausias taupymo priemones. Todėl nuo metų pradžios auksas pabrango beveik penktadaliu.
Dažniausiai svyravimai finansų rinkose signalizuoja apie realias problemas ir gali iš anksto įspėti apie artėjantį ekonominį nuosmukį. Ar investuotojai kažką žino ar nujaučia? Ir ne tik investuotojai – juk kai kurie garsūs ekonomistai ir finansinės institucijos taip pat užsimena, kad gali pasikartoti 2008-ųjų scenarijus.
Žinoma, ekonominių problemų yra. Sausio mėnesį ir Japonijos, ir Kinijos eksportas traukėsi daugiau nei dešimtadaliu. Neaugo ir didžiausios pasaulio ekonomikos JAV pramonės apimtys. Sparčiai mažėjantis užsakymų skaičius rodo, kad jos pramonė šiemet gali ir visai neaugti.
Labiausiai nerimaujama ne dėl pažangiausių pasaulio ekonomikų būklės, o dėl besivystančių šalių, kurios labai priklauso nuo gamtinių išteklių gavybos. Daugelyje jų įmonių skolų lygis yra gerokai aukštesnis nei prieš aštuonerius metus, o neretai skolintasi buvo ne nacionaline valiuta, o doleriais. Kylant palūkanoms JAV ir nuvertėjant nacionalinei valiutai, tas skolas aptarnauti gali būti vis sudėtingiau, dėl to tikėtinas nemokių įmonių skaičiaus augimas.
Nerimą didina ir daugybė geopolitinių neapibrėžtumų. Prezidento rinkimai JAV, galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, Sirijos karas ir pabėgėlių krizė – visa tai gali turėti didelių neigiamų ekonominių pasekmių. Be to, visada yra ir daugybė „nežinomų nežinomųjų“ – problemų, kurių niekas nemato, apie jas negalvoja ir nekalba. Vis tik pastarųjų savaičių paniką geriausiai apibūdina ne fundamentalios problemos, o ekonomisto Dž. Keinso prieš beveik šimtmetį pasiūlytas terminas „gyvuliška prigimtis“ (angl. animal spirits). Net ir racionaliausius žmones kartais valdo baimė, godumas, instinktai ar bandos jausmas.
Kodėl dar viena pasaulinė finansų krizė, sukaustanti tarptautinę prekybą ir nustumianti į recesiją daugelį pasaulio šalių, yra mažai tikėtina? Visų pirma dėl to, kad daugelis problemų yra izoliuotos ir nebūtinai galėtų išplisti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, Kinijos skolos mastai pastaraisiais metais augo netvariais tempais, bet didžioji skolos dalis yra šalies viduje, todėl net sukilus bankrotų bangai, poveikis likusiam pasauliui būtų ribotas.
Be to, daugelis makroekonominių rodiklių nesuteikia pagrindo nerimui. Net ir stringant didžiųjų pasaulio ekonomikų eksportui ir pramonei, darbo rinkos tendencijos išlieka teigiamos. JAV ir Jungtinės Karalystės nedarbo lygis nukrito iki maždaug 5 proc., o Vokietijoje jis yra žemiausiame lygyje istorijoje. Euro zonos gyventojų pasitikėjimas ir mažmeninės prekybos augimas yra didžiausias nuo 2007 metų, o apie teigiamus lūkesčius signalizuoja ir augantis gyventojų bei įmonių paskolų portfelis.
Vartojimo augimą daugelyje pasaulio šalių palaiko ne tik mažėjantis nedarbo lygis ir žemos palūkanos, bet ir atpigusi nafta ir kai kurie maisto produktai. Kinijos mažmeninės prekybos ir paslaugų sektoriaus metinis augimas vis dar viršija 10 procentų. Nors Kiniją vis dar įsivaizduojame, kaip pasaulio fabriką, tačiau jos paslaugų sektorius jau sudaro didesnę dalį BVP nei pramonė.
Didelės krizės tikimybę mažina ir neblėstantis centrinių bankų nusiteikimas skatinti kreditavimą, vartojimą ir investicijas. JAV palūkanas greičiausiai didins daug lėčiau nei planavo gruodžio mėnesį. Tuo tarpu labai tikėtina, kad Europos Centrinis Bankas po kelių savaičių palūkanas nustums dar giliau į neigiamą teritoriją ir pasiūlys naujų instrumentų, didinančių pinigų pasiūlą.
Deja, istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kuomet net sveikas ir subalansuotas ekonomikas parklupdo nepagrįsti neigiami lūkesčiai ir finansų rinkų panika. Taip atsitinka, nes nuvertėjančios akcijos ir obligacijos padidina įmonių kapitalo kaštus ir sumažina jų investicijas, galimybes kurti darbo vietas ir didinti atlyginimus. Atpigusios akcijos reiškia sumažėjusį gyventojų finansinį turtą ir skatina juos daugiau taupyti bei mažiau vartoti. Taip prasideda savaiminio išsipildymo krizės – neracionali baimė virsta pagrįstu ekonominiu nuosmukiu.
Bet kuriuo atveju, priešingai nei 2008-ųjų pradžioje, Lietuvos ekonomika šiuo metu yra daug geriau pasiruošusi išoriniams iššūkiams. Užsienio prekyba subalansuota, valstybės finansai stabilūs, o jos skolinimosi kaina – neįtikėtinai maža. Įmonių ir gyventojų skolų ir pajamų santykis yra mažiausias Europos Sąjungoje, nematyti nekilnojamo turto ir vartojimo burbulų, įmonių likvidus turtas ir nepaskirstytas pelnas yra didžiausias per pastarąjį dešimtmetį. Todėl net ir naujų išorinių neramumų ar neracionalių krizių akistatoje Lietuva nesunkiai išvengtų didesnių sukrėtimų.
