Baleto primarijui Nerijui Juškai antradienį teko gultis ant operacinės stalo ir “remontuoti” koją. Kitą dieną ligoninėje jau skambėjo Nerijaus juokas.
“Gal narkozė tebeveikia?” - gūžčiojo pečiais draugai, atnešę artistui mėgstamos japoniškos sriubos. Pasistiprinęs N.Juška “Vakaro žinioms” davė interviu. Linksmą, atvirą ir šiek tiek “skaudantį”.
- Tai seselės adatomis bado, o tu guli išsišiepęs?
- Kas gi belieka? (Juokiasi.)
- Operacija buvo sėkminga?
- Tikiuosi! Man iškart padarė dvi operacijas: girnelės ir girnelės raiščio. Viskas truko apie dvi valandas.
- Tai buvo pirma rimta tavo kojos operacija?
- Ne, ir kairiam keliui dvi operacijos yra atliktos, bet skirtingu metu - iš pradžių vieną padarė, o po kelerių metų - antrą. Ne taip, kaip dabar.
- Vasarą teks praleisti tvarsčiuose?
- Na, visiška nesąmonė! Maniau, po 10 dienų jau prasidės reabilitacija, o dabar man teigia, kad iki jos - dar 6 savaitės! Sesutei sakau: aš po 6 savaičių jau norėjau šokti...
- O kada teatre pradėsite sezoną?
- Rugpjūčio vidury.
- Tai kaip ir nebeliks laiko maudynėms?
- Visiškai. (Labai nuliūsta). Klausiau - ar plaukioti bent galiu. Bet net ir to neleido... Taip negerai.
- Esi apsidraudęs nuo traumų, kaip sportininkai?
- Aš turiu paprastą gyvybės draudimą. Ir man įdomu, kaip toliau čia viskas klostysis. Kaip tik dieną prieš operaciją man netyčia paskambino iš tos draudimo bendrovės. Pasakiau, kad ruošiuosi į ligoninę, tai jie tuoj pat pradėjo bambėti: “Reikėjo iš anksto mums pranešti.” Dabar net nežinau, kuo tai baigsis. Bet jei bandytų ką nors daryti ne taip, tada aš juos pareklamuočiau nemokamai... (Šypsosi.)
- Iki operacijos kiekvieną rytą pradėdavai su skausmu?
- Sezono metu - kiekvieną. Reikėjo matyti, kaip namie lipu laiptais, arba iš teatro po spektaklio išeinu... Namie iš antro aukšto miegamojo leisdamasis į virtuvę tik įsikabinu į turėklus ir kaip diedas koks - klybt, klybt, klybt, nuklibu į apačią... Bet vos tik baigėsi sezonas ir nustojau šokti, tai net bėgioti galėjau - visiškai skausmo nejutau. Ir prieš operaciją pats atėjau į ligoninę, nė lifto nereikėjo: iš šešto aukšto laiptais bėgte iki mašinos ir atgal į viršų su visais daiktais. Jokio skausmo! Dar pagalvojau, kokio velnio man tada ta operacija? (Juokiasi.)
- O sezoną vien vaistais ištempei?
- Tiesa. Ir taip - jau 13 metų.
- Atrodo, kad tavo profesija - viena žalingiausių.
- Faktas kaip blynas. (Šypteli.)
- Bet tu visada šypsaisi! Skausmas ir juokas - suderinama?
- Ką aš žinau, kaip čia yra. Į ligoninę atėję draugai irgi negalėjo suprasti. Sako - ir čia jis išsišiepęs guli!
- Tu su visais randi bendrą kalbą. Esi iš tų vaikinų, prie kurių stalelio visad gausu žmonių. Kokių stebuklingų savybių turi, kad aplink buriasi žmonės?
- Oi, aš esu stebuklingas! (Kvatoja.) Nežinau, gal tas linksmumas ir yra paslaptis? Jei sėdėsi susiraukęs, tai kam tada būsi įdomus?
- Nuo mažens buvai pašėlęs. Kitados pasakojai, kaip į bendrabučio kambarius grįždavote lietvamzdžiais...
- Taip, chuliganavome. Bendrabutyje iš penkto aukšto leisdavomės gaisrinės žarnomis. Pririši ją prie radiatoriaus, laikaisi, išlipi per balkoną - ir leidiesi žemyn. (Juokiasi.) Taip naktį bėgdavome į Kalnų parką truputį palakstyti. O troleibusais važinėdavome užšokę ant jų gale pritvirtintų metalinių grotelių. Ir senomis, surūdijusiomis gaisrinės kopėčiomis karstėmės, nors tos vos laikėsi. Ir stogų čerpėmis - bet kur nuslysti galėjai...
- Ėjai kūliais. Jei toks charakteris, kaip galėjai pasirinkti balerūno kelią, tokią rimtą sritį?
- Tai mes vaikai būdami juk nesupratome, koks tas baletas rimtas. Tik 11-oje klasėje tai supratau, kai jau suvokiau, kuo tikrai noriu būti ir kuo tikiu. O mokykloje taigi kompanija, klasės draugai terūpėjo.
- Į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklą mama atvedė už rankos?
- Taip. Nes pirštų galais nuolat vaikščiojau. Kaip pradėjau nuo darželio - taip iki šiol tebevaikštau... (Juokiasi.)
- Baigęs mokslus atėjai dirbti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Pajutai jo didybę?
- Man atėjus pirmiausia dar reikėjo išsikovoti tą vietą. Labai sunkūs laikai buvo. Dabar lyg ir paprasčiau viskas. Bet tada susidūriau su didžiule konkurencija. O atėjau tam dar visai nepasiruošęs. Būtent konkurencija privertė mane stengtis, viską daryti taip, kad išlįsčiau į aukštumas.
- Ilgainiui užsidirbai vardą, dabar net vadovybei drąsiai pažeri kritikos. Esi kada nors kviestas “ant kilimo”? Tau taikytos kokios nors nuobaudos? Gal net negavai kokio nors vaidmens dėl savo ilgo liežuvio?
- Ne, dėl liežuvio - ne. Gal tik pastaruosius metus apdovanojimų negaunu. Manau, dėl liežuvio ir visų tų antraščių apie vakarėlius. Pas mus, Lietuvoje, pasirodo, visus apdovanojimus skirsto pagal žurnalų antraštes ir pagal tai, ką veiki laisvalaikiu.
- Vis dėlto šiemet tu buvai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Tiesa, padėkojai tada labai lakoniškai. Sakei: “Pasirodo, ir nešokant galima gauti gėlių.” Šiek tiek įsižeidęs kalbėjai?
- Na, ten pasakiau ne tą, ką norėjau pasakyti. Nes jei būčiau pasakęs tai, ką norėjau, manau, būtų kilęs didžiulis skandalas. Visada sakau taip, kaip yra. Bet tąkart kažkaip susivaldžiau. Jei atvirai - nesitikėjau gauti to apdovanojimo.
- Norėčiau manyti, kad tau didžiausias apdovanojimas - ne kryžiai, o žiūrovų meilė.
- Taigi mano pagrindiniai apdovanojimai ir yra publikos simpatijos. Kelerius metus iš eilės buvau renkamas publikos numylėtiniu, o dabar kažkodėl tų apdovanojimų nebėra. Gal pamatė, kad vis aš gaunu, tai ir “nuėmė”? Publika buvo papirkta, matyt. (Kvatoja.)
- Myli tave ne tik čia, - užsieniečiai taip pat vis kviečiasi. Nuolat gauni pasiūlymų dirbti svetur, bet vis lieki Lietuvoje. Iš patriotizmo?
- Sakiau tik atėjęs į teatrą, kad liksiu Lietuvoje. Bet dabar, beje, tie pastarieji apdovanojimai, auksiniai kryžiai, buvo mano kryžkelė - ta riba, kai arba mano karjera būtų pasibaigusi, arba aš būčiau išvažiavęs į užsienį.
- Kur važiuotum?
- Būsiu nekuklus, tačiau manau, kad bet kokiame teatre galėčiau įsitaisyti.
- O kada eisi į pensiją?
- Neisiu! (Juokiasi.) Beje, šiandien buvo “bajeris”. Mano palatoje yra dvejos durys. Vienos buvo uždaros, kitos - atviros, o už jų kažkoks triukšmas. Atsidariau pirmas duris - matau, koridoriaus durys praviros. O aš su ramentais vos judu, man nueiti iki ten dar toloka. Betgi žiūriu - kažkokie vyrai stovi. Pamatė, kad klibu. Klausiu jų, - gal galite duris uždaryti? Sako, - aišku, galime. Uždarė tas duris, bet vis vien viskas girdėti, ką šneka. Vienas sako: “O, čia tas balerūnas.” Toliau girdžiu: “A, tai jie gi į pensiją eina trisdešimties metų...” Taip juokas suėmė! Žmonės galvoja: viskas, jei jis ligoninėje guli, tai jau ir pensija čia pat. (Kvatoja.)
- Judu su kolega Andriumi Kandeliu turite šokių mokyklą. Dirbi pedagoginį darbą?
- Manau, taip. Dirbu su pramoginių šokių profesionalais. Mokau juos klasikos. Vesdavau repeticijas, trenažo pamokas.
- O kokiai savo mokytojai nuoširdžiausiai dėkotum už atliktą darbą?
- Turbūt mūsų meno vadovei Tatjanai Sedunovai. Vis dėlto ji mane pastūmėjo į priekį ir su vaidmenimis, ir viskuo kitkuo.
- Koks yra tavo svajonių vaidmuo?
- Pirma svajonė buvo “Spragtuke” šokti Princą. Antra - “Don Kichoto” spektaklyje šokti Bazilį. Tai toks lovelasas, “bachūriukas” su gitara - paneles kalbina, koketuoja. Visai kaip mano gyvenimo vaidmuo. (Juokiasi.)
- Oho, taip atvirai prisipažįsti esąs lovelasas?
- Mmm... ne! (Juokiasi.)
- Girdėjau, labai lauki rugsėjo, kai galėsi pamatyti brangiausią visų laikų baleto pastatymą “Korsaras”.
- Taip. Visų pirma laukiu todėl, kad atvažiuoja daug mano draugų iš Didžiojo teatro. O antra, toks spektaklis tikrai vertas dėmesio.
- “Korsaro” solistai Nikolajus Tsiskaridzė ir Marija Aleksandrova - taip pat tavo draugai?
- Taip. Dėl to jų ir laukiu. Aš su Aleksandrova šokau. Ir su Tsiskaridze šokau - iš pradžių Rygoje, paskui dar pavažinėjome kitur.
- Ką jiems parodysi Vilniuje, jei liks laiko ekskursijoms?
- Šnekėjomės apie tai. Jeigu jiems pavyktų atvažiuoti čia keliomis dienomis anksčiau, manau, tikrai rasčiau ką parodyti. Beje, jie jau buvo atvažiavę į Vilnių, mūsų teatre koncertavo. Tada parodžiau truputėlį miesto.
- Tik bažnyčias rodei ar ir klubus aplankėte?
- Ne, klubuose nebuvome, parodžiau kitokių įdomių vietų.
- Tai ir dabar pačiam neteks baimintis antraščių “Juška su svečiais šoko ant stalų”?
- Ne, Juška ant stalų niekada nešoka. Nesu šito daręs. Jeigu užkėliau ką nors ir nukėliau, tai nereiškia, kad buvo šokių. Taigi tuščių antraščių nebijau.
- Ko dar nedarai?
- Nieko, ko negalima daryti. (Juokiasi.)
- O ką darai, kad sektųsi? Kokiais grūdais lesini savo sėkmės paukštę?
- Manęs labai daug kas klausia: kaip tau čia taip viskas sekasi? Aš nežinau. Specialiai nieko nedarau.
- Ko dabar labiausiai trokšti?
- Neskaičiuojant troškimo, kad koja greičiau pasveiktų, turiu dar vieną svajonę - rudenį surengti jubiliejinių koncertų turą, parodyti juos ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune. Visgi štai jau 15-as mano sezonas teatre, o jei dar atkreipčiau dėmesį į tai, kad spalį man sueis 33-eji... Kam nors gal ši data nieko nereiškia, o aš manau, kad tai - labai gražus skaičius.
Jurga KLIMAITĖ-RIEBLING
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"
Spektaklyje "Raudonoji Žizel" - trumpam į Lietuvą sugrįžusi buvusi mūsų teatro primabalerina Asta Bazevičiūtė ir Nerijus Juška. (Michailo Raškovskio (ELTA) nuotr.)
