Taip retoriškai klausia filosofijos mokslų daktarė, prezidento patarėja Nerija Putinaitė, kalbėdama su „Omni.lt“ apie aukštojo mokslo plėtros planą, ministerijų atsakomybės ribas, universitetų bendruomenes ir vidinę konkurenciją dėl lėšų.
– Prieš keletą savaičių Vyriausybė pagaliau patvirtino ilgus metus rengtą Lietuvos aukštojo mokslo 2006-2010 metų plėtros planą. Tačiau atrodo, kad iš reformos postūmiu tapti turėjusio dokumento išbrauktos esminės nuostatos, pavyzdžiui, rektorių ir toliau rinks senatas. Ar, jūsų nuomone, šio plano patvirtinimas yra teigiamas žingsnis? Ar tai nėra įrodymas, kad įvairios interesų grupės, visų pirma universitetų vadovybė, nenori reformų ir jų neleis įgyvendinti?
– Poslinkis yra neabejotinai teigiamas pirmiausia dėl to, kad Aukštojo mokslo plėtros plane numatytas ne tik tarybų rinkimas, kuris tampa visų svarstymų ašimi, bet ir kiti svarbūs klausimai, kaip antai studentų paskolų ir aukštojo mokslo finansavimo sistemų pertvarka. Planuojama įvesti vadinamąją akademinių kreditų sistemą, kuri motyvuotų studentus atsakingiau rinktis specialybę. Yra įvairių kitų dalykų, kurie kitaip nei pozityviai negali būti vertinami, nors yra mažiau pastebimi nei tarybų klausimas.
Problema, su kuria susiduria ir dabartinės tarybos, yra ne tiek jų skyrimo principas, kiek žmonių klausimas. Jeigu universitetai nebus suinteresuoti, kad tarybos gerai veiktų, kad būtų universiteto ryšys su visuomene, jos ir neveiks, joms nepateiks reikalingos informacijos, jų nebus atsiklausiama. Tarybos juk susirenka kelis kartus per metus. Dabar net valdžios institucijos į tarybas kartais žiūri kaip į kontrolės mechanizmą. Bet iš tikrųjų tarybos funkcija neturi būti tokia diktatoriška, ji turi būti pagalbininkė.
Čia susiduriame su dabar daug diskutuojamu klausimu apie universitetų autonomiją. Kaip universitetus apsaugoti nuo jų pačių? Susirūpinta, kad net tokioje išskirtinėje aukštojoje mokykloje kaip Vilniaus universitetas atėjo metas ginti humanitarus, nes jie jaučia labai realų išnykimo pavojų. Universitetas, būdamas autonomiškas, gali nuspręsti dėl įvairių dalykų, net ir tų, kurie Lietuvos kultūrai padarytų didelę žalą. Manau, šitie klausimai yra svarbūs, o aukštojo mokslo plėtros planas į tokius mokslo gyvavimo ir turinio dalykus kreipia labai mažai dėmesio. Jis orientuotas į struktūrines permainas ir tėra tarpinis etapas. Jau patvirtinus šį planą reikia galvoti apie kitus žingsnius, kurie susiję su mokslo kokybės, vertinimo, valdymo klausimais. Šiame plane trūksta mokslo srities.
– Yra manančių, kad tiek šis planas, tiek aukštojo mokslo reforma tokia, kokia ji dabar vykdoma, yra palankesni tiksliesiems ir gamtos mokslams, o ne humanitarinei ir socialinei studijų krypčiai, kadangi finansavimą planuojama skirstyti pagal valstybės prioritetines sritis. Ar pritartumėte tokiai nuomonei?
– Nemanau, kad šis planas su tuo susijęs. Vienas iš mokslo prioritetų yra lituanistika, kuriai šiemet skirta papildomų lėšų. Universitetų orientavimas į pragmatiškas sritis, kurios duoda pelną, veikiau yra bendra tendencija. Didžiausios įplaukos ateina iš technologinių ir biomokslų, nes universitetai gali dalyvauti stambiuose tarptautiniuose projektuose. Humanitariniai ir socialiniai mokslai negali konkuruoti dėl tokių pasaulio mastu skirstomų pinigų. Bet svarbiausias juk yra klausimas, kokius kriterijus norime taikyti, kas tie valstybės prioritetai: ar svarbu tai, kas atsiperka, ar tai, kas teikia indėlį į Lietuvos kultūrą, valstybingumą, tapatybę, ką padaryti tegali aukšto lygio humanitariniai ir socialiniai mokslai. Nacionalinis interesas yra pirmiausia padėti plėtotis šiems mokslams. Dabar humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai skundžiasi, kad administracinėmis priemonėmis stengiamasi juos reglamentuoti, mėginama nukreipti viena ar kita vaga, kadangi toks elgesys prieštarauja šių mokslų specifikai, kur svarbų vaidmenį pasiekimams vaidina individo gebėjimas laisvai kurti, įvairių mokyklų formavimasis, dalyvavimas viešose diskusijose, tačiau kol kas tai nėra skatinama administracinėmis priemonėmis.
– Ar nemanote, kad su šiuo klausimu susijusi rektoriaus rinkimo problema? Pagal patvirtintą planą jį ir toliau renka senatas. Tačiau, jeigu universitetams didžiausią pelną atneša įvairūs su verslo interesais susiję projektai, o aukštųjų mokyklų administracinė veikla nėra atskirta nuo akademinės, rektorių renkantis senatas akademinę laisvę, kuri tokia svarbi humanitariniams ir socialiniams mokslams, paaukos pelno vardan.
– Galima svarstyti, kaip teoriškai būtų geriau. Žinoma, valdžių atskyrimas visais laikais demokratijai davė pozityvų postūmį ir akivaizdu, kad universitetuose tokio atskyrimo šiuo metu nėra. Vis dėlto naujos įstatymo pataisos, siūlančios rektorių įteisinti kaip administratorių, bus teigiamas žingsnis. Problema yra ta, kad senate humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų dažniausiai yra mažuma. Dar vienas dalykas yra žmogiškasis veiksnys. Galime sukurti nuostabią teisiškai reglamentuotą tvarką universitetuose, bet žmonės yra įpratę įstatymus apeiti arba taikyti juos savo nuožiūra. Universiteto žmonės rodo labai mažai geranoriškumo, ką atskleidžia ir paviešintos „atlyginimo žirklės“. Jaučiama bendruomenės stoka. Nesuvokiama, kad tai yra bendras darbas, bendra veikla, o ne atstovavimas vienai grupei, vienam fakultetui, vienai krypčiai. Manau, kad net turint idealiausią tvarką ir valdžių atskyrimą, jeigu nėra sutarimo, simbolinės visuomenės sutarties, turėsime tą pačią blogai veikiančią sistemą. Žmogiškasis veiksnys turi didelę įtaką tam, kad universitetai persitvarko labai lėtai, sunkiai vyksta kokybės skatinimo procesai. Kol nepasikeis santykiai tarp dėstytojų ir administracijos, tarybos, kad ir kokios geros jos būtų, sunkiai veiks.
Teigiamus poslinkius galime matyti taip pat: Lietuvos mokslininkų sąjunga nauju vadovu išsirinko Antaną Kulakauską, universitetuose steigiasi profesinės sąjungos. Juk jeigu ne Vytauto Didžiojo universitete įsisteigusi profesinė sąjunga, vargu ar būtų įvykęs konfliktas, viskas būtų judėję senąja vaga. Demokratinėje valstybėje progresas vyksta atsirandant konfliktams ir juos sprendžiant.
– Labai gerai, kad paminėjote atlyginimų klausimą. Juk kur kas labiau nei Aukštojo mokslo plėtros plano patvirtinimas, susirūpinimą kėlė Valstybės kontrolės pateiktos išvados dėl kelių Kauno universitetų rektorių gaunamų atlyginimų, o dar anksčiau – Šiaulių universiteto vadovybės kelionės į egzotiškus kraštus. Kaip spręsti šias ir panašias groteskiškas problemas, kilusias išsigimus universitetų autonomijai? Kas turi prižiūrėti, kad rektoriai nesavivaliautų? Ar tai paliekama akademinėms bendruomenėms, kurioms dar trūksta sąmoningumo, ar vis dėlto kas nors turėtų įsikišti?
– Turbūt niekaip kitaip be bendruomenės ir negalima būtų išspręsti tokių problemų. Sekiau komentarus ir samprotavimus apie šią situaciją ir mane net nustebino, kad dažniausiai pateikiamas receptas yra bendruomenių sukūrimas. Tai rodo, kad žmonės pagaliau nebetiki, jog administracinis įsikišimas iš išorės, papildomas ministerijos reglamentavimas pakeistų situaciją. Tai yra teigiamas dalykas. Anksčiau buvo tikima, kad problemos bus išspręstos pakeitus funkcinę-administracinę tvarką. Dabar vis aiškiau suvokiama, kad į priekį judėsime tuomet, kai žmonės pradės patys aktyviai dalyvauti universitetų veikloje, kai kursis iš pradžių silpnos, vėliau stipresnės bendruomenės. O dabar Lietuvoje situacija gana keista. Netgi universitetų katedrose dažniausiai renkamasi tik formaliai, nesprendžiami svarbūs klausimai, t.y. nesvarstoma, ką daugiau daryti universitete, išskyrus vadovavimą diplominiams darbams. Taip ir dėstytojai jaučiasi atlieką tik siaurą akademinę funkciją, o ne esą universiteto gyvenime dalyvaujantys visaverčiai akademinės bendruomenės nariai.
– Ar patvirtintas Aukštojo mokslo plėtros planas veda mokamo mokslo Lietuvoje įvedimo link?
– Lietuvos Respublikos Konstitucija gerai besimokantiems garantuoja nemokamą mokslą. Vienintelis klausimas, kaip apibrėžti gerai besimokantįjį. Aukštojo mokslo plėtros plane numatytos gairės, kaip užtikrinti nemokamą mokslą. Manau, kad šio klausimo sprendimas priklauso nuo įvairių dalykų, pavyzdžiui, kiek valstybė galės tam skirti pinigų. Dabar kai kas pasisako už tai, kad tuo atveju, jeigu didės įmokos už mokslą (nebūtinai tiek, kad atitiktų visą studijų kainą, nes dalį valstybė įsipareigoja padengti), kiekvienas studentas turėtų galimybę automatiškai, be jokių biurokratinių suvaržymų, atidėliojimų ar svarstymų pasiimti paskolą studijų įmokai. Šiuo metu svarstoma, ne kiek studijų įmoka turi padidėti, o kaip sukurti mechanizmą, kad studentai nenukentėtų, kad tai netaptų kliūtimi studijuoti.
– Žiūrint valstybės mastu, kurios institucijos turi būti atsakingos už aukštojo mokslo politiką Lietuvoje?
– Už aukštojo mokslo politikos formavimą visų pirma atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija. Ji turi prisiimti atsakomybę ir už tai, kas šiuo metu vyksta ar nevyksta. Tiesa, tolesnė mokslo ir studijų pertvarka dabar priklauso ir nuo Seime priimtų sprendimų, nuo tam tikrų įstatymų pataisų. Tai taip pat susiję su Aukštojo mokslo plėtros planu. Jame konkrečių dalykų yra labai nedaug ir nuo to, ar Seimas jį nukreips į realią ar tik į paviršinę pertvarką, priklauso, ar planas pasitarnaus kaip žingsnis į priekį, ar liks tokia padėtis, kokia yra.
– Ar prezidentas gali paskatinti ryžtingiau vykdyti reformą? Ar jis yra pareiškęs savo poziciją dėl aukštojo mokslo ateities?
– Dar prieš patvirtinant Aukštojo mokslo plėtros planą tarėmės dėl galimybės sukurti ekspertų grupę, kuri parengtų naują Aukštojo mokslo įstatymo redakciją, ir pateikti ją svarstyti Seimui. Taip pat dalyvavome ir kai kuriuose šio plano rengimo etapuose. Šiuo metu prezidento poziciją aktyviai atstovaujame darbo grupėse, pavyzdžiui, dėl struktūrinių fondų. Prezidentas negali kištis į Seimo reikalus. Vis dėlto įvairaus pobūdžio intervencijų, kurios galbūt nelabai matomos, bet reikšmingos realiame darbe, darėme ir darysime.
– Tad, žvelgiant į ateitį, Aukštojo mokslo plėtros planas yra Seimo rankose. Kaip jūs manote, per kiek laiko galėsime jausti realius šio plano rezultatus?
– Liūdniausia perspektyva yra ta, kad konkrečių sprendimų, įstatymų pataisų priėmimas gali užsitęsti. Prezidento pozicija yra aiški: reforma turi vykti kuo greičiau. Kuo greičiau ji turi prasidėti. Todėl mes stebėsime, ar svarstymai nėra užmirštami, ar pernelyg nenusitęsia. Vien Aukštojo mokslo plėtros plano patvirtinimo istorija atrodė labai ilga, procesas lėtas, nes pertvarkų reikia čia ir dabar, jų atidėlioti negalima. Patvirtintasis planas numatytas iki 2010 metų, bet norėtųsi, kad jame numatyti pasikeitimai įvyktų bent iki 2008-ųjų, o pirmieji pokyčiai būtų matomi jau šiais metais. Tai priklauso nuo visų bendro darbo ir motyvacijos.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Ieva Jusionytė
