Sutuoktinių tandemas – kompozitorė Audronė Žigaitytė ir dailininkas Arvydas Nekrošius - įsitikinę: „Su Dievu nereikėtų konkuruoti". Tokią žinią jie bando perduoti žmonėms, atėjusiems į prieštaringai vertinamą jų operą „Frank'Einstainas – XXI amžius".
Šeštadienio vakarą Nacionaliniame operos ir baleto teatre autoriai ir vilniečiams pristato savo šiuolaikišką operą. Savo kūrybinį tandemą sutuoktiniai laiko sėkmingu. Nors netikėtai Arvydas pradeda purtyti galvą: „Giminiški santykiai versle ir kūryboje vis dėlto yra labai komplikuoti. Susitikęs su kitu autoriumi kalbi oficialiai ir griežtai, o mūsų atveju nuolat turi ieškoti kompromisų. (Šypsosi.) Tai ir juokinga, ir graudu. Matyt, ir oficialiai bendraujant atsirastų trūkumų, kai negali visko pasakyti, yra bendravimo ribos".
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė A.Žigaitytė operą mėgsta kone nuo kūdikystės, o jos sutuoktinis Arvydas – ne. Tačiau kai dailininkas išgirdo Richardo Vagnerio muzikinę dramą „Parsifalis", iškart pajautė aistrą operos žanrui.
Broileris, kuris repuoja
Nors tai yra drąsus ir modernus kūrinys, tačiau prieš jo premjerą, pasakoja kompozitorė, vienas choristas prisipažino: „Aš esu taip atsipalaidavęs, kad galėčiau ir nuogas išeiti į sceną".
Autoriai nuoširdžiai prisipažįsta: pagyrų dažniausiai sulaukia tik iš tų, kurie dar kartą ateina pasižiūrėti bendro kūrinio. Mat daugelį šokiruoja toks sumodernintas operos variantas: žmonės nustemba, kad operos „Frank'Einstainas – XXI amžius" pirmame veiksme yra kalbama, o fone girdėti techno, elektroninė muzika.
„Toks tekstas kaip “Broilerio dainelė" turi būti iškalbėtas su muzika. Rašydami šitą veikalą mes labai daug studijavome ir Hitlerio, ir Stalino veiksmų. Ir kaip meninę išraišką išvedžiau Hitlerio kalbos kanoną, – pasakoja A.Žigaitytė, metusi sau tam tikrą technologinį kūrybos iššūkį. – Atsiliepimų sulaukiame įvairių. Įdomu, kad Klaipėdoje publika abu vakarus klausėsi susidomėjusi, salėje tvyrojo didelė įtampa, o tai iškart džiugina".
Kompozitorei perprasti elektroninę muziką padėjo garso programuotojas Gediminas Zujus, brėžiant kūrinio muzikinius rėmus iš dalies ir A.Žigaitytei teko repuoti. (Kompozitorė prisipažįsta mėgstanti grupę „Kastaneda" – nuo to laiko, kai išgirdo grupės atlikėjo Luko ir operos solisto Virgilijaus Noreikos duetą „Laikas", kurį vienareikšmiškai laiko šedevru). O ir pats naująjį žmogų Frank'Einstainą vaidinantis Tadas Girininkas, puikiai sudainavęs savo partiją, pasiekus kulminaciją taip pat netikėtai pradeda repuoti. Anot kompozitorės, toks žanrų susipynimas iš pradžių galbūt šokiruoja, tačiau antrąkart klausant operą nuostabos nebelieka.
Atsakymo neturi
Šioje trijų veiksmų operoje fantasmagorijoje autoriai paliečia itin jautrią bioinžinerijos temą. Kai spaudoje pasirodo pranešimų apie klonuotą mėsą, kuri esą greitai užtvindys parduotuvių lentynas ir išstums ūkininkų auginamų gyvulių, tai verčia plačiau apsvarstyti klonavimo reiškinį ir jo pasekmes. „Tada gamtos įvairovė susiaurės, liks marginalai, – mąsto dailininkas A.Nekrošius. – Nors gyvename demokratinėje visuomenėje, gali tykoti fašizmo, totalitarinio režimo grėsmė – t.y. visi turi būti vienodi, o kitokie bus iššluoti".
Taigi autoriai kūrinyje ir kelia tokius klausimus: kada prasideda žmogus ir kur baigiasi moralė, t.y. iki kurios tu, kaip mokslininkas, gali laisvai manipuliuoti. „Šitas procesas mus abudu gąsdina. Kai neramu dėl per didelio kišimosi į Dievo kūriniją, pradedi ieškoti atsakymų, kaip turėtų būti. Mūsų operos fabula kaip tik ir yra tų grėsmių, kurios kelia nerimą, išskleidimas. Mes negalime pateikti atsakymo, kaip bus ar kaip turėtų būti. Veikalą baigdami himnu gyvybei, tik darome prielaidą, kad su Dievu konkuruoti nereikėtų. Visada akcentuoju tos dieviškosios meilės liniją – tai meilė žmonijai, gyvybei, gėriui. Tam tikra prasme atskleisdami šiandien vykstančius procesus, negeroves, kviečiame į dieviškąją santarvę ir raginame nekonkuruoti su Viešpaties kūryba", – kalba kompozitorė.
Taigi kūrinio centre – ateities perspektyvų ieškantis Profesorius, kuris priešpastatomas inertiškai mąstančiai miniai. Profesoriaus vaidmenį atlieka operos solistas Rafailas Karpis. Jis, kūrėjų nuomone, šiam vaidmeniui tinka visomis prasmėmis.
„Kaip kompozitorė libretus visada rašau konkretiems atlikėjams. Šįkart su Arvydu net konfliktų kilo, nes esą Profesoriaus linija ne iki galo išbaigta. Vyras sakydavo: „Rašyk Profesoriui, o ne konkrečiam atlikėjui". Kai muzikiniame projekte „Triumfo arka" į sceną išėjo R.Karpis, abu su vyru išvydome savo Profesorių", – šypsosi kompozitorė. O režisierė Marija Simona Šimulynaitė dirbdama su choro ir baleto artistais pasiekė judesio ir žodžio maksimumą, kai negali pasakyti, kuris yra baleto artistas, o kuris – choristas.