Kazachstanas, didžiulė ir turtinga posovietinė valstybė, tarsi skirianti Europą ir Aziją, vėl šurmuliuoja. Tiesa, neramumų apimti tik kai kurie kalnakasybos ir naftos turtingi rajonai, esantys netoli Kaspijos jūros, šalies pietvakariuose. Įdomu tai, kad neramumai prasidėjo kaip tik tomis dienomis, kai Kazachstanas pažymėjo nepriklausomybės paskelbimo 20-metį.Geopolitika neseniai rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2860) apie neapsakomus šalies turtus, augantį energetinį potencialą, apie stiprėjantį Lietuvos ir Kazachstano bendradarbiavimą, gerus ryšius tarp Vilniaus ir Astanos, kai mūsų šalis šiemet iš kazachų buvo perėmusi pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO).
Analitikus taip pat stebino paties 71 metų šalies lyderio Nursultano Nazarbajevo, kuris jau 20 metų nepalieka šio posto, sugebėjimas laviruoti sudėtingoje diplomatijos trasoje – tarp Rytų ir Vakarų, kai vieni jį vadina užkietėjusiu diktatoriumi, kiti – talentingu administratoriumi ir politiku. Tai nevienpusiška asmenybė, toli pralenkianti tiek A. Lukašenką čia, Lietuvos kaimynystėje, tiek kai kuriuos nesutaikomus režimų lyderius Vidurio Azijoje.
Kas inspiravo protestus?
Bet net ir spalvingiausioje gėrio ir grožio paletėje atsiranda tamsių potėpių. Taip atsitiko ir Kazachstane – ir ne pirmą kartą.
Žanaozenas (iki 1992 m. Novij Uzenas) – prieš kelis dešimtmečius atsiradęs naftininkų miestas, turintis apie 96 tūkstančius gyventojų, daugelis jų atvyksta gerai užsidirbti naftos perdirbimo įmonėse ir šachtose. Miestas išsiskiria dar ir tuo, kad čia yra keletas didžiulių kalėjimų, kuriuose kalinami viso Kazachstano nusikaltėliai, o pokario metais netoli gyvenvietės buvo laikomi tremtiniai iš visos SSRS. Visą šią informaciją buvo galima sužinoti oficialiame miesto portale Zhanauzen.kz, tačiau dabar jis uždarytas.
Taigi, neramumai Žanaozene prasidėjo gruodžio 15 dieną: nepriklausomybės dienos išvakarėse kalnakasių ir naftininkų apranga apsivilkusių kelių šimtų žmonių minia įsiveržė į centrinę miesto aikštę, sudegino šventinę eglę, čia pastatytas jurtas, autobusą. Buvo padegtas ir miesto administracijos pastatas bei naftos kompanijos „Ozenmunaigaz“ būstinė. Tuo metu miesto valdžia ir kompanijos vadovai, kaip rašo portalas Slon.ru, šventė nepriklausomybės šventę – kirto juoduosius ikrus, įvairius prašmatnius kazachų patiekalus, užsigėrė ypatingu kazachų konjaku...
Prieš riaušių dalyvius buvo mestos policijos pajėgos. Mieste netilo susišaudymas, nors oficialioji valdžia tvirtina, kad policija naudojo tik ašarines dujas. Iki antradienio susirėmimuose žuvo 15 žmonių, keli šimtai sužeista, daug protestuotojų suimta.
Neramumai persimetė ir į kitus miestus – už 150 km esantį Aktau naftos pramonės centrą. Čia sekmadienį maždaug 500 žmonių išėjo į gatves, reikalaudami nutraukti kruviną susidorojimą su streikuojančiais naftininkais. „Reuters“ korespondentas iš įvykių vietos pranešė, kad iš ryto į Aktau centrinę aikštę atėjo įpykę darbininkai, daugelis jų buvo apsirengę naftos bendrovių, Kazachstano žaliavų ekonomikos pagrindo, darbo drabužiais. Demonstrantai atėjo į miesto centrą trečią kartą per tris dienas ir stovėjo beveik veidas į veidą su juos glaudžiu ratu apsupusiais policijos specialiosios paskirties būrio darbuotojais. Policininkai čia buvo vežami be paliovos, ir jų buvo daugiau nei pačių protestuotojų.
Televizijos kanalas, kurį esą finansuoja politikas ir verslininkas Muchtaras Abliazovas ir kuris kaltinamas skleidžiąs „informacinį karą“, rodo neramumų Žanaozene įrašus, vaizdo siužetus, kuriuose matyti keliu važiuojanti šarvuotoji technika ir greitosios pagalbos automobiliai, taip pat ima interviu iš įvykių liudytojų Aktau, Žanaozene, Almatoje ir kituose miestuose. Kanalas nuolat transliuoja lapkritį Maltoje įrašytą N. Nazarbajevo žento Rahato Alijevo, kuris tėvynėje yra už akių nuteistas 40 metų kalėti už mėginimą įvykdyti valstybės perversmą, interviu, kuriame jis atmeta kaltinimus ir po kraujo liejimo Žanaozene ragina N. Nazarbajevą gailėtis dėl to, kas įvyko, ir atsistatydinti, kad „nepakartotų diktatorių N. Ceausescu ir M. Gaddafio likimo“.
Šeštadienį, gruodžio 17 d., įvestą nepaprastąją padėtį N. Nazarbajevas pratęsė iki sausio 5-osios.
Paprasčiausias socialinis protrūkis
Kas dėl to kaltas? Kaip paprastai, kaltųjų paieška užtrunka, o ir versijos labai jau skiriasi. Valdžia mėgina apkaltinti N. Nazarbajevo kritikus užsienyje. Kazachstano saugumo tarnybos duomenimis, šalyje neva suaktyvėjo „Amerikos agentūra regione“, o prieš neramumus pastebėta JAV pasiuntinybės Astanoje delegacijos kontaktų su mitinguojančiais naftininkais. Esą užsienis naudojasi „ginkluotomis banditų formuotėmis, kurios, kaip Čečėnijos karo atveju, grobia miestus bei kontrolės postus, ir jos atėjo iš pietų“. Įtariama, kad maišto organizatoriai, išbandę savo metodus Libijoje, Egipte ir Sirijoje, prasiskverbė iš Turkijos ar Uzbekistano. Kaip rašo portale Geopolitika.kz J. Krasijenka, neseniai į Uzbekistaną buvo atvykusi Hillary Clinton, kuri kritikavo neseniai sukurtą trijų šalių Eurazijos sąjungą, taip dar paskatindama informacinę ataką prieš vieną iš šios sąjungos iniciatorių Astaną.
Bet yra ir kita įvykių versija – ne iš sąmokslo teorijų srities.
Pasak opozicinio Socialistinio judėjimo lyderio Ainuro Kurmanovo, penktadienio mitingus organizavo šalies profsąjungos, prie kurių prisijungė žmogaus teisių gynėjai ir politiniai dabartinio režimo oponentai. Prie jų prisidėjo ir kažkieno inspiruoti smurtautojai, nors profsąjungos kėlė ekonominio socialinio pobūdžio reikalavimus.
Mat dar prieš metus svarbiausios Žanaozeno įmonės – bendros Kazachstano ir Kinijos kompanijos „Ozenmunaigaz“ darbininkai ėmė reikalauti padidinti atlyginimus, tačiau jos vadovybė, užuot nusileidusi šiems reikalavimams (o tam ir ji, ir valstybė lėšų turi), toliau klimpo į korupciją, išlaidavimą, tą patvirtino ir šių metų jubiliejinių iškilmių finansavimas. 2011 m. gegužę naftininkai paskelbė streiką. Streikininkai buvo paprasčiausiai atleidžiami: apie pusantro tūkstančio žmonių atsidūrė gatvėje, o vietoj jų buvo pasamdyti kiti – darbo jėgos, ypač imigrantų, stoka Kazachstanas nesiskundžia.
Tuomet streikininkai išėjo į gatves, centrinėje aikštėje kūreno laužus, reikalaudami grąžinti juos į darbą ir suteikti lėšų bent pragyvenimui. Tačiau niekas į jų reikalavimus nekreipė dėmesio, tik policija keliskart juos išvaikė. Keletas žmonių žuvo, bet kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Prie jų norėjo prisiplakti opozicionieriai iš Socialistinio judėjimo (dar kitaip vadinamo „Socialistinio pasipriešinimo“, deklaruojančio „revoliucinį kapitalizmo sunaikinimą“), bet mitingo dalyvių, daugiausia atvykėlių iš Uzbekistano, politika nedomino; jie tesiekė kąsnio duonos, socialinio teisingumo ir grąžinimo į darbą.
Septynis mėnesius naftininkai šiaip taip ištvėrė, o votis plyšo per nepriklausomybės jubiliejų, kai vieni puotavo miesto salėse ir restoranuose, o kiti kentė badą ir šaltį.
Sena protestų istorija
Kaip ir žadėjome, dar grįžkime į istoriją. Neramumai visko pertekusiame Kazachstane – ne naujiena. Šalis prisimena protestus, kilusius dar 1979 m. gegužės pabaigoje, kai SSKP CK politinis biuras išleido nutarimą suformuoti Kazachstane Vokiečių autonominę sritį (VAS) su centru Ereimentau mieste. Tuomet respublikoje vokiečių dalis siekė 7 proc. visų gyventojų, šiaurinėse plėšinių žemėse – net 30 proc., o Celinograde kazachų skaičius sudarė vos 10 procentų. Tų metų birželio 16 d. Celinograde į gatves išėjo jaunimas ir inteligentai ir reikalavo nutraukti prievartinę kazachų asimiliaciją ir atvykėlių toleravimą.
Bet didžiausias sukilimas tuometinėje SSRS įvyko 1986 metų gruodį tomis pačiomis dienomis – 17–18-ąją. Neramumus sukėlė M. Gorbačiovo sprendimas atšaukti tuomet nacionaliniu Kazachstano didvyriu laikytą pirmąjį kompartijos sekretorių Dinmuchamedą Kunajevą ir jo vieton atsiųsti šalyje nedirbusį ir vietos tradicijų visiškai nežinantį partijos Uljanovsko srities vadovą Genadijų Kolbiną.
Pasipriešinimas šiam sprendimui virto rusų ir kazachų konfliktu. Mat etninius kazachus, ypač kaimo vietovėse, ėmė išstumti atvykę rusų tautybės asmenys, kazachams buvo sunkiau įstoti į aukštąsias mokyklas, dėl silpnų rusų kalbos žinių – įsidarbinti. Tad G. Kolbino paskyrimas buvo paskutinis žibalo lašas į nepasitenkinimo statinę.
Sutramdyti tūkstančių mitinguojančio jaunimo į Almatos ir Karagandos gatves buvo permestos vidaus kariuomenės dalys. Per susirėmimus buvo užmušta 174 žmonės, sulaikyta apie 8500, daugiau kaip 1700 sužeista. Šimtai studentų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų. Manoma, kad prie represijų nagus buvo prikišęs ir tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas N. Nazarbajevas. Pagal kitą versiją – tai jis organizavo sukilimą, kad sukompromituotų ir D. Kunajevą, ir G. Kolbiną ir 1990 m. būtų pats išrinktas šalies vadovu.
***
Apžvalgininkai kategoriškai netvirtina, kad į Kazachstaną ateina arabiškas pavasaris. Net ir tai, kad čia sukilo naftininkai – ši viena geriausiai mokamų darbininkų kategorijų, kol kas neleidžia jų prilyginti Maskvos Bolotnajos aikštėje mitingavusiai vidurinei klasei, kurią į kovą su Kremliumi veda gerai politiškai angažuota Rusijos opozicija. Bet nerimo N. Nazarbajevui yra. Sumaniai vairuodamas diplomatijos farvateriu – tarp Rusijos, Uzbekistano, Kinijos ir Vakarų – šis patyręs lyderis jau ne kartą buvo perspėtas, kad, toliau nepatenkintuosius gniaužiant plieniniame glėbyje, revoliucinis protrūkis gali jau neapsiriboti jurtų deginimu ir atlyginimų reikalavimu.
Česlovas Iškauskas
