Lietuvos žygis į Nepriklausomybės atkūrimą kupinas reikšmingų apsisprendimų. Vienas tokių – sprendimas 1988 m. gruodžio 11 d. atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Pirmos nacionalinės organizacijos nepriklausomybės atkūrimas buvo įkvepiantis pavyzdys kitoms istorinėms visuomenės raiškos sferoms, kėlęs išsivaduojamojo judėjimo dvasią ir tvirtinęs ryžtą atkurti Valstybę.
2013 m. gruodžio 11 d. istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko iškilmingas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 25-mečio minėjimas, kuriame pagrindinį pranešimą padarė ilgametis Komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas.
A. Poviliūnas. Visų pirma ačiū už gražius žodžius, jūsų ekscelencijos Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, mano mielieji bendražygiai, užsienio šalių bičiuliai! Aš labai noriu padėkoti mano buvusiam studentui Vydui Gedvilui, kuris iškopė į tokias aukštas pareigas, ir ne tik aukštas pareigas, – jis laimėjo Europos moterų krepšinio čempionatą.
Gerbiamasis vicepirmininke, iš tiesų jūs esate ne tik nuostabus politinis lyderis, bet ir mūsų, sporto žmogus. Aišku, mano pasekėja Daina Gudzinevičiūtė, olimpinė čempionė, kurią aš labai gerbiu ir didžiuojuosi, kad po manęs nesustojo tas traukinys, kuris ir turi eiti toliau, geriau ir dar garbingiau, negu iki šiol buvo.
Mielieji mano kolegos, mielieji susirinkusieji, aš matau, kad čia yra ir mūsų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, pirmosios Vyriausybės ministrai, todėl man labai malonu, kad tokioje salėje pagerbiamas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Šiandien pažymime Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo 25-metį, ir visų pirma noriu labai nuoširdžiai padėkoti Lietuvos Respublikos Seimo vadovybei, Seimo, Vyriausybės nariams už galimybę paminėti pirmos nepriklausomos Lietuvos organizacijos gražią sukaktį čia, šioje istorinėje Seimo salėje. Man tai yra pats didžiausias pasididžiavimas ir šiuo atveju visam gyvenimui. To meto Lietuvos spauda rašė: „Tą 1988 m. gruodžio 11 d. vakarą džiaugsmo banga nusirito Lietuvos lygumom, kalvom, miškeliais, neaplenkdama nė vieno lietuvio širdies. Tą vakarą kas televizijos ekranuose, kas per radiją, kas pats savo akimis pamatė, kad olimpiniame suvažiavime atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Atkurtas Lietuvos pasididžiavimas ir viltis.“ Turėjome žengti iš tiesų drąsų ir rizikingą žingsnį, atlaikyti Maskvos spaudimą ir įveikti daugelį kliūčių, peržengti psichologinius barjerus. Supratome elementarią tiesą: pirmiausia, be šio sprendimo negalėsime žengti ir kito svarbaus žingsnio, siekti svarbiausio tikslo – visų mūsų teisių atkūrimo Tarptautiniame olimpiniame komitete.
Kaip vienas iš suvažiavimo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui atkurti organizatorių ir pirmasis atkurto Olimpinio komiteto vadovas sukakties proga noriu padėkoti tiems, kurie nebijodami dar tuo metu gręsiančių didelių, švelniai tariant, nemalonumų, degė idėja turėti savo olimpinę organizaciją, kuri suteiktų galimybę Lietuvos sportininkams dalyvauti olimpinėse žaidynėse su Lietuvos trispalve. Mūsų siekį palaikė visa Lietuva. Į tuometinę „Sporto“ laikraščio redakciją ir mūsų atkūrimo darbo grupę plaukė laiškai su žmonių parašais, kuriuos suskaičiavo tuometinis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės narys Vytautas Kukarskas, kuris žinomas šiandien kaip tarptautinės kategorijos krepšinio teisėjas. Ir žinote, kiek buvo surinkta? – 122 410 parašų! Tada tokiu rezultatu niekas negalėjo pasigirti. Aktyviausių darbo grupės narių pastangos visiems laikams išliks mano širdyje. Tai Albertas Bandžius, Vytautas Briedis, Algis Daumantas, Kleopas Girdžius, Janis Grinbergas, Roma Griniūtė-Grinbergienė, Arvydas Juozaitis, Juozas Jankauskas, Rimgaudas Juras, Antanas Kalanta, Donatas Kazlauskas, Dainius Kepenis, Vytautas Kukovskis, Jonas Mackevičius, Valdas Malinauskas, Algimantas Mikutis, Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Vytautas Padlipskas, Arūnas Pakula, Irena Ramelytė, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Aleksandras Ronkus, Petras Statuta, Kazimieras Tamašauskas, Rimgaudas Tirilis, Gintautas Umaras, Antanas Vaitkevičius. (Plojimai)
Su giliu liūdesiu turiu pasakyti, kad šios šventės nesulaukė anapilin išėję Rimgaudas Juras, Arūnas Pakula, Kazimieras Tamašauskas, Roma Griniūtė-Grinbergienė, Janis Grinbergas, Pranas Rimša. Prašau jų šviesų atminimą pagerbti tylos minute.
Tylos minutė
Labai ačiū. Pažymėdami Lietuvos, o kartu Latvijos bei Estijos olimpinių komitetų sukaktis, nejučia grįžtame į 1988–1989-uosius – Atgimimo – metus. Nuostabus laikotarpis, kupinas vilčių, didelio noro kiekvienoje Baltijos šalyje ne tik atkurti olimpines organizacijas, savarankiškai, su savo valstybių vėliavomis dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet ir demokratizuoti patį sportą. Tuometinis laikotarpis, kai reikėjo rengti dokumentus dėl paties suvažiavimo, nebuvo lengvas. Nors Vytas Nėnius, čia sėdintis pirmoje ar antroje eilėje, kaip nepaprastai gabus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo organizatorius, iš visų aukščiausių to meto Komunistų partijos Centro komiteto ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos vadovų surinko parašus, kad Lietuva turi atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, jau tada buvo aišku, kad lengva nebus. Sprendžiant politinius klausimus reikėjo konsultuotis ne tik su mūsų darbo grupėje dirbusiais Sąjūdžio tarybos nariais Kazimieru Motieka, Arvydu Juozaičiu, bet ir čia taip pat esančiu, sakyčiau, Sąjūdžio ideologu Romualdu Ozolu, ir su Vytautu Landsbergiu, retkarčiais turėjau išklausyti ir savo tuometinio tiesioginio vadovo Sporto komiteto pirmininko Zigmanto Motiekaičio nuomonės. Istorija parodė, kad mūsų laimei iš esmės jis buvo įžvalgus ir tolerantiškas žmogus, palaikęs mūsų siekius. Ačiū jam už tai.
Pirmieji iš Baltijos šalių savo olimpinį komitetą atkūrė latviai – 1988 m. lapkričio mėnesį. Tiesa, pavadino jį Laikinuoju olimpiniu komitetu – kad neerzintų Maskvos. Reakcija buvo labai greita. Gruodžio 3 d. supervalstybės olimpinio komiteto posėdyje Latvijos sprendimas – atkurti Olimpinį komitetą – buvo pasmerktas. Kaip tuometinis LTSR sporto komiteto pirmininko pavaduotojas svečio teisėmis galėjau dalyvauti šiame posėdyje ir nepaisydamas tokios griežtos nuostatos latvių atžvilgiu tuometiniam TSRS sporto komiteto vadovui, TSRS olimpinio komiteto pirmininkui įteikiau oficialų kvietimą dalyvauti Lietuvoje gruodžio 11 d. rengiamame suvažiavime mūsų olimpiniam komitetui atkurti. Prezidiume sėdėjęs TSKP CK vienas iš veikėjų, sektoriaus vedėjas Gončiarovas šiurkščiai rėžė: „Tokiems separatistams, kaip A. Poviliūnas, ne vieta būti nei partijoje, nei šioje salėje“. Puikiai supratau šių žodžių reikšmę.
Laimei, į Lietuvą grįžau netrukdomas. Vis dėlto baimės buvo, ir prieš pat suvažiavimą turėjome priimti tam tikrus kompromisinius sprendimus. Suvažiavimo nukelti nenorėjome, tad buvo pasiūlyta (kiek prisimenu, A. Kalantos ar A. Juozaičio) įkurti Lietuvos olimpinę lygą – organizacijos Sporto lyga prototipą. Ji pirmoji ėmėsi tvarkyti olimpinius Lietuvos sporto reikalus 1924 ir 1928 metais. Mums buvo svarbiausia, kad suvažiavimas įvyktų. D. Kepenis, I. Ramelytė, R. Juras ir kiti valdybos žmonės dirbo naktimis, kad būtų pakeistos net akreditacinės kortelės – vietoj „Suvažiavimas atkurti Olimpinį komitetą“ įrašinėjo „Suvažiavimas įkurti Olimpinę lygą“.
Turiu pasakyti, kad tos akimirkos iš tiesų buvo labai sudėtingos ir man asmeniškai, ir kaip darbo grupės vadovui, tačiau greta buvo tokių žmonių, su kuriais galėjau pasitarti, daug ką apsvarstyti ir padaryti taip, kad būtų iš tiesų gerai. Visų pirma tai Kazimieras Motieka. Išvakarėse su Kazimieru sutarėme, kad kaip darbo grupės vadovas savo pranešime neminėsiu nei olimpinio komiteto, nei lygos, o kalbėsiu apie tai, kad turime atskurti olimpinę organizaciją. O jau jis padarys savo darbą. Taip ir įvyko. Užlipęs į sceną tuometiniuose Profsąjungų rūmuose, K. Motieka tarė: „Lietuvos jaunime, Lietuvos sporte! Kas šiandien esame, jeigu TSRS olimpinis komitetas savo plenumo nutarime sugebėjo, švelniai tariant, išstenėti tik tiek, kad 1949 metais, tarybinės santvarkos metais, pažadėjo mums suteikti tik juridinio asmens statusą, leisti užsiimti kiek nors ūkine finansine veikla ir atidaryti einamąją sąskaitą? Siūlau atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą!“ Tada faktiškai mes galėjome ir baigti suvažiavimą, nes daugiau kaip 500 žmonių, kurie dalyvavo tame suvažiavime, atsistojo ir skandavo – Lietuva, Lietuvos olimpinis komitetas! Iš tikrųjų suvažiavimas tęsėsi, reikėjo priimti daug dokumentų, tačiau svarbiausias darbas buvo padarytas, ir tai padarė K. Motieka, kuris yra šioje salėje. Žinau, kad jam skambino A. Juozaitis, jis irgi išvakarėse bijojo, kad gal kas nors ne taip išeis ir panašiai, bet padarėme tą, ką padarėme.
Vis dėlto mūsų kelias į oficialų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimą buvo ilgas ir vingiuotas. Praėjo daugiau kaip metai, kol gavome teisę įžengti į Tarptautinio olimpinio komiteto rūmus Lozanoje. Tai įvyko 1990 m. vasario 15 d. Trijų atstovų delegaciją iš Lietuvos – dukart olimpinį čempioną Gintautą Umarą, spaudos atstovę Romą Grinbergienę ir mane –priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto generalinis direktorius Fransua Karardas ir ryšių su nacionaliniais olimpiniais komitetais direktore Ana Bedou. Tai buvo pažintinis susitikimas, kuris nieko nesprendė, tačiau generalinis direktorius suprato, jog Baltijos šalys turi svarų ir pagrįstą argumentą – Tarptautinio olimpinio komiteto kaltę, kad 1951 m. jis pripažino TSRS olimpinį komitetą nepašalindamas iš jo Baltijos šalių olimpinių komitetų. Kartu su mumis buvo kolegos iš Latvijos ir Estijos, kurie ir šiandien yra mūsų svečiai.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po kelių dienų, kovo 14-ąją, Lietuvos sporto komiteto kolegija ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vykdomasis komitetas priėmė kreipimąsi į sporto organizacijas, mūsų šalies sportininkus, trenerius ragindamas nedalyvauti TSRS rinktinėse bei TSRS čempionatuose kaip kitos šalies varžybose, jeigu jie nėra atviri. Ir tai buvo padaryta. Reikia pasidžiaugti mūsų sportininkų pilietine pozicija – žengę tokį žingsnį jie parodė, kad Nepriklausomybė jiems brangesnė už sportinę karjerą, nes tarptautinė Lietuvos sporto izoliacija truko daugiau kaip metus. Kolaborantų tarp Lietuvos sportininkų nebuvo. Man tai buvo didžiausias džiaugsmas, bet kartu ir tam tikra neviltis, kad daugelis jų, Lietuvai pasaulyje pačiu aukščiausiu lygiu galinčių atstovauti sportininkų, iš tiesų paaukojo savo karjerą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau šiuo atveju aš didžiuojuosi Lietuvos sportininkais.
Mes vėl siekėme susitikimo su Tarptautinio olimpinio komiteto vadovais, ir liepos 30 d. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Chuanas Antonijas Samarančas priėmė mūsų keturių – Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Tarybų Sąjungos – nacionalinių olimpinių komitetų vadovus. Lietuvos delegacijoje buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka, Olimpinio komiteto vykdomojo komiteto nariai, olimpinis čempionas Arvydas Sabonis, spaudos atstovė Roma Grinbergienė ir aš, kaip Lietuvos olimpinio komiteto vadovas. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas perskaitė mūsų atvežtą trijų Baltijos šalių vadovų Vytauto Landsbergio, Aanatolijaus Gorbunovo ir Arnoldo Riuitelio laišką, kuriame Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento prašoma atstatyti mūsų nacionalinių olimpinių komitetų teises tarptautiniame sąjūdyje. Prezidentas J. A. Samarančas priėmė sprendimą sudaryti specialią komisiją Baltijos šalių problemoms spręsti. Ypatingą įspūdį jam paliko pokalbis su olimpiniu čempionu Arvydu Saboniu. Tuo metu jis žaidė Ispanijos Valjadolido „Forumo“ komandoje, gerai kalbėjo ispaniškai. Pokalbis vyko pietų metu, ir Arvydas pasakė, kad mūsų šalies sportininkai nori dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir atstovauti tik savo šaliai, o TSRS rinktinėse jie tikrai nedalyvaus. Manyčiau, tie žodžiai jam paliko didžiausią įspūdį. Žinote, kai kalba funkcionieriai, vadovai ir t. t., atrodo, kad jiems kažko reikia, tačiau kai pasako tokie didūs sportininkai kaip Gintautas Umaras, Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis, tai yra iš tikrųjų didelis dalykas.
Po to pokalbio, kai buvo sukurta olimpinė komisija mūsų reikalams spręsti, vėl tęsėsi olimpinė tyla. Praėjo nemažas laiko tarpas. 1991 m. sausis, kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai pašiurpino visą pasaulį. Iškilo pavojus ir mūsų Olimpiniam komitetui. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas priėmė nutarimą, kad kilus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sunaikinimo grėsmei jo veiklai tęsti sudaromas įgaliotasis Olimpinis komitetas užsienyje. Šio komiteto nariais buvo patvirtinti Valdas Adamkus, mūsų Prezidentas (tuo metu jis dar nebuvo Prezidentas), – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Valdemaras Chomičius – Italijoje, Jurgis Jonavičius – Australijoje, Šarūnas Marčiulionis – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Arvydas Sabonis – Ispanijoje. Dabartinis „Olifėjos“ generalinis direktorius Antanas Muraška visus Lietuvos tautinio olimpinio komiteto archyvus vežė slėpti į savo gimtinę Žiežmariuose. Iš tikrųjų, tai buvo sudėtingas laikotarpis. Tai buvo… net negaliu įvardyti, kaip mes pergyvenome, tačiau jeigu tokie nutarimai buvo parengti ir priimti, tai jūs suprantate, kas buvo. Laimei, tokio komiteto veiklos neprireikė.
1991 m. liepos 9 d. mes, trijų Baltijos šalių olimpinių komitetų vadovai (aš buvau kartu su Kazimieru Motieka), buvome pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę. Savo tikslą pasiekėme. Mūsų atkaklumas Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą paveikė taip, kad jis pasakė: „Sprendimas turi būti priimtas ir sportininkai neturi nukentėti.“ Prezidentas J. A. Samarančas tada pareiškė, kad netgi jeigu ateityje ir nebus politinių sprendimų, tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvaus su Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava.
Po rugpjūčio pučo žlugus sovietų imperijai, Tarptautinis olimpinis komitetas jau buvo parengęs visus dokumentus, kad prezidento pažadas būtų įvykdytas. Rugsėjo 18 d. buvome pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto posėdį Berlyne. Kartu su savo kolegomis iš Latvijos, Estijos kalbėjomės, kad griuvo antroji Berlyno siena. Mes buvom pakviesti į Tarptautinio olimpinio komiteto šeimą ir prezidentas J. A. Samaranchas pasakė, kad pripažinti trijų Baltijos šalių nacionalinius olimpinius komitetus ir grąžinti juos į tarptautinį olimpinį sąjūdį kliūčių nėra. Mes buvome iš tiesų laimingi, kad trijų Baltijos olimpinių komitetų vienybė davė tokį rezultatą. Mes iš tiesų tuo metu buvom nepaprastai nepaprastai vieningi. Jeigu mūsų kolegos yra čia, šioje salėje, tai demonstruoja tą patį vieningumą.
Lapkričio 11 d. po Tarptautinio olimpinio komiteto balsavimo paštu teigiamų rezultatų mes buvome jau ir de jure tarptautinės olimpinės šeimos nariai ir gavome kvietimus dalyvauti 1992 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir olimpiados žaidynėse Barselonoje.
Taip sėkmingai baigėsi mūsų kelias į pripažinimą. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas labai greitai integravosi į tarptautinę olimpinę šeimą ir, anot buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Žako Rogo, tapo, cituoju, „vienu reikšmingiausių narių, dalyvaujančių visose olimpinėse žaidynėse ir kituose tarptautiniuose renginiuose, taip pat tarptautinėse sporto organizacijose“. Lietuvos sportininkai, grįžę į olimpinę šeimą, pradedant 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse laimėtais Romo Ubarto aukso medaliu ir mūsų krepšininkų bronzos medaliais ir baigiant Londono olimpinėmis žaidynėmis, iškovojo 6 aukso, 5 sidabro ir 10 bronzos medalių. Paskaičiuokime mūsų krepšininkų tris kartus laimėtus bronzos medalius, padauginkime iš dvylikos ir suprasime, kad fiziškai tų medalių yra daug daugiau.
Kita vertus, mūsų tik trys milijonai, o, pavyzdžiui, Indija per savo visą laikotarpį yra iškovojusi tik vieną aukso medalį. Tai įsivaizduokit, kokie mūsų pasiekimai! Aš turiu omeny ne tik Nepriklausomybės laikotarpį, bet ir tuos žmones, kurie iškovojo medalius būdami Tarybų Sąjungos rinktinės nariais. Tai fenomenalūs pasiekimai.
Paskutinėse 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovoti 5 medaliai – 2 aukso, 1 sidabro ir 2 bronzos. Dar 11 sportininkų iškovojo prizines 4–7 vietas. Neoficialioje įskaitoje užimta 34 vieta tarp 204 olimpinių delegacijų. O jeigu pridėsim dar vyrų krepšinio rinktinę, kurią labai kritikavome ir sakėme, kad aštunta vieta yra prasta, tačiau tai irgi oficialiai yra vieta, už kurią gaunami diplomai, tai prizinė vieta, tad faktiškai 33 Lietuvos atletai iš 62 dalyvavusiųjų parsivežė arba medalius, arba olimpiados žaidynių diplomus. Taigi yra kuo pasidžiaugti.
Gerbiamieji iškilmingo minėjimo dalyviai, mieli svečiai! Naudodamasis proga dar kartą noriu padėkoti visiems, aktyviai dirbusiems atkuriant olimpinį komitetą, rėmusiems šią idėją. Išskirtinai norėčiau tarti padėkos žodžius Latvijos ir Estijos kolegoms, su kuriais ranka rankon siekėme bendro tikslo. Kartu sėkmingai dirbame ir šiandien.
Labai norėčiau padėkoti buvusiam Lenkijos Respublikos Prezidentui Aleksandrui Kvasnevskiui, 1989 metais buvusiam mano kolegai olimpinio komiteto prezidentui, kuris pirmasis oficialiai spaudoje įvardijo, kad Varšuvoje įvyko Lietuvos ir Latvijos olimpinių komitetų vadovų susitikimas.
Taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti Islandijos olimpiniam komitetui, tvirtai palaikiusiam mūsų siekius tarptautinėje arenoje.
Didelė padėka šalies vadovams, visoms Lietuvos vyriausybėms, kurių dėmesys olimpiniam sąjūdžiui buvo ir yra išskirtinis.
Dėkoju Lietuvos žiniasklaidai, kuri visus šiuos 25 metus mus gyrė ir peikė, daugiau kritikavo nei liaupsino, tačiau niekada nebuvo abejinga. Tai yra svarbiausia. Mes darome iš to išvadas.
O didžiausia padėka Lietuvos žmonėms, kurie mylėjo ir myli sportą. Labai ačiū jums visiems. (Plojimai)
