Bronislovas Genzelis
Joks istorinis vyksmas nesuvesdintinas į vieną versmę, ypač sukilimai, juose veikiančios įvairios socialinės grupės turi savų interesų. Dalis interesų sutampa, dalis ne. Socialinių grupių įtaka ne visada proporcinga jos dalyvių skaičiui. Kai išryškėja skirtingi interesai, siekiama susitarimo. Jo nesuradus vyksta skilimas ir bendras tikslas pralaimi. Šie momentai ypač ryškūs 1863 metų sukilime. Lietuvos sukilėliai vardan kovos su bendru priešu darydavo nuolaidas lenkomanams.
1863 metų sukilimas prasidėjo sausio mėnesį Varšuvoje. Greitai jis persimetė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir plačiausių užmojų įgijo lietuvių etninėse žemėse. Analizuodami skirtumus tarp sukilėlių tikslų pačioje Lenkijoje ir LDK, apčiuopsime esminių skirtumų: Lenkijoje kalbėta tik apie Lenkijos valstybės atstatymą pagal 1772 metų sienas, tuo tarpu ženklios dalies LDK sukilėlių toks modelis netenkino, ir tai išryškėjo jau pirmomis sukilimo dienomis: ne visi troško atkurti ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
1863 m. kovo 15 d. Kosto Kalinausko vadovaujami Lietuvos sukilėliai paskelbė, kad jie atstato Lietuvos valstybę, kuri grįs savo santykius su Lenkija kaip broliai su broliais, o ne kaip vasalai. Šis požiūris susilaukė griežtos reakcijos iš vieningos Lenkijos šalininkų ir pačioje Lietuvoje, kurie, vedini dvarininko iš Šakių Jokūbo Geištoro, nušalino Kalinausko bendraminčius nuo vadovavimo sukilimui ir paskelbė esą Lietuva esanti nedaloma Lenkijos dalis. Ši istorija turi ir savo priešistorę.
1812 m. liepos 1 d. įžengęs į Vilnių Napoleonas paskelbė, kad sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė, o Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai pavedama tvarkyti finansus, maistą, organizuoti krašto kariuomenę, formuoti nacionalinę gvardiją ir žandarmeriją.1 Lietuvos vyriausybės jurisdikcijai jis priskyrė Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės gubernijas. Pagal šį įsaką Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėtų turėti tiesioginės sueities su Lenkija. Deja, toks Napoleono veiksmas buvo nepriimtinas paskirtajai Lietuvos laikinajai vyriausybei ir ji 1812 m. liepos 14 d. Vilniaus Katedroje iškilmingai pareiškė, kad Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ji siekianti suvienyti į vieną politinį vienetą, o ne būti atskiromis valstybėmis.2
Kodėl Napoleonas sumanė kurti Lietuvos valstybę, beveik atitinkančią jos etnografines ribas? Kodėl 1863 metų sukilimo išvakarėse tarp užsienio šalių veikėjų būta nuomonės, jog Lietuva nėra tapati Lenkijai? Juk Gegužės 3-iosios Konstitucija įtvirtino vieningos valstybės (Lenkijos) statusą. Šiai koncepcijai pritarė abiejų šalių diduomenė.
Atsakymas vienas: laikas darė savo – įvairiose tautose brendo nacionalinės valstybės idėjos.
Atskiros nuo Lenkijos valstybės idėjos branda. Čia susiduriame su dviem faktoriais: tautinės sąmonės branda ir atskirumo nuo lenkų suvokimu bei tautinės valstybės idėjos formavimusi. Šios mintys gimsta kaip bendrų pokyčių Europoje rezultatai.
Napoleono brėžiamas Europos politinis žemėlapis gana taikliai vaizdavo būsimų tautinių valstybių kontūrus. Greta to, imperatorius nenorėjo, kad Prancūzijos pašonėje atsirastų stipri ir konkurencinga Lenkija. Galima manyti, kad būtent dėl šių motyvų Napoleonas atsisakė lietuvių suformuotus karinius dalinius prijungti prie lenkų, bevelydamas palikti juos savo karinės vadovybės pavaldume.
Šie prancūzų veiksmai teikė vilčių pirmiesiems lietuviško rašto darbininkams Antanui Klementui (1756–1823), Silvestrui Valiūnui (1789–1831). Pastarasis su būriu studentų įstojo į prancūzų kuriamą karinį dalinį, o ne įsijungė į lenkų formuojamą karinę grupuotę, tikėjęsis, kad susikurs kokia nors kita valdymo forma, o ne vieninga Lenkijos karalystė.
Po Napoleono bandymo sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę ėmė stiprėti lituanistinės nuotaikos, didėjo lietuviškai rašančiųjų skaičius. XIX amžiaus pradžioje formuojasi lituanistinis sąjūdis,3 vedęs prie etnografinės Lietuvos valstybės sukūrimo minties. Juos domino du dalykai: savos – lietuvių kalbos – vartojimas ir savo istorinių šaknų paieškos.
Tarkit, dėl ko gi kalbų svetimų ieško, Dėl ko anie nekalba tikrai lietuviškai, Juk lietuvių liežuvių kalbėjo jų dėdai, – Ar aniems savo tėvų ir motinos gėda.4 –
Tokiais žodžiais į savo skaitytoją kreipėsi Dionizas Poška. Jo amžininkas Simonas Stanevičius tikras dėl savo tautos ateities.
Veizdėk, sviete nusiminęs! Kas ten šiaurėj atsitiko Lietuvos senos giminės – Pražuvime sveiko liko...5
1863 metų sukilimo išvakarėse formuojasi lietuvių bendrinė kalba, leidžiamas lietuviškas kalendorius, kuris atstoja pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį – žurnalą. Jame talpinami patarimai ūkininkams, straipsniai. 1861 metais išspausdinamas Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, pasak jo autoriaus, norėjusio įrodyti, kad lietuvių kalba galima tobulai pasakyti viską, kaip ir kiekviena ištobulinta kalba.
Lietuviškai rašančiųjų siekiai gaivinti tautą reiškėsi pirmiausia bandymais nuo savęs atskirti atskilusią, su lenkais susitapatinusią tautos dalį. Šią atskirtį dar labiau paryškino Liudvikas Jucevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. Vėl susidomėta Lietuvos istorija. Nuo Alberto Vijūko-Kojelavičius parašytos Lietuvos istorijos iki Simono Daukanto prabėgo vos ne du šimtmečiai. Per tą laikotarpį Lietuvos bajorams ne ką rūpėjo jų valstybės raida. Be to, A. Vijūkas-Kojelavičius apie Lietuvą rašė Europai – lotyniškai, o S. Daukantas – lietuviams, lietuviškai. „Aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus tų bočių ir prabočių papasakoti“.6
Formavosi požiūris esą senovės lietuviai buvo laisvi, lygūs, baudžiava užnešta į Lietuvą svetimųjų. „Tokiame tatai krašte lietuviai ir žemaičiai ilgus amžius laimingai gyveno, patys sau dirbdami, vyresnybę dėl savęs skirdamiesi, nežinojo nei lažo, nei panavysčių, nei donių, liuosi nuo viso buvo“.7 Taip savo tautos praeitį piešė S. Daukantas.
S. Daukanto, S. Stanevičiaus, L. Jucevičiaus, M. Valančiaus kūriniai žadino lietuvio savimonę. Nors jie ir nekalbėjo apie atskiros nuo Lenkijos valstybės sukūrimą, jų raštai bylojo, kad Lietuvos istorija skiriasi nuo Lenkijos, kad būta galingos Lietuvos valstybės, kad lietuvių tautos ištakos nesusietos su Lenkija. Tai psichologiškai brandino atskiros Lietuvos valstybės idėją, juolab, kad ir kitos Europos tautos (čekai, slovakai, rumunai, vengrai, bulgarai, graikai) siekė atkurti ar sukurti tautines valstybes. Ši mintis akivaizdi ir būsimo aktyvaus 1863 m. sukilimo veikėjo Mikalojaus Akelaičio epistoliniame palikime. Jis visada pabrėždavo, jog būtina ugdyti lietuvišką raštiją, išlaikyti papročius, kalbą. 1857 m. gruodžio 3 d. M. Akelaitis rašė Mykolui Balinskiui8: „Argi mes, lietuviai, išsižadėsim savo kalbos ir tuo būdu patys savo noru žudysime savo tautą /.../? Ar mumyse, kurie taip karštai mylim tai, kas savo, nustojo plakusi lietuvių širdis? /.../ Reikia mums pakelti lietuvių kalbą, ištraukti iš paniekinimo tą kalbą, kuri turi sanskrito didumą, lotynų galybę, graikų dailumą ir italų giesmingumą. Darykim iš palengvo, įsteikim parapijose mokyklas, kuriose viskas būtų mokoma lietuvių kalba; rašykim ir spausdinkim lietuvių knygas liaudžiai“.9
M. Akelaitis džiaugėsi išgirdęs bent menkiausią žinelę apie lietuvių sąmonėjimą. 1858 m. gegužės 14 d. jis rašė Adomui Kirkorui10: „Sakai, jog lietuvybės idėja niekada nebuvo taip kilniai suprasta ir aukštai iškelta, kaip šiandien. Ar gali būti kas kilnesnio už Lietuvos idėją – už meilės idėją!“11. Šios mintys dominuoja lietuviškai rašančioje inteligentijoje, kurios skaičius tolydžio gausėja.
Daugumas lietuvių rašto darbininkų dalyvauja sukilime (Valerijonas Ažukalnis, kunigai Antanas Mackevičius, Antanas Tatarė, Vladislovas Dembskis). Valerijonui Ažukalniui lietuvybė yra apčiuopiamas fenomenas, kurį būtina puoselėti ir vardan kurio verta aukotis. 1863 metų sukilimo išvakarėse parengtame spaudai eilėraščių rinkinyje jis sako:
Lietuvos laukuose tuos grūdelius surinkau, Lietuviams nešu tos žemės sėklas. Atiduodu viską, ką turėjau, Ką tik jiems duoti įstengiu .............................................. Tai lietuvio balsas! Ar girdite tautiečiai? ............................................. Ką galėjau ir ką turiu, atiduodu Broliams lietuviams ir Lietuvos žemei!12
Bundantis lietuvybės jausmas skatino grįžti prie protėvių kalbos, kuri iš esmės buvo išlikusi tik baudžiaviniame kaime (daugumas baudžiauninkų jokios kitos kalbos nemokėjo). Šios nuotaikos jautėsi ir sukilėlių gretose: leisti atsišaukimai lietuvių kalba, dainuotos dainos. Jos pastebėtos ir už Lietuvos ribų. Taigi bandymas kurti etnografinės Lietuvos valstybę 1812 metais buvo ne vien imperatoriaus Napoleono užgaida.
Požiūris į Lietuvą už jos ribų. Kad Lietuva netapati nei Lenkijai, nei Rusijai, XIX amžiaus viduryje pradedama suvokti ir už Lietuvos sienų, ypač 1863 metų sukilimo išvakarėse ir jo metu. Antai, Londone leidžiamo rusų laikraščio „Kolokol“ leidėjas Aleksandras Gercenas ir jo bendražygiai nuolatos kritikavo lenkų pretenzijas Lietuvai. Vargu ar šios diskusijos kilo kaip teorinė problema, mat laikraščio leidėjai siekė plėsti sukilimo idėją, pritarė sukilėlių veiksmų suderinamumui. „Kolokol“ straipsnių analizė byloja, kad jo leidėjai gerai nutuokė apie padėtį Lietuvoje ir Varšuvos centrinio tautinio komiteto poziciją.
Laikraščio leidėjai niekada nekeldavo problemų, kurios skatintų nesantaiką tarp sukilėlių. Jų nuostata Lietuvos valstybingumo klausimu buvo aiški: „Tebūnie Lietuva, Baltarusija ir Ukraina su kuo jos nori būti arba su niekuo, kad tik žinotume jų valią – nesuklastotą, o tikrąją“13 (pabraukta A. Gerceno). A. Gercenas baiminosi Varšuvos pozicijos nacionaliniu klausimu, kuri galinti neigiamai paveikti sukilimo eigą nelenkiškuose kraštuose. 1862 m. vasario 15 d. „Kolokol“ rašė: „Lenkai pareikalaus galbūt per daug. Jie nesitenkina vien Lenkijos karalyste, jie reiškia /.../ pretenzijas Lietuvai“. Apžvelgdamas lietuvių ir lenkų istorinius santykius, A. Gercenas 1863 m. liepos 1 d. „Kolokol“ numeryje pažymi: nors lietuvius ir lenkus sieja tradiciniai istoriniai ryšiai, tai nereiškia, „kad Lietuva priklauso Lenkijai“. Tai buvo visos „Kolokol“ redakcijos pozicija.
Panašios mintys buvo reiškiamos ir kitoje Vakarų Europos spaudoje. Šias pozicijas palaikė Karlas Marksas bei Fridrichas Engelsas, artimai bendravę su Jaunąja Europa, nuosekliai domėjęsi 1863 metų sukilimo eiga ir bandę padėti sukilėliams. Kai 1863 m. kovo mėnesį Lietuvos sukilėlių būriai stojo į atvirą kovą su carine kariauna, balandžio 8 d. F. Engelsas rašė K. Marksui: „Lietuvių judėjimas – dabar svarbiausias, kadangi jis 1) išeina už kongresinės Lenkijos sienų ir 2) jame gausiai dalyvauja valstiečiai.“14 Šių minčių potekstė aiški: sukilimas vyksta ir už Lenkijos valstybės sienų, tai yra Lietuvoje, kuri nėra Lenkijos provincija.
Tokią pozicija liudija ir vėlesnis jų susirašinėjimas. 1866 metais F. Engelsas, analizuodamas buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojų sudėtį, pažymi, kad joje be lenkų ir lietuvių gyveno baltarusiai bei ukrainiečiai: „Taigi kada žmonės kalba, jog reikalavimas atstatyti Lenkijos valstybę yra nacionalinio principo įgyvendinimas, jie tik įrodo, jog nežino to, apie ką kalba, nes Lenkijos atstatymas reiškia atkūrimą valstybės, kuri susidėtų mažų mažiausiai iš keturių tautų.“15 Vargu tokios nuotaikos plito be pačių lietuvių įtakos.
Varšuvos centrinis tautinis komitetas negalėjo ignoruoti tokių nuostatų. Jis suprato, kad jeigu ir toliau skelbs lenkų pirmenybę, atstums nuo sukilimo lietuvius, baltarusius ir ukrainiečius – tai reikštų vienos nacionalinės priespaudos pakeitimą kita. Todėl sukilimo išvakarėse Komitetas pareiškė, kad „lietuviams ir ukrainiečiams duos visišką laisvę pasilikti sąjungoje su Lenkija ar išspręsti savo likimą savo laisva valia“16. Taigi pripažįstama, kad Lietuva nėra Lenkijos provincija ir savo likimą ji turi pati spręsti. Deja, Jokūbo Geištoro tipo veikėjai nusprendė, kad Lietuvos valstybės nėra, o tai leido lenkų imperialistams ir toliau reikšti savo pretenzijas Lietuvai.
Etnografinės Lietuvos kaimiečiai savo psichologija ir kalba skyrėsi nuo Lenkijos, tuo tarpu Lietuvos dvarininkų gimtoji kalba jau seniai buvo ta pati lenkų kalba, kultūra lenkiška, tik kai kurie didikai troško savarankiškumo. Būta ir bendro jungiklio – visus slėgė carinė priespauda. Kita vertus praraja tarp Lietuvos ir Lenkijos vis gilėjo, kaip ir tarp aukštuomenės ir kaimiečių, kurie vis aiškiau lietuviškumą suvokė kaip savo tapatumą. Šis vyksmas plėtojosi. Lietuva artėjo prie naujojo sukilimo, tik šį kartą su skirtingomis vizijomis, nes ženkli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų dalis nelaikė savęs lenkais.
Būsimos valstybės modeliai. Sukilimo išvakarėse subrendo trys galimos būsimos valstybės modeliai: vieninga Lietuvos ir Lenkijos valstybė (Lietuva yra jos provincija), konfederacinė valstybė su iki okupacijos buvusia Abiejų Tautų Respublikos teritorija (konfederaciją sudarytų Lietuva, Lenkija ir Ukraina ar net naujas konfederacijos komponentas – Baltarusija) ir trečiasis variantas – visos minėtos šalys būtų suverenios. Tarp pirmojo modelio ideologų buvo ir lietuvių, o jų lyderis – lietuvis dvarininkas nuo Šakių Jokūbas Geištoras. Antrojo modelio šalininkams priklausė Z. Sierakauskas, M. Akelaitis, trečiojo – K. Kalinauskas, A. Mackevičius, E. J. Daukšys, V. Ažukalnis, broliai Dalevskiai, E. Liutkevičius17. Visi jie buvo aktyvūs sukilimo dalyviai.
Pirmosios koncepcijos šalininkai būsimą valstybę regėjo tokią, kaip ją apibrėžė Gegužės 3-iosios Konstitucija. Ši nuostata dominavo visuose Lenkijos karalystės gyventojų sluoksniuose, ją palaikė ir didžiuma Lietuvos aukštuomenės. Jiems Lietuva buvo viena iš Lenkijos provincijų su vyraujančia lenkų kalba ir kultūra. Pasak jų, lietuvių kalba – prasčiokų kalba, ilgainiui išnyks. Šios koncepcijos plitimą skatino ir tai, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais Lietuvos elitas nejuto nacionalinės priespaudos, o valstiečiai susidurdavo tik su savo ponu – nutautėjusiu, bet ne kitašaliu. Lietuvos elitą veikė prolenkiškų ir prorusiškų sluoksnių propaguojama mintis esą Lietuva viena vis tiek negalėtų išgyventi – ji taptų kaimynų grobiu, todėl jai reikia glaustis arba prie Rusijos, arba prie Lenkijos. Prorusiškumas ir prolenkiškumas Lietuvoje turėjo ir gilias socialines šaknis, net kalbų barjeras jas patvirtino. Rusiškai Lietuvoje šnekėjo caro valdininkai, atkeldinti į Lietuvą rusų kolonistai, nepriklausomai nuo to, ar šiose žemėse jie veltui gavo dvarus, ar ūkius. Lenkiškai vėlgi bendravo nutautėję dvarininkai ir juos aptarnaujantis personalas. Visi jie skyrėsi nuo Lietuvos etninio pamato.
Laikraščio „Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs“ 1864 m. vasario 1 d. numeryje aprašydamas sukilėlių vyriausybės antspaudą, M. Akelaitis teigia: „Trys ženklai ant pečaties – tai trys mūsų šalys, lyg trejetas vaikų vieno tėvo. Erelis – lenkų žemė, Vytis – tai Lietuva, Archangelas – tai Gudija.“ Jam Lietuva – ne istorinė, o etnografinė. Tai vienas iš konfederacinės valstybės kūrimo motyvų. Antrasis – visas carizmo pavergtas tautas siejo bendras tikslas – išsivaduoti iš nacionalinės priespaudos. Šis tikslas generavo federacinės valstybės idėją, kuriai pritarė ne tik pavergtųjų tautų atstovai (Ukrainoje – T. Ševčenka, Lietuvoje – M. Akelaitis, Z. Sierakauskas), ji turėjo šalininkų ir Rusijoje (M. Bakuninas, A. Gercenas, N. Ogariovas). Tačiau į šią idėją nepalankiai žiūrėta Lenkijoje. Šios idėjos įgyvendinimas būtų buvęs pirmasis žingsnis demokratizuojant imperiją. Pradžioje nebuvo net akcentuojama, kokia būtų tokios valstybės valdymo forma (konstitucinė monarchija ar demokratinė respublika). Svarbiausia, kad visos federaciją sudarančios tautos būtų lygiateisės – visi gyventojai nepriklausomai nuo jų tautybės turėtų vienodas teises, visos tautos turėtų kultūrinę autonomiją, kultūros reikalus tvarkytų tik tos tautos pareigūnai, nes kitataučiai ne visada gali suprasti kitos tautos lūkesčius. Federacinės valdžios kompetencijai priklausytų tik šalies gynyba, užsienio politika, muitai ir pinigų sistema.
Daugiatautė valstybė stipri tada, teigė konfederacijos propaguotojai, kai viena tauta pasitiki kita, o tai įmanoma tik tuo atveju, kai nė viena tauta neignoruoja kitos teisių. Z. Sierakauskas tikėjo, kad ateis laikas, kai visos tautos gyvens kaip broliai. Todėl „būtina, – rašė jis 1857 metais Peterburge N. Černyševskio redaguojame „Sovremenik“, – ugdyti mintį, kad žmonių brolybė yra tautų brolybė. Žmonija sudaro vieną šeimą /.../, būtinai reikia gerbti visas nacijas /.../. Mūsų sūnūs arba anūkai galbūt pamatys germanų, romėnų ir visų tautų broliškas sąjungas.“18 Tokią valstybę ir siekė sukurti Z. Sierakauskas. Šią idėją jis bandė įteigti ir Rusijos valdantiesiems sluoksniams. Tuo klausimu 1862 metais Rusijos karo ministrui Dimitrijui Miliutinui19 jis įteikė memorandumą, kuriame „reikalavo visiškos autonomijos Lenkijos karalystei ir Lietuvai, su Rusija sujungtų federacijos ryšiais“20. Memorandume pateikiami ir federacinės valstybės metmenys. Federacija, teigė Z. Sierakauskas, bus gyvybinga tik tada, jei visos tautos bus lygiateisės, savo gimtąja kalba kalbės mokyklose, valstybinėse įstaigose ir teismuose.21 Reorganizavus valstybę, federacinės valdžios kompetencijai priklausytų tik šalies gynyba, užsienio politika ir pinigų leidimas. Konfederacijos tautiniai subjektai turėtų savo valdžios institucijas ir tvirtas garantijas, kad centrinė valdžia neuzurpuos jų teisių. Priešingu atveju tautos vėl nebesutars ir valstybė silpnės.
Tyrinėjant epistolinę ir kitą medžiagą, kyla abejonių, ar Z. Sierakauskas ir jo bendraminčiai iš tikrųjų tikėjo tokia perspektyva. Greičiausiai siekta užsitikrinti demokratinių Rusijos jėgų palankumą, tų jėgų, kurios siekė imperijos demokratizavimo, bet ne subyrėjimo. Tai būdinga XIX amžiaus mąstysena. Tačiau galima ir kita versija. Istorija žino nemažai konfederacinių valstybių pavydžių – tarp jų ir Abiejų Tautų Respublika, – kai vienas monarchas valdė kelias nominaliai nepriklausomas šalis. Caro imperija bijojo galimo sukilimo. Z. Sierakauskui ir jo bendraminčiams buvo aišku: sėkmės galima tikėtis tik palankiai susiklosčius tarptautinei situacijai – arba veikiant išvien su Rusijos opozicija ir parodant, kad kovojama ne su rusais, o su pavergėjais, arba padedant Rusijos priešams – užsienio šalių vyriausybėms.
Prasidėjus 1863 metų sukilimui konfederacinės valstybės idėja neišblėso, tačiau ji buvo suprantama kaip Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos sąjunga, neįtraukiant į ją Rusijos. Ukraina buvo naujas galimos unijos narys, nes po Liublino unijos Ukrainos sritys buvo suprantamos kaip Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos. Į Ukrainą imama žiūrėti kaip į savarankišką subjektą. Sukurti tokią konfederacinę valstybę siekta dėl dviejų motyvų: pirma – suvokta, kad vieninga Lenkija (Abiejų Tautų Respublikos pakaitalas) su aiškia lenkų hegemonija lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams nieko gero nežadėtų ir atstumtų juos nuo dalyvavimo sukilime, antra, vieniems lietuviams sukurti savo valstybę sudėtinga. Net savarankiškos etnografinės Lietuvos šalininkai galvojo, kad šioje situacijoje būtina veikti drauge su lenkais.
Istorinė patirtis įrodė, kad engiamos tautos visada kovoja dėl savo teisių ir silpnina kiekvieną daugianacionalinę valstybę; antra – realios perspektyvos atkurti savarankišką Lietuvą nėra, todėl reikia siekti to, kas realiai įmanoma. Svarbu tai, kad šios idėjos šalininkai neabejotinai įžvelgė tautinius skirtumus ir jiems buvo nepriimtina monistinė valstybė. Autonominio darinio sukūrimas – pirmas žingsnis į valstybės nepriklausomybę. Lyginant J. Geištoro ir Z. Sierakausko pažiūras matyti, kad lenkas Z. Sierakauskas22 lietuvių interesus suprato ir geriau jiems atstovavo negu lietuvis J. Geištoras.
Kaip suvokė Lietuvą trečiosios koncepcijos šalininkai, atskiro tyrinėjimo verta tema. Atrodytų, K. Kalinauskui ir jo aplinkai Lietuva yra ne kas kita kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija (be Ukrainos). Tokią nuostatą palaikė Lietuvos sukilėlių, vadinamų raudonaisiais, vadovybė, kuri 1863 m. kovo 15-ąją paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę. Pasak rusų istoriko ir K. Kalinausko biografo A. Smirnovo, „K. Kalinauskas gynė visišką Lietuvos lygiateisiškumą, jos teisę pačiai spręsti savo likimą“23. Jis „sukilime matė pirmiausia Lietuvos nepriklausomybę, o paskui socialinę revoliuciją“24. Buvo ir kitos Lietuvos – etnografinės Lietuvos – samprata. E. J. Daukšys, V. Ažukalnis, A. Mackevičius buvo K. Kalinausko šalininkai, tik jie Lietuvos netapatino su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, valstybės ribas suprato panašiai kaip ir M. Akelaitis. Jiems Lietuva buvo savarankiška, nesusaistyta jokiais unijiniais ryšiais su Lenkija. Veikti jie kvietė ne unijos, o Lietuvos, jos kultūros labui, teigė, kad tauta gyva tiktai savąja kultūra. Lietuvybė jiems – vertybė. Tad klausimas, kaip ją išsaugoti? Kokia bus Lietuva po sukilimo? Bene ryškiausią Lietuvos viziją turėjo Eduardas Jokūbas Daukšys. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėja jam buvo visai nepriimtina. Lenkų istorikas J. Ochmanskis jį apibūdina kaip tipišką lietuvių ir lenkų unijos priešą.25 Ši pozicija nereiškė priešiškumo Lenkijai. E. J. Daukšys buvo plačios erudicijos žmogus. Jis studijavo filosofiją ir literatūrą keliuose Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose, 1858–1862 metais – ir Karaliaučiaus universitete. Lietuvos valstybės atskyrimo nuo Lenkijos idėją jis propagavo jau 1856 metais, gyvendamas Maskvoje. 1858 m. birželio 10 d. išvykdamas į Karaliaučių savo draugui A. Volickiui rašė, kad būtina kovoti ne dėl Maskvos ar Lenkijos, o dėl Lietuvos laisvės. Jis išreiškė viltį, kad „būsime laisvi ir valdysime patys save“26. Šio siekio realumą jis grindė tuo, kad kiekviena tauta yra savita:
Mes lietuvninkai, broliai Ne gudai, ne maskoliai, Ne vokiečiai, ne lenkai, Bet tikri lietuvninkai, Mes lietuviškai mąstome Ir lietuviškai mes jaučiam, Lietuvių kalba kalbam Ir kaip lietuvninkai dirbam.27
Savarankiškos Lietuvos valstybės idėja susilaukė didelės Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo šalininkų kritikos nepriklausomai nuo to, kokios politinės orientacijos jie buvo. Ir vis dėlto savarankiškos Lietuvos valstybės idėja plito. Iš esmės buvo diskutuojama dėl dviejų pagrindinių klausimų: kokia turi būti socialinė Lietuvos struktūra ir kokia turi būti jos politinė sandara (sudedamoji Lenkijos dalis, konfederacinė valstybė, savarankiška valstybė). Pamažu formuojasi tautinė sąmonė, lietuviškumas suvokiamas kaip vertybė, ryškėja atskirtis tarp sulenkėjusios bajorijos ir lietuviakalbių. Pagal feodalinėje visuomenėje susiklosčiusią „tautos sampratą“ ją sudarė bajorai, tuo tarpu sukilėliai skelbė: „Kad joje kožnas laisvu būtų“28.
Kalba Lietuvoje reiškė ir socialinę atskirtį: lenkiškai kalbėjo bajorai (ši kalba tapo ir jų gimtąja); lietuviškai kalbėjo laisvieji ūkininkai, smulkūs bajorai, baudžiauninkai. Tuo tarpu Lenkijos didikų ir baudžiauninkų gimtoji kalba buvo ta pati. Dėl to visi jie jautėsi esą tos pačios tautos vaikai, o to nebuvo etnografinėje Lietuvoje, nors visi jie buvo tos pačios etninės kilmės. Tik socialinė atskirtis pagimdė skirtingą savimonę. Savaime suprantama, kad Lenkijoje ir tegalėjo būti mąstoma apie vieningos Lenkijos atstatymą. Lietuvoje bajorui buvo sunku susilyginti su baudžiauninku. Kalba buvo skiriamasis bruožas, kurio nebuvo Lenkijoje. Lietuviškai bendravo tik žemesniųjų luomų žmonės. Jų galvose ir brandinosi etnografinės Lietuvos idėja. „Kadangi Lietuvai trūksta sąlygų savarankiškai revoliucijai, – pareiškė tardymo komisijai A. Mackevičius, – aš norėjau padėti Lenkijai ir iš jos reikalauti pagalbos revoliucijai Lietuvoje“.29 Panašiai mąstė ir kitas sukilėlių vadovas E. Liutkevičius: „Pas mus Lietuvoje iš esmės šia klase (dvarininkais – B. G.) negali remtis nei laisvė, nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl, mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį ir, remiantis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia liaudimi /.../, mums reikia kurti ateitį“.30 Taip mirties akivaizdoje mąstė lietuvių sukilėlių vadai. Kad būsimos savo krašto ateities lietuviai netapatino su Lenkija, pripažįsta ir Lenkijos sukilimo vadovas O. Aveidė: „Lietuviai norėjo pirmoje eilėje sukurti pogrindinių organizacijų tinklą ir su jo pagalba kreipti ypatingą dėmesį į valstiečius.“31
Rytinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje gyventojai vartojo slavų kalbas ir toje teritorijoje sukilimas beveik neišplito. LDK skaldos idėja subrendo etnografinės Lietuvos žemėse.
Tuo metu suvokiama, kad Lietuva ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nėra vienas ir tas pats: LDK – tai prie Lietuvos prijungtos rytų slavų kunigaikštystės. Tuo pagrindu aiškėja ir etnografinės Lietuvos kontūrai. Šį savivokos procesą bandė paaiškinti ir vėlesni mūsų mąstytojai. Pasak Ramūno Bytauto, „aristokratas jautėsi kitos tautos sąnariu. Jis kalbėjo svetima liaudžiai kalba, bet tai buvo jo minčių pasaulė, kurioje jis gimė ir augo. Priimti liaudies kalbą ir skelbti jos tautišką atgimimą reiškė išsižadėti jam savo tautystė. /.../ Jo socialinė padėtis baudžiavos laikais suteikdavo jam visišką poelgių laisvę ir progą be kliūčių tenkinti savo geidulius, tai buvo valdinių prasčiokų despotas.“32 Ši socialinė atskirtis kylančioje lietuvių inteligentijoje ugdė priešiškumą vieningos Lenkijos idėjai.
Akivaizdu, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėja buvo aktuali jau XIX amžiaus viduryje, tik įvairiai buvo brėžiami būsimos Lietuvos valstybės kontūrai. Vieniems Lietuva – etnografinė sąvoka, kitiems – valstybė, į kurią įeitų didelė šiandieninės Baltarusijos dalis. Kita vertus, ir Lietuvos teisių išplėtimo (M. Akelaitis, Z. Sierakauskas), ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo (E. J. Daukšys, K. Kalinauskas, A. Mackevičius) šalininkai savo krašto ateitį siejo su socialine pažanga, krašto demokratizavimu, nors nebuvo aišku, kaip šiuos siekius įgyvendinti. Stiprėjo lietuviškumo idėja, kuri galiausiai peraugo į tautinės valstybės atkūrimo viziją. Jos rudimentai akivaizdūs dalies sukilimo vadovų mąstysenoje, nors ir dariusioje nuolaidų sukilimo vadovybei Varšuvoje vardan bendros kovos su carizmu.
Sukilimo pasekmės. Numalšinus sukilimą sekė žiaurios represijos: buvo uždrausta lietuvių raštija, lietuviškos mokyklos, viešai lietuviškai kalbėti. Tokios represijos prieš lenkų kultūrą netaikytos (nedrausta lenkų spauda, kalbos vartojimas, mokyklos, mokslo įstaigos). Priežastys? Rusijos valdininkai manė, kad sunaikinus lietuvių kultūrą lietuviai greičiau integruosis į rusų kultūrą. Nevienodos sankcijos prieš lietuvių ir lenkų kultūras davė priešingus rezultatus: lietuviai ne tik išsaugojo savo kultūrą, bet ir atkūrė savo valstybingumą, kurio nepakirto jokie okupantų veiksmai.
Lietuvybės idėja spėriai brendo žemuosiuose etnografinės Lietuvos sluoksniuose. Juose ir mąstyta apie savos valstybės buvimą. Tai gąsdino ne tik carinės Rusijos valdininkiją, bet ir prolenkiškai nusiteikusią Lietuvos dvarininkiją – vieningos Lenkijos adeptus. Pradedantys tautiškai apsispręsti Lietuvos gyventojai suvokė, jog būti laisvais reiškė ne tik išsivaduoti nuo Rusijos priespaudos, bet ir nuo savųjų lietuvybės idėjų priešininkų. Todėl ir atsiribojama nuo pounijinės LDK ideologijos.
Po sukilimo pralaimėjimo lietuvių kultūrinio gyvenimo centras persikėlė į Rytų Prūsiją. Ten spausdinamos lietuviškos knygos, pradedama tyrinėti lietuvių kalba. Ten išėjo pirmasis visai Lietuvai skirtas periodinis leidinys Aušra, nelegaliai platintas etnografinėje Lietuvoje.
1. Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812). Vilnius, 1981, p. 66.2. Ten pat, p. 90.
2. Ten pat, p. 90.
3. Žr. Maciūnas V., Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje. Vilnius, 1997, p. 356.
4. Poška D., Raštai. Vilnius, 1959, p. 59.
5. Stanevičius S., Raštai. Vilnius, 1967, p. 65.
6. Daukantas S., Rinktiniai raštai. Vilnius, 1956, p. 46.
7. Ten pat, p. 51.
8. Mykolas Balinskis (1794–1864) – istorikas, publicistas, 1831 m. sukilimo dalyvis, domėjosi senovės lietuvių papročiais, tais klausimais rašė lenkiškoje spaudoje.
9. Cit. pagal Janulaitis A., Mikalojus Akelaitis. Vilnius, 1969, p. 18.
10. Adomas Kirkoras (1818–1886) – archeologas, publicistas, kasinėjęs Lietuvos piliakalnius ir pilkapius.
11. Cit. pagal Janulaitis A., Mikalojus Akelaitis. Vilnius, 1969, p. 20–21.
12. Cit. pagal Girdzijauskas J., Laiko skola: V. Ažukalnis. Lietuviški raštai. Vilnius, 1968, p. 11.
13. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2. Vilnius, 1965, p. 40.
14. Маркс К., Энгельс Ф, Сочинения, t. 23. Москва, 1930, p. 142.
15. Ten pat, t .13(2), 1936, p. 158
16. От Центрального народного польского Комитета в Варшаве г.г. издателям «Колокола», Колокол, 1862, 1 октября.
17. Jokūbas Geištoras (1827–1897) – vadinamosios „baltųjų“ partijos Lietuvoje lyderis, 1863 m. sukilėlių Lietuvos skyriaus vadovas. Zigmantas Sierakauskas (1826–1863) – vienas iš Lietuvos jaunimo sąjungos steigėjų, 1849 m. ją sutriuškinus, atiduotas į rekrutus; tarnavo Vidurinėje Azijoje, amnestuotas, pakeltas į karininkus; 1863 m. sukilimo išvakarėse dirbo Rusijos generaliniame štabe; 1863 m. sukilimo Lietuvoje karinis vadovas, sužeistas pateko į nelaisvę ir Vilniuje viešai pakartas. Mykolas Akelaitis (1829–1887) – lietuvių spaudos organizatorius, publicistas; 1863 m. sukilimo metu – komisaras Lydos apskrityje. Konstantinas Kalinauskas (1838–1864) – sukilimo Lietuvoje politinis vadovas, už Lietuvos savarankiškumo siekį J. Geištoro grupuotės nušalintas nuo vadovavimo sukilimui ir paskirtas Gardino gubernijos sukilėlių komisaru; suėmus sukilimo vadovus, perėmė vadovavimą sukilimui Lietuvoje, tačiau buvo išduotas ir viešai Vilniuje Lukiškių aikštėje pakartas. Kunigas Antanas Mackevičius (1828–1863) – po Z. Sierakausko suėmimo sukilėlių Lietuvoje vadovas; patekoį nelaisvę ir Kaune viešai pakartas. Eduardas Jokūbas Daukšys (1836–1890) ir Valerijonas Ažukalnis (1818–1874) – lietuvių poetai, aktyvūs sukilimo veikėjai. Titas Dalevskis (1841–1863) – K. Kalinausko vadovybės karo komisaras, suimtas ir Lukiškių aikštėje viešai sušaudytas. Konstantinas Dalevskis (1837–1871) – sukilėlių šiaurės Lietuvoje vadovas; 1864 m. pasitraukė į Vakarus, buvo sušaudytas Paryžiuje kaip Paryžiaus komunos dalyvis. Eliziejus Liutkevičius (1825–1863) – Panevėžio sukilėlių vadovas.
18. Современник. 1857, Nr.4, p. 327.
19. Dimitrijus Miliutinas (1816–1912) – liberalus Rusijos politikas, rėmęs baudžiavos panaikinimą, daugelio istorinių ir karo istorijos veikalų autorius. Z. Sierakauskas, dirbdamas Rusijos generaliniame štabe, asmeniškai pažinojo D. Miliutiną. M. Muravjovas, baimindamasis, kad D. Miliutinas nesiimtų gelbėti Z. Sierakausko, pasirūpino, kad mirties nuosprendis būtų įvykdytas nedelsiant.
20. Prszborowski W. Dzieje roku 1863, t. 3, p. 44.
21. Dybowski B., Pamięci Zygmunta Kalinwskiego. Lwow, 1906, p. 91.
22. Zigmantas Sierakauskas gimė Ukrainoje, Lucke. 1847 m. atvykęs į Vilnių susipažino su broliais Dalevskiais, vėliau vedė jų seserį, įsijungė į Lietuvos jaunimo sąjungą, dėl kurios bylos buvo įkalintas.
23. Cмирнов A. Ф., Кастусь Калиновский. Минск, 1963, p. 79. 24. Prszyborowski W., Dzieje roku 1863, t. 3. p. 6.
25. Ochmanski J. Litewski ruch narodow kulturalny w XIX wieku. Białystok, 1965, p. 90.
26. Cit. pagal Biržiška M., Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, t. 2. Kaunas, 1938, p. 126
27. Ten pat, p. 127.
28. Akelaitis M., Senelio pasaka. Karo archyvas, t. 1. Kaunas, 1925, p. 216.
29. Centrinis valstybinis istorinis archyvas (CVIA), f. 438, ap. 1, b. 121, l. 24.
30. Ten pat, f.378, PS, 1864, b. 42, l. 47–50.
31. Ten pat f. 439, ap. 20, b. 1839, l. 91.
32. Bytautas R. Tauta ir tautiška sąmonė. Aušrinė, 1913, Nr. 22, p. 25.
