Visų pirma Jonušas Radvila buvo kariūnas. Galbūt taip lėmė aplinkybės, tačiau daug reiškė ir šeima. Jo tėvas Kristupas Radvila ir senelis Kristupas Perkūnas, prosenelis Mikalojus Radvila Rudasis ir proprosenelis Jurgis Radvila buvo etmonai. Taigi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadu Jonušas Radvila buvo jau penkta karta iš eilės: jis paveldėjo savo giminės šimtametes karinės veiklos tradicijas, įsipareigojimą ginti tėvynę ir buvo gerai pasirengęs šiam darbui. Nors Vilniaus vaivados pareigas jis ėjo paskutiniuosiuos trejus metus prieš mirtį, tačiau tuo metu savo rankose turėjo ir aukščiausio kariuomenės vado, ir aukščiausią administracijos valdžią. Lemtis lėmė taip, kad jis tas pareigas gavo kylant didžiausios grėsmės valstybei debesiui.
XVI–XVII a. Lietuvos valstybėje buvo ne viena tokio masto asmenybė, tačiau Jonušas Radvila gerokai skyrėsi nuo daugelio politikos ir kultūros veikėjų. Labiausiai jis išgarsėjo savarankišku žingsniu, kurio imtis vertė ypatinga politinė situacija: XVII a. vidurio karų tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos Kunigaikštystės, tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos Karalystės metu Lietuvos valstybė 1655 m. buvo pirmą kartą okupuota svetimų valstybių. Nuo pralaimėjimo neapsaugojo nė Liublino unijos metu sudarytos Abiejų Tautų Respublikos žmogiškieji, kariniai ir materialiniai ištekliai. Švedija okupavo didžiąją Lenkijos Karalystės dalį, dauguma jos vaivadijų prisiekė ištikimybę Švedijos karaliui, o už bendros valstybės užsienio politiką atsakingas karalius pabėgo iš Lenkijos į Sileziją, tuo metu valdomą Habsburgų. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją įžengė ir Maskvos Kunigaikštystės, ir Švedijos kariuomenės.
Jonušas Radvila buvo vienas iš tų, kurie ėmėsi iniciatyvos savarankiškai ieškoti galimybių išgelbėti Lietuvos valstybę, jis tapo vienu iš 1655 m. Kėdainių sutarties iniciatorių#1, o jos aktą pasirašė 1135 didikai, bajorai, dvasininkai, karininkai. Ši Lietuvos valstybės sutartis su Švedija ir pasidavimas jos protektoratui nutraukė Liublino uniją ir liudijo, kad Lietuvos valstybėje esama politikų, kurie savarankiškai ieško išeities iš gresiančios valstybei katastrofos. Dėl šios sutarties interpretavimo daugiau kaip 350 metų netyla istorikų ir politikų ginčai#2, tačiau dauguma sutaria, kad tai buvo savarankiškas vieno įtakingiausių to meto politikų žingsnis.
Jonušo Radvilos veikloje būta ir daugiau jo savarankiškumą liudijančių veiksmų. Vienas ryškiausių tokio pobūdžio užmojų buvo siekis Kėdainiuose įkurti specialią spaustuvę lietuviškam leidiniui išleisti. Palyginimui prisiminkime, kad Mikalojus Radvila Juodasis savo kultūrinės veiklos pradžioje suorganizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą ir įsteigė spaustuvę Brastoje (Breste) jai išspausdinti 1563 metais. Po šimto metų jo pusbrolio provaikaitis Jonušas Radvila imasi didžiausio XVII a. lietuviško leidinio leidybos. Tad požiūris jau buvo esmingai pasikeitęs. Yra žinoma, kad 1653 m. Kėdainiuose buvo išleista didžiulė lietuviška knyga vienu pavadinimu „Knyga nobažnystės krikščioniškos“.#3 Iš tikrųjų ją sudarė keturios didelės dalys: „Evangelijų“, „Dovydo psalmių“, „Maldyno“, „Postilės“ vertimai. Šios knygos XVII a. nepranoko dydžiu nė vienas kitas lietuviškas leidinys.
Tam J. Radvila turėjo įsteigti specialią spaustuvę, parūpinti jai patalpas, įrengimus, surasti ir pakviesti lietuviškai mokantį arba norintį kalbos išmokti spaustuvininką. Tarp tuo metu veikusių spaustuvių Vilniuje tinkamo kandidato nebuvo. Ir štai kas įdomu: jis nesikreipė į Didžiojoje ar Mažojoje Lenkijoje dirbančius spaustuvininkus, o kvietėsi spaustuvininką iš Gdansko, kitaip – Dancigo, daugiakalbio ir daugiataučio Baltijos jūros uosto, kuriame kryžiavosi daugelis prekybinių kelių. Gdanskas (Dancigas) tuo metu buvo palyginti didelis miestas, europietiškas uostas, prekiaujantis su Vakarų ir Vidurio Europa, miestas, kuriame buvo rašoma ir kalbama ne viena kalba, nors vyravo lenkų ir vokiečių kalbos, o jo apylinkėse į vakarus plytėjo kašubų teritorija.
Didelio uostamiesčio spaustuvininkai buvo kitokio mentaliteto, verslūs žmonės. Jie buvo intelektualai, paslankūs išmokti kalbas, nepriklausė jokiems cechams, dauguma jų organizuodavo leidinius, o kai kurie patys rinkdavosi, ką leisti. Gdansko (Dancigo) spaustuvininkai buvo garsūs. Taigi J. Radvila sąmoningai pasikvietė gdanskietį Jochimą Jurgį Rhetą – taip jis pasirašė lietuviškame leidinyje. Jochimas Jurgis buvo kilęs iš spaustuvininkų šeimos, jo tėvas save vadino Rhete. Nėra žinoma, ar Jochimas Jurgis išmoko lietuvių kalbą ar tik jos pramoko, ar turėjo lietuviškai rašyti mokantį pagalbininką, tačiau akivaizdu, kad „Knygoje nobažnystės krikščioniškos“ pasitaiko nedaug klaidų.
Jonušas Radvila spaustuvę kurdina Kėdainiuose. Ne Vilniuje, ne Krokuvoje ir ne Varšuvoje, į kurią jau buvo perkelta sostinė. Kėdainiai buvo gražus, akiai malonus miestelis, šalia stovėjo Jonušo Radvilos dvaras, bet vis dėlto tai buvo nedidelis privatus miestelis, nors ir turintis magdeburgo (savivaldos) teises. Kad buvo pasirinkti Kėdainiai, lėmė daug aplinkybių: tuo metu evangelikai reformatai (šiam tikėjimui buvo ištikimas Jonušas Radvila) Vilniuje saugiai jaustis nebegalėjo, ką kalbėti apie Lenkijos politinius centrus. Privačiame, tačiau švietimo centru tapusiame miestelyje įsteigtai spaustuvei tam tikrą laiką galėjo būti saugu.
Pats užmojis turėti spaustuvę, matyt, liudija apie ambicingus J. Radvilos ateities planus: ji turėjo aprūpinti leidiniais veikiančią Kėdainių gimnaziją, Žemaitijos ir Užnerio reformatų bažnyčias. Tikėtina, kad lietuvių kalbos paplitimo teritorijoje veikianti spaustuvė turėjo telkti ta kalba dirbančius asmenis. Pačiuose Kėdainiuose buvo atskira reformatų bažnyčia lietuviams, joje pamaldos vyko lietuvių kalba; miestelis buvo evangelikų reformatų Žemaitijos distrikto centras.
Spaustuvininkas Jochimas Jurgis Rhetas į Kėdainius atvyko 1651 m., tad nuo to laiko spaustuvė galėjo pradėti veikti. Pirmieji leidiniai pasirodė po metų. Kaip jau minėta, 1653 m. buvo išleista „Knyga nobažnystės krikščioniškos“, kurios parengimui ir išleidimui susitelkė žymiausi to meto evangelikų reformatų pasauliečiai ir dvasininkai. Ta aplinkybė, kad Jonušas Radvila ėmėsi organizuoti lietuviško leidinio spaustuvę, rodo, jog Biržų Dubingių šakos Radvilų giminėje yra pasikeitęs požiūris į lietuvių kalbos vartojimą raštui ir religinės praktikos knygoms.
Tuo Jonušas Radvila išsiskyrė iš savo giminės. Jis suvokė, kad lietuvių kalba jo globojamoje bažnyčioje yra būtina, kad be jos bažnyčios darbas neduoda trokštamų rezultatų. Ši lietuviška knyga nebuvo vieno Radvilos idėja. Plėsti lietuvių kalbos vartojimą reformatų bažnyčioje jau buvo užsimoję Užnerio ir Žemaičių – lietuviškai kalbančių distriktų kunigai, tačiau jie be Radvilos paramos nebūtų pajėgę sumanymo įgyvendinti.
Verta prisiminti, kad J. Radvila labai rėmė Kėdainiuose įkurtą gimnaziją. Jonušo Radvilos valdymo laikotarpiu ta gimnazija buvo vadinama Šviesiausiąja. Tai buvo iš tikrųjų gera, gimnazijos lygio mokykla. Rėmė jis, aišku, ir savo tėvonijos – Biržų kunigaikštystės – parapines mokyklas. Visa tai liudija plačius Jonušo Radvilos kultūrinius užmojus.
Kyla klausimas, kodėl gi XVII a. viduryje prieš pat tą katastrofą evangelikai reformatai suskato parengti didžiulį lietuvišką leidinį, tam tikslui steigti spaustuvę, stiprinti gimnazijas ir žemesnio lygio mokyklas? Pirmiausia turbūt todėl, kad tuo metu jau akivaizdžiai blėso reformacijos judėjimas. Kuriuose visuomenės sluoksniuose jis blėso? Atsakyti turėtume – tarp bajorų ir didikų. Likti evangeliku reformatu didikui reikėjo didelio pasiryžimo, nes jam buvo sunku gauti aukštas pareigas, kurios buvo įprastos jo statusui ir laidavo materialinę gerovę. Valdovas Zigmantas Vaza evangelikams neskyrė pareigybių, kurios suteikdavo senatoriaus vietą, o jo sūnus Vladislovas Vaza daugiau atsižvelgė į kompetenciją ir vienam kitam „kitatikiui“ suteikdavo tokią malonę, tačiau nors ir neformaliai, karjeros apribojimai jau veikė. Matyt, Lietuvos reformatų bažnyčiai priklausiusieji ir likę jai ištikimi suvokė, kad pagrindinė šios bendrijos atspara tampa valstiečiai ir miestelėnai, kaip į juos bežiūrėtų bajoras ar didikas.
O tų valstiečių ir miestelėnų – evangelikų – jau susidarė ištisi kaimai ir miesteliai: per šimtą metų Biržų kunigaikštystėje jau vyravo refomatai, tokia pati padėtis buvo Salamiesčio, Kėdainių dvaro valdose, visoje Švobiškio dvaro valdoje ir kitur. Evangelikų daugiausia buvo tose dvaro valdose, kur apie 100 metų valdė evangelikai reformatai. Tad evangelikų mažėjant tarp bajorijos ir didikų, reformacijos vadovai ieškojo būdų savo bažnyčios orbitoje išlaikyti kitus sluoksnius. Nors Liuteris teigė būtinybę laikytis Šv. Pauliaus laiško žodžių ir patarnavimus žmonėms teikti jų gimtąja kalba, kad jie viską patys suprastų ir dalyvautų apeigose, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia kaip institucija tai suvokė gerokai pavėluotai. Betgi geriau vėliau negu niekada.
Jonušo Radvilos garbei reikia pasakyti, kad jis „išgirdo“ tai, kuo gyveno gana stiprus evangelikų reformatų veikėjų branduolys, dirbantis Užnerio distrikte ir Žemaitijos distrikte, ir atsiliepė į subrendusius sprendimus. Ne Sinodas parodė iniciatyvą rengti lietuvišką leidinį, o etninės Lietuvos teritorijos reformatų bažnyčios superintendentai (distriktų vyriausieji kunigai) ir aktyvieji bažnyčios globėjai: Samuelis Minvydas, Samuelis Tomašauskas, Jonas Božimovskis ir kt. Šio darbo ėmėsi ir Kėdainių miesto burmistras Steponas Jaugelis Telega. Taigi susibūrė išsilavinusių žmonių, suvokiančių rašto ir knygos reikšmę lietuvių kalba, gimtosios kalbos vaidmenį ir pasiryžusių parengti leidinį lietuvių kalba. Jonušas Radvila suprato šitą reikalą ir tų žmonių iniciatyvos reikšmę. Kėdainių burmistras S. Jaugelis Telega jį vadino lietuviškai Radivilu ir dedikacijoje „Ant herbo kunigaikščio jo Mylistos“ rašė: „Januše Radivilai, Kunigaikšti, pone Vaivada, dides Lietuvos Etmone. Tau likta žiūrėt saulėn aštriai ir pažinti Dieva duota, ir drąsiai tiesą išpažinti... Bažnyčiai, jos reikmenei esi geradėju, o tėviškės nuspaustos stipriu apgynėju“.
Ne visą leidinio parengimą ir išleidimą finansavo Jonušas Radvila. Jis, matyt, ėmėsi suorganizuoti pačią spaustuvę, išlaikyti ją, duoti patalpas, surasti spaustuvininką. „Knygos nuobažnystės krikščioniškos“ išleidimą finansavo daugelis žmonių – bajorai, evangelikų reformatų bažnyčia, jos dvasininkai. Jei sutiktume su istoriografijoje dažnu teiginiu, kad jau XVI a. visi bajorai buvo sulenkėję, būtų sunku paaiškinti, kodėl jie XVII a. viduryje duoda pinigų lietuviškos knygos leidybai. Pinigų skyrė Kelmės žemvaldys teisėjas Jurgis Gruževskis ir jo našlė, Karšuvos tijūnas Aleksandras Gorskis, bajoras Gabrielius Kaminskis.#4 Galima susidaryti aukojusių ar kitaip prisidėjusių prie knygos išleidimo sąrašėlį; iš jo matyti, kaip tie žmonės veikė, vienijami bendro tikslo.
Tolesnius planus ir pradedančią įsibėgėti veiklą sugriauna karas. Žemaitiją ir Jonušo Radvilos Kėdainių dvaro valdą okupuoja švedai, rytinę Lietuvos dalį iki Nevėžio ir Vilnių – Maskvos caro kariuomenė. Karą lydi badas ir maras. 1655 m. spalio 2 d. buvo sudaryta Kėdainių sutartis, o po kelių mėnesių – 1655 metų pabaigoje – Jonušas Radvila mirė, būdamas 43 metų, tik 15 metų pergyvenęs savo tėvą Kristupą. Ankstyva mirtis, matyt, ir buvo ta kaina už savarankišką asmenybės laikyseną ir politikoje, ir renkantis tikėjimą, ir už palyginti savarankiškas kultūrines nuostatas.
Tad kyla klausimas, kas formavo tokias savarankiškas Jonušo Radvilos pozicijas? Žinoma, pirmiausia Biržų, Dubingių šakos Radvilų šeimos tradicijos, šeimos kurtos nuostatos. Daug galėjo reikšti ir jo mokslai. Studijavo jis Leipcigo (1628–1630 m. ), Altdorfo (1630–1631 m.), Leideno (1631–1633 m.) universitetuose. 1632 m. studijas Nyderlanduose bei kelionę į Angliją J. Radvila derino su diplomatine misija pristatyti tų šalių valdovams ir diplomatams naujai išrinktą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Vladislovą Vazą. Tų diplomatinių kelionių Nyderlanduose ir Anglijoje metu jis kaupė diplomato, politiko ir kario patirtį. Po Jonušo Radvilos mirties jo Kėdainių dvare išlikęs 183 knygų sąrašas leidžia praskleisti laiko uždangą ir žvilgterti, kuo kunigaikštis domėjosi, kas buvo jam intelektualiai svarbu, kokios buvo jo kultūrinės orientacijos.#5 Akivaizdu, kad tose kelionėse po Vakarų Europos šalis, ypač Nyderlanduose, jis buvo ne pasyvus stebėtojas, o aktyviai domėjosi tos šalies politiniu gyvenimu, rinko knygas.
Tai, kad šis knygų rinkinys buvo skirtas ne interjerui papuošti, o skaityti, kad buvo renkamasi pagal knygos turinį, temas, liudija nurodyti knygų formatai: dauguma (150 ) knygų buvo aštuntojo formato, t. y. nedidelės, patogios vežiotis. Ir tik 18 knygų buvo folio – didelės, matyt, ištaigingai išleistos. Daugiausia knygų buvo lotynų kalba – 152, be to, 12 lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių kalbų žodynų ir gramatikų, 9 knygos vokiečių kalba, 4 lenkų, 2 graikų, 2 flamų, 1 kastiliečių (ispanų) ir 1 prancūzų kalba. Rinkinio turinį apibūdina knygų teminės grupės: teologijos ir bažnyčios istorijos (32), tarp jų 14 biblistikos knygų (biblijos vertimų, jos tyrinėjimų ir interpretacijų), Antikos autorių kūriniai (28), knygos aukštajam išsilavinimui ir plataus pobūdžio erudicijai išsiugdyti (apie 26 – logika, retorika, fizika, metafizika, filosofija, politika), Vakarų ir Vidurio Europos kraštų istorijos, geografijos ir gyventojų (apie 25, tarp jų 4 Lenkijos istorijos), karybos ir architektūros (4), medicinos (4), magijos (1), grožinės ir proginės literatūros (apie 6).
Nepavyko nustatyti 36 knygų teminės grupės. Rinkinyje buvo tik 12 knygų, išleistų Abiejų Tautų Respublikoje, labai mažai knygų lenkų kalba (4). Palyginti gausi knygų grupė buvo skirta biblistikai. Pažymėtina, kad rinkinyje buvo du skirtingų leidimų garsaus Vakarų Europoje tolerancijos skelbėjo Sebastijono Kastelijono Biblijos egzemplioriai (galbūt juos paveldėjo iš tėvo, o gal pirko iš pedagogo S. Rysinskio bibliotekos).
Ir teminės grupės, ir kalbų pasirinkimas, ir knygų autorių atranka rinkiniui liudija, kad Jonušas Radvila aiškiai orientavosi į Vakarų ir Vidurio Europos kultūrą, intensyviai mokėsi kalbų ir su to regiono kultūra susipažino be tarpininkų, t. y. apsieidamas be Lenkijoje perleidžiamų leidinių ar į lenkų kalbą išverstų knygų. Jonušas Radvila stengėsi pažinti Vakarų Europą, jos protestantiškus kraštus, siekė orientuotis, kas ten vyksta, o ypač – pažinti Šiaurės Nyderlandų provincijas, pasinaudoti jų karybos patirtimi. Kodėl mums taip įdomu J. Radvilos ir Nyderlandų kultūros ryšiai? Todėl, kad Nyderlanduose tuo metu vyko daug įvykių, formavusių Europos ankstyvųjų Naujųjų laikų valstybių kraštovaizdį. Po daugiau kaip pusę amžiaus trukusių kovų su Habsburgų dinastijos ir Ispanijos valdymu jie buvo bebaigią apiforminti savo savarankiškumą (jį Ispanija galutinai pripažino 1648 m.).
Šiaurės Nyderlanduose formavosi demokratinė valdymo santvarka: susikūrusios šiaurės Nyderlandų Jungtinės Provincijos nuo 1581 m. įsivedė respublikos valdymą, trukusį iki XIX a. pirmojo dešimtmečio. Nyderlandų universitetuose studijos vyko pagal naujas programas, beveik kiekviena provincija turėjo po universitetą, į juos traukė studentai iš įvairių šalių. Visuomenei telkti ir religiniu, ir kalbos požiūriu 1638–1639 m. buvo parengta bei išleista Biblija. Biblijos vertimas buvo traktuojamas kaip svarbus valstybinio masto reikalas, ji vadinta valstybine biblija ir platina visoje šalyje, o jos vertimo metu buvo norminama kalba, apeigos bažnyčiose. Aukštasis mokslas, bandymai įvesti visuotinį raštingumą (bent jau tarp vyrų), spauda buvo traktuojami kaip reikšmingi laisvos visuomenės ugdymo veiksniai. Tad kyla klausimas, ką iš tų naujų reiškinių pastebėjo J. Radvila ir ar yra kokie nors tos patirties perėmimo pėdsakai jo knygų rinkinyje?
Kai kuriuos Jonušo Radvilos interesus leidžia apibūdinti jo knygų sąraše pažymėtos 6 knygos, kurios buvo laikomos „kunigaikščio kambaryje“, t. y. laikomos „po ranka“, o gal ir vakarais paskaitomos (5 lotynų, 1 vokiečių kalba). Galima manyti, kad jos jam buvo itin svarbios. Viena iš tų knygų buvo žymiausias XVI a. pabaigos Abrahamo Ortelijaus atlasas „Teatrum orbis terrarum“, tad Jonušas savo vaizduotėje galėjo keliauti po pasaulį. Kitos knygos buvo Ispanijos žemėse esančių Antikos įrašų Nikolajaus Wagenerio albumas „Inscriptiones veteres in Hispania repertae“, knyga apie graikų monetas, Pauliaus Piaseckio „Cronica gestorum in Europa singuliarium“ („Ypatingų Europos įvykių kronika“), Joachimo Meyerio „Gründliche Beschreibung freyen Kunst des Fechtens“ („Nuoseklus laisvojo fechtavimosi meno aprašymas“) ir „Polemographia Auraico-Belgica“ (Amsterdamas, 1620).
Pastarojoje knygoje buvo aprašyti ir iliustracijose pavaizduoti Vilhelmo ir Moritzo Oraniečių, Nyderlandų kovotojų su Ispanijos karaliumi dėl laisvės mūšiai, karo stovyklos ir miestų apgultys. Tad dvi iš svarbiųjų knygų buvo skirtos specialiai karybai: viena fechtavimosi meno, o kita – karo meno, kovų strategijos pagal Nyderlandų kovų su Ispanija pavyzdžius. Pavyko nustatyti, kad bendrame jo knygų sąraše Nyderlandų istorijai ar jos karybai skirtų knygų buvo ir daugiau: Brabanto hercogystės valdovų istorija, „Mercurius Gallo-Belgicus“. Pastarasis įrašas per trumpas, kad galėtume tvirtai nustatyti, koks leidinys įrašytas, tačiau keliuose leidiniuose panašiu pavadinimu aprašyta ir Nyderlandų, ir šalia esančių kraštų istorija. Pora leidinių apie Nyderlandų istoriją buvo anglų kalba. Galbūt tarp tų knygų, kurių nepavyko nustatyti dėl per trumpų aprašymų, buvo ir daugiau leidinių apie Nyderlandų istoriją. Pažymėtina, kad J. Radvila turėjo kelias knygas flamų kalba.
Vargu ar galima teigti, kad Nyderlandų kovų dėl nepriklausomybės istorija ir paties J. Radvilos kelionių tų kovų laikotarpiu įspūdžiai tiesiogiai sietini su Kėdainių sutarties iniciatyva, tačiau negalima ir neigti, kad reikšmės jo savarankiškai laikysenai politikoje ir kultūrinėms nuostatoms galėjo turėti Nyderlanduose įgytos žinios ir patirtis. Jo kultūrinių nuostatų ir politinėms orientacijoms formuotis didelės reikšmės turėjo ta aplinkybė, kad jis žinių ir patirties sėmėsi tiesiai iš Vidurio ir iš Vakarų Europos kraštų, nes rėmėsi knygomis lotynų kalba, o ir kitų kalbų mokėjo daug, jam nereikėjo šios patirties ieškoti knygų vertimuose į lenkų kalbą. Visa tai paaiškina jo savarankiškumą daugelyje veiklos sričių.
Galbūt dar esama galimybių surasti ir kitų Jonušo Radvilos knygų rinkinių sąrašus. Yra žinoma, kad biblioteka buvo jo dvare Alantoje, kad ji buvo pervežta į Kėdainius. Suradus papildomų duomenų gal būtų galima nustatyti, ar ta biblioteka buvo Radvilos, ar evangelikų reformatų sinodo ir koks buvo jos likimas. Tai suteiktų dar daugiau duomenų apie jo kultūrines orientacijas ir jų ištakas.
Prisimindami daugiau kaip prieš 400 metų gimusį karo vadą, Biržų ir Dubingių kunigaikštį Jonušą Radvilą galime pasidžiaugti, kad mūsų istorijoje buvo toks didis ir savarankiškas politikas ir kultūros žmogus. Džiugu, kad išlaikoma tradicija: Lietuvos Respublikos kariuomenėje yra Jonušo Radvilos vardo mokomasis pulkas, o jauni mūsų kariūnai prie jo karsto prisiekia Lietuvos vėliavai. Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. Parengė Antanas Tyla. Vilnius, 1990.
Tyla A. Kėdainių unijos vertinimas XVII a.–1940 m. istoriografijoje. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija. 1984, t. 2(87), p. 59–82.
Knyga nobažnystės krikščioniškos. 1653. Faksimilinis leidimas, parengė Dainora Pociūtė. Vilnius, 2004.
Knyga nobažnystės krikčioniškos (1653)–XVII a. Lietuvios kultūros paminklas. Kėdainiai, 2001, p. 8–10.
Lukšaitė I., Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos asmeninės bibliotekos Kėdainiuose sąrašas – asmens kultūrinių orientacijų žymuo. Lietuvos istorijos metraštis, 2005/2, Vilnius, 2006, p. 29–52.
Ingė Lukšaitė, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt