Beje, išvakarėse filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ buvo parodytas svečiams Kauno dramos teatre. Tai pirmas kartas lietuviško kino istorijoje, kuomet filmo premjera rengiama teatre. Anot kūrėjų, tokį iššūkį jie priėmė neatsitiktinai. Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ žiūrovus nukėlė būtent į Kauno dramos teatrą aštuntajame dešimtmetyje.
Anot filmo kūrėjų, visai jų kūrybinei komandai ir jai talkinusiems tūkstančiams savanorių – „Emilija iš Laisvės alėjos“ nėra tik filmas. Tai bendromis pastangomis pastatytas paminklas žmonėms, gūdžiausiais sovietinės priespaudos metais, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Tai duoklė tiems, kas tais laikais atsisakė sotaus ir ramaus gyvenimo, atsisakė daryti kompromisą su okupacine ideologija ir savo sąžine, tiems, kurie nebijojo kalbėti, nors žinojo, kad pasmerkia save pražūčiai. Be jų, anot filmo autorių, nebūtų buvę atgimimo, nebūtų buvę Sąjūdžio, nebūtų buvę atkurtos Lietuvos valstybės.
„Taip, filmas yra istorinis, jo veiksmas vyksta 1972 metais. Tačiau koks aktualus jis šiandien! Juk šiandien kiekviename žingsnyje ir vėl esame verčiami daryti kompromisą su savo sąžine – dėl karjeros, dėl pinigų, dėl padėties visuomenėje. Ir tuomet verčiau patylime, nusprendžiame rūpintis savo reikalais, padejuojame, kad nieko negalime pakeisti ir tylomis leidžiame keroti blogiui. O juk ko reikia, kad pasaulį užgrobtų blogis? Tik vieno vienintelio dalyko – kad visi geri žmonės nedarytų nieko, kad tai sustabdytų. Man labai įstrigo viena aktoriaus Česlovo Stonio pasakyta frazė, kurią mes vėliau įamžinome ir filme. „Sovietinės santvarkos pamatas Lietuvoje buvo ne okupacinė kariuomenė ar partiniai funkcionieriai, bet kiekvieno doro lietuvio baimė prarasti savo suskilusią geldą!“ Pagalvokite apie tai. Kodėl ne visa tauta išėjo į gatves, po R. Kalantos susideginimo, o tik drąsiausi? Nes dauguma nuoširdžiai smerkė tuos, kurie įšdrįso atvirai stoti prieš sistemą. Drausmino tuos, kurie bandė kalbėti tiesą. Nes triukšmadariai trukdo sočiai ir ramiai gyventi. Štai apie ką yra mūsų filmas," – sako režisierius D. Ulvydas.
Filme kūrėjai kelia klausimą – kas yra tikrasis heroizmas. Kas yra svarbiau – numirti už Tėvynę ar už ją gyventi? Herojiškai žūti nuo priešo kulkos ar išlikti, gimdyti vaikus, rašyti knygas, puoselėti kalbą ir mintis apie laisvę? Ar visi tie, kas nežuvo miškuose, iš tiesų yra okupantų kolaborantai? „Filmas neduoda vienareikšmio atsakymo, nes vienareikšmio atsakymo čia negali būti. Matyt, reikia pripažinti, kad labai dažnai herojų nuo išdaviko ir išdaviką nuo herojaus skiria vienas vienintelis žingsnis. Apie tai ir yra Emilijos istorija," – sako pagrindinį vaidmenį sukūrusi ir specialiai filmo premjerai iš Londono atskridusi aktorė Ieva Andrejevaitė.
