Naujųjų metų pradžioje prezidentas Bushas ir svarbiausi Europos Sąjungos lyderiai ko gero pripažins Kosovo nepriklausomybę, numoję ranka į įnirtingą Serbijos ir ją tradiciškai ginančios Rusijos pasipriešinimą, teigiama JAV dienraščio „The New York Times“ žurnale „The New York Times Magazine“ paskelbtame straipsnyje. Toks sprendimas gali sukelti nenuspėjamų padarinių, tvirtina jo autorius Prinstono universiteto profesorius Garry J. Bassas.
Jei Kosovas sėkmingai išsikovos valstybingumą, Serbijos diasporai Bosnijoje kils pagunda keršijant pasekti autonominio krašto pavyzdžiu, ir Bosnija gali likti padalyta perpus. Belgijoje dėmesį traukia kalbos apie galimą Čekijos ir Slovakijos „aksominių skyrybų“ 1993 m. pakartojimą: svarstoma galimybė flamandams ir valonams atsiskirti ir įkurti savo valstybėles. Nepamirškime ir Kurdistano siekiamos nepriklausomybės nuo Irako, Čečėnijos nuo Rusijos, Padniestrės nuo Moldovos, siūlo autorius. Rusijos prezidentas V. Putinas taip atsiliepė apie du Gruzijos regionus: „Jei kas nors mano, kad Kosovui galima suteikti visišką nepriklausomybę, tai kodėl mes turėtume to neleisti abchazams ar pietų osetinams?“. Neblogas klausimas – ir jis ko gero privers paprakaituoti Busho įpėdinį Baltuosiuose rūmuose, teigiama straipsnyje.
Kas vertas valstybingumo? Regis, XXI amžiaus pradžioje laiko patikrinti atsakymai į šį klausimą jau nebeaktualūs, pastebi autorius. Kaip žinome, Woodrow Wilsonas paskelbė, kad tautos turi apsisprendimo teisę. Šis pražūtingas principas po Pirmojo pasaulinio karo buvo pritaikytas pralaimėjimą patyrusioms Osmanų ir Austrijos – Vengrijos (bet ne laimėjusioms Britanijos ir Prancūzijos) imperijoms. Tačiau ką derėtų laikyti lemiančiais tautos požymiais? – klausiama straipsnyje. XIX a. prancūzų filosofas Ernestas Renanas klausė: „Kodėl olandai – tauta, o Hanoverio karalystės ir Parmos Didžiosios hercogystės gyventojai – ne?“ Ar toks požymis yra kalba, etninė ar religinė priklausomybė, bendra politinė sistema, bendra teritorija, jos dydis (XIX a. liberalizmo šalininkai manė, kad kai kurios tautos, pavyzdžiui, siciliečiai ar bretonai, yra pernelyg mažos, kad galėtų turėti valstybę)? Kalba netinka – šiuo metu pasaulyje egzistuoja maždaug 6900 kalbų, tačiau Jungtinėms Tautoms priklauso viso labo 192 valstybės.
Kitu lemiančių veiksniu Wilsono manymu turėtų būti pripažintas demokratinis pasirinkimas: jei grupė žmonių tiesioginiu balsavimu išreiškia savo norą siekti savivaldos, aplinkiniai privalo gerbti jų pasirinkimą. 1999 m. Rytų Timoro gyventojai balsavo už nepriklausomybę nuo Indonezijos; 2011 m. paskirtas referendumas dėl Pietų Sudaro atsiskyrimo. Tačiau vien tik plebiscito greičiausiai nepakanka, teigia autorius. Juk egzistuoja daugybė potencialių „atskalūnų“ (taip niekinamai juos vadina Kinijos valdžia) – pradedant Indonezijos Ačecho provincijos gyventojais, baigiant Sindziano Uigūrų autonominiu rajonu Kinijoje. Jei kiekvieną iš jų masintų perspektyva gauti nepriklausomybę pasitelkus rinkimų kabinas, tai sukeltų chaosą ir išprovokuotų pilietinį karą. O jei dauguma balsuotų už atsiskyrimą, buvusią valstybę rėmusiai mažumai iškiltų persekiojimo pavojus.
Kai kurių politinės filosofijos atstovų manymu kur kas teisingesnis būdas – remtis ne kolektyvinėmis prerogatyvomis, o asmens laisvėmis. Grupė žmonių nustatyta tvarka gali pretenduoti į tarptautinį pripažinimą tuo atveju, jeigu ji patiria tokią stiprią priespaudą, kad savivalda tampa geriausiu būdu išvengti aukų ir išsaugoti asmens laisves. Djuko universiteto (JAV) filosofas Allenas Buchananas tvirtina, kad atsiskyrimo teisė gali būti naudojama tik „koregavimui“ – kitaip tariant, kaip būdas ištaisyti blogą padėtį. Šią taisyklę reikėtų vertinti atsižvelgiant ir į šviesios atminties Johno Rawlso (JAV filosofas, politinės filosofijos profesorius – red.) priminimą, kad atsiskyrimas yra neteisėtas, jei dėl jo paminamos kitų žmonių teisės. Taigi, teigia autorius, Rawlsas neigė Pietų teisę atsiskirti nuo JAV 1861 metais, nes tokia įvykių eiga būtų įtvirtinusi vergovę. Pritarimas šiems dviems pagrindiniams principams galėtų izoliuoti tarptautinius politinius debatus nuo nesibaigiančių nacionalistinių pretenzijų ir kontrpretenzijų.
Dėl užtikrinamų žmogaus teisių škotai, kvebekiečiai ir baskai nelabai turi kuo pagrįsti savo siekį atsiskirti nuo stabilių, klestinčių ir liberalių demokratijų, teigiama straipsnyje. Pakanka asmeninių laisvių ir vietinės savivaldos teisės garantavimo. Tuo tarpu kurdų, padalytų tarp Irako, Sirijos, Turkijos ir Irano bei visur engiamų, reikalavimai kuo skubiau sukurti savo valstybę yra labiau pagrįsti. Kai dėl Kosovo, tai Slobodanas Miloševičius pats sutrypė Serbijos valdymo teisę iš pradžių panaikinęs krašto autonomiją, o po to pradėjęs civilių gyventojų žudynes. Nepaisant to, tarptautinio pripažinimo siekiantys Kosovo albanai privalo nutraukti grasinimus serbų mažumai, pastebi autorius.
Kad ir kokia tinkama būtų atsiskyrimo priežastis, naujasis prezidentas negalės veikti ekspromtu. W. Wilsono patarėjas užsienio politikos klausimais pulkininkas Edwardas M. House‘as po 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijos svarstė: „Tai buvo labiausiai džiuginantis ir kai kuriais požiūriais pats beprotiškiausias žingsnis istorijoje. Siekiant laisvės visa kita buvo išleista iš akių“. Jei nebus nurodyta aiškių kriterijų, Vakarų šalių pripažinta Kosovo nepriklausomybė gali apsunkinti bandymus įtikinti užsispyrusią Sudano vyriausybę sutikti, kad Darfūre būtų dislokuoti Jungtinių Tautų ir Afrikos sąjungos taikdariai. Juk apsaugotas Darfūras vieną gražią dieną taip pat gali pareikalauti nepriklausomybės. Toks neapibrėžtumas gali brangiai kainuoti, o mokėti turėsime ne mes, tvirtina autorius.
