Lietuvos piliečiai vis dar sprendžia klausimą – ar apsimoka turėti savo valstybę – mano istorikai ir politologai.
Kas kam turi duoti?
„Psichologas greičiausiai pasakytų, kad kalbėjimas apie save sakant „tu“, yra atsakomybės perkėlimas, tikrovės atitolinimas. Todėl sakydami „Ar mūsų piliečiai pasiruošę sakyti: ką tu pats davei savo šaliai?", yra atsakomybės perkėlimas kitam, nes juk klausi ne savęs, o kito. Iš kito reikalauju, o pati/pats išsisuku...“, - mano politologė Morta Vidūnaitė.
Kita vertus, pasak M. Vidūnaitės, Lietuvos žmonės ne tokie ir neišprusėliai ar savanaudžiai, kad mintyse sau bent kartais sąmoningai ar nesąmoningai neužduotų klausimo, ką jie asmeniškai duoda Lietuvai. „Juk vien sąžiningas, uždegantis ar prasmingas darbas - vienaip ar kitaip yra skirtas ir savo šaliai. O Lietuvoje yra daug sąžiningų ir prasmingą darbą dirbančių žmonių; ir nebūtina skelbti apie savo patriotizmą. Geriau būti tyliu patriotu nei šaukti nuo stogų. Liūdniausia yra tai, kad Lietuvoje dar nepraėjo „kapitalistinė mada“, atėjusi iškart po komunizmo žlugimo, „kovoti už save“, t.y., lipti kitiems per galvas, būtinai draskyti akis, žeminti kitą. Už savo materialinį būvį ir komfortą neretai kaunamasi, nepagalvojant apie šalia esančius. Mūsų šalyje vis dar tebevyrauja skurdo kultūra, ir žmonės dar neišmoko būti dosnūs nei materialiai, nei dvasiškai“, - teigia M. Vidūnaitė.
„Abi tendencijos – ir visuomenės merkantilėjimas, ir jos dalies aršus kairėjimas dėl socialinio neteisingumo ar tiesiog pavydo – greitai pasireiškė ir tuomet, ir dabar“, - sako Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas
Anot R. Trimako, nėra teisinga manyti, kad tuomet vyravo vien „duoti nusiteikusių“ patriotų minios. „Pirmasis ant Alytaus tilto žuvęs lietuvių savanoris karininkas, pagal vieną iš versijų, tapo elementarių vietinių kontrabandininkų auka, nes buvo mėginama įvedinėti kažkokią tvarką, trukdžiusią „patriotiniam“ verslui. Tad nereikia mistifikacijų ir pasakojimų apie „anuos auksinius laikus“. Didelė dalis iš vergovės ar baudžiavos išsivadavusių visuomenių tiesiog pasimeta tarp noro spjauti į bet kokią tvarką ir noro kurti teisingą tvarką. Tai nėra vien Lietuvos istorijos problema. Bėda ta, kad Lietuva tokius etapus išgyveno per dažnai“, - mano jis.
Tam pritaria ir M. Vidūnaitė, labiau kalbanti apie šias dienas. „Ilgokai gyvenę skurde, žmonės tebegaili ne tik paremti savo artimą materialiai, bet gaili ir šypsenos, ir laiko, gero žodžio. Dažnai bijoma, kad kažkas ne taip supras ar kažko paprašys... Kito skurdas ar bėda - lietuviui tebėra slaptas džiaugsmas: kuo blogiau artimui, tuo geriau pačiam. Jei net artimui blogai, vis tiek gali nepadėti, kad tik skirtumas tarp mano gyvenimo gerumo ir artimo blogumo nesumažėtų... nes, žiūrėk, dar artimas savo gyvenimo gerumu mane pasivys ir aplenks, o aš pats prie to būsiu prisidėjęs. Kad tik kitam geriau nebūtų“, - aiškina politologė.
Ar prasminga lyginti?
R. Trimakas teigia, kad 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarams, susibūrusiems į Lietuvos tarybą, buvo nepalyginamai sunkiau nei tiems, kurie 1990 metų kovo 11 ėmėsi atkurti valstybę dar kartą. „Istorinės realijos tokios, kad 1918 metų apeliacijos buvo nukreiptos į pakankamai siaurą, socialiai organizuotą ir raštingą sluoksnį, o to meto politinės ir administracinės net nežadėjo galimybių sukviesti kokį nors daugiatūkstantinį mitingą Lietuvos idėjai palaikyti. Carinės ir kaizerinės okupacijos laikais būtų visus suėmę ar iššaudę ir tiek. Be to ir raštingų bei susipratusių kalbų klausytojų 1990 buvo kiek daugiau“, - pastebi istorikas.
Anot R. Trimako, lyginti abi nepriklausomybės dienas yra gana sudėtinga, tačiau esama ir panašumų. „1918 metais, kai jau buvo skelbiamas pats Nepriklausomybės aktas, buvo susidaręs tam tikras valdžios vakuumas. Carinė imperija išgyveno revoliuciją ir bolševikų maištą su visais jo padariniais, o ir kaizerinė Vokietija pralaimėjo Didįjį karą bei taip pat išgyveno revoliucinius eksperimentus. Dar metais anksčiau tokiam aktui lietuvių patriotai nebūtų net ryžęsi. 1990 metais sovietų imperija jau irgi buvo nebe ta, kaip kokiais 1982-ais“, - sako jis.
Baudžiauninkų įpročiai
Politologė M. Vidūnaitė pastebi, kad nepriklausomos Lietuvos visuomenė iš dalies dar mėgaujasi galimybe tiesiog ignoruoti bet kokias normas. „Ypač iš šalies (užsieniečiams, sugrįžusiems ar besilankantiems emigrantams) galima pastebėti, kad nemažai daliai Lietuvos žmonių vis dar būdingi tokie bruožai, kaip elementaraus mandagumo neturėjimas, grubumas, gebėjimas lengvai įžeisti, užsipulti, negerbti kito asmeninės erdvės ir laiko, apskritai pagarbos kitam trūkumas“, - sako ji.
Istoriko R. Trimako apibūdinimai gerokai griežtesni. „Baudžiavos ir kolchozinių realijų iškamuotų būrų visuomenėje supratimas apie laisvės vertę yra toks pat, kaip beždžionės, išmokusios naudotis Kalašnikovo automatu ir paleistos į laisvę. Svarbu, kad man nieko nebūtų, o tada jau man bus gerai. Lietuva čia nei unikali, nei ką“, - mano istorikas.
Pasak jo, lietuviai vis dar nuobodžiai sprendžia – ar apsimoka turėti savo valstybę. Daliai jų didesne vertybe atrodo minimalų davinį užtikrinančios sovietinio kolūkio realijos, o pilietiškumas, kaip jį supranta Vakarai, tebėra „buržujų propaganda“.
Politologės M. Vidūnaitės nuomone, Lietuvoje ir šiandien noriai lankstomasi prieš galingesnius, bet stumdomi ir skriaudžiami silpnesnieji. Tai, kas gali Lietuvoje šokiruoti kokį skandinavą ar ilgiau užsienyje pagyvenusį lietuvį, daugeliui vietinių yra visiška norma.
****
1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, skelbiantį, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.
1949 m. vasario 16 d. Minaičių (anksčiau Mėnaičių) kaime, Radviliškio raj., S. Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, įvyko Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimas. Posėdžiuose oficialiai dalyvavo: laikinasis Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, laikinasis BDPS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila (Diedukas; kartu buvo ir Algimanto, Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų Aukštaitijoje įgaliotinis), BDPS Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus (Žadgaila), laikinasis Pietų Lietuvos srities (Dzūkijoje ir Suvalkijoje) vadas Adolfas Ramanauskas (Vanagas), Tauro apygardos Suvalkijoje vadas Aleksandras Grybinas (Faustas), Vakarų Lietuvos srities (Žemaitijoje) štabo viršininkas Vytautas Gužas (Kardas, Galiandra), Prisikėlimo apyg. Aukštaitijoje vadas Leonas Grigonis (Užpalis) ir apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys (Naktis).
Ten paskelbta ir Lietuvos nepriklausomybės deklaracija, kurioje skelbiama, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) taryba yra vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, LLKS organizuotas pasipriešinimas okupantams yra teisėtas, nepriklausoma Lietuvos Respublika yra pagrindinis tautos siekis. Dokumente deklaruojama demokratinė respublika, laisvi ir slapti seimo rinkimai, lygios teisės visiems piliečiams. Lietuvos Seimas neseniai prilygino deklaraciją pasirašiusius asmenis signatarams.
Tikrieji akto signatarai ir faktai apie juos (© 2003 „XXI amžius“):
1. Dr. Jonas Basanavičius (1851-1927), tautos Patriarchas, vienas iškiliausių lietuvių tautos istorijoje, kurio nuopelnus tautai žino kiekvienas lietuvis. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
2. Antanas Smetona (1874-1944), ilgametis Lietuvos prezidentas. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisro metu Klivlende (JAV).
3. Aleksandras Stulginskis (1885-1969), antrasis Lietuvos prezidentas. Bolševizmo tremtinys. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.
4. Saliamonas Banaitis (1866-1933), spaudos darbuotojas, lietuviškų laikraščių ir knygų leidėjas. Pirmojo pasaulinio karo metais iš vokiečių administracijos išgavo leidimą lietuviškai gimnazijai steigti, pats Kaune atidarė dvylika pradinių mokyklų. Visuomenės veikėjas, vienas Prekybos ir pramonės banko steigėjų, Lietuvos žemdirbių sąjungos organizatorius. Mirė 1933 m. gegužės 4 d. Kaune.
5. Mykolas Biržiška (1882-1962), profesorius, literatūros istorikas, kultūros, spaudos, švietimo ir mokslo darbuotojas. Darbų iš lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, folkloristikos autorius. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV).
6. Kazys Bizauskas (1892-1941), teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas. Vienas Lietuvos banko steigėjų. 1919-1920 metais buvo Lietuvos delegacijos deryboms su SSRS ir Anglija narys. Steigiamojo Seimo narys. Švietimo ministras K.Griniaus vyriausybėje (1920 06 19 – 1922 02 02). Lietuvos atstovas Vatikane (1922), JAV (1923), Latvijoje (1927), Didžiojoje Britanijoje (1928), Olandijoje (1930). J.Černiaus vyriausybėje (1939 03 28 – 1939 11 21) – Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje. Krikščionių demokratų partijos narys, vienas Ateitininkų organizacijos kūrėjų. 1940 metų gruodį sovietų valdžios suimtas. 1941 m. birželio 26 d. netoli Minsko sušaudytas.
7. Pranas Dovydaitis (1886-1942), teisininkas, profesorius, filosofijos daktaras, daugelio žurnalų redaktorius, lietuviškos enciklopedijos viceredaktorius. Daugelio kultūros, religijos, filosofijos mokslų darbų autorius. Krikščionių demokratų partijos narys, ateitininkų vadas. Vadovavo trečiam Ministrų kabinetui (1919 03 12 – 1919 04 12). 1941 m. birželio 15 d. ištremtas. Mirė 1942 m. lapkričio 4 d. Severouralsko lageryje Nr. 35.
8. Steponas Kairys (1879-1964), vandentiekio ir kanalizacijos inžinierius, VDU profesorius, garbės daktaras. Lietuvos socialdemokratų partijos narys nuo 1910 metų. Lietuviškos spaudos darbuotojas, kelių monografijų autorius, visuomenės darbuotojas, I, II ir III Seimų narys, tiekimo ir maitinimo ministras M.Šleževičiaus vyriausybėje (1919 04 12 – 1919 10 07). 1943-1945 metais VLIK’o pirmininkas. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke.
9. Petras Klimas (1891-1969), istorikas, diplomatas, lietuviškos spaudos darbuotojas, keliolikos istorinių monografijų autorius. VDU dėstė istoriją. Lietuvos atstovu dirbo daugelyje Europos valstybių. Parašė vertingą prisiminimų knygą. SSRS vyriausybės kalintas, ištremtas. Mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune.
10. Donatas Malinauskas (1869-?), dvarininkas, agronomas. 1899 metais kartu su bendraminčiais įkūrė „12 apaštalų“ draugiją lietuvių kalbai ginti. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos Lietuvai suteikimo. 1906 metais kartu su bendraminčiais organizavo Lietuvių sąjungą lietuvių kalbos teisėms bažnyčiose ginti. Nepriklausomybės metais dirbo diplomatinį darbą. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas, mirties aplinkybės nežinomos.
11. Vladas Mironas (1880-1953), kunigas. Dirbo kapelionu įvairiose mokyklose. Vadovavo keliems Ministrų kabinetams. Tautininkas. 1929-1938 metais buvo vyriausiasis kariuomenės kapelionas. 1940-aisiais bolševikų kalintas, 1947 metais ištremtas. Mirė 1953 m. vasario 17 d. Vladimire.
12. Stanislovas Narutavičius (1862-1932), teisininkas. Dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje (1905 m. gruodžio 4 – 5 d.). Dalyvavo ūkinių organizacijos ir savivaldybių organų darbe. Jo jaunesnysis brolis buvo Lenkijos prezidentas. S.Narutavičius mirė 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune.
13. Alfonsas Petrulis (1873-1928), kunigas. Steigė lietuviškas mokyklas, kovojo už lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Vienas „Ryto“ ir „Blaivybės“ draugijų steigėjų. Mirė 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose.
14. Jonas Smilgevičius (1870-1942), ekonomistas, dvarininkas. Savo Užvenčio dvarą buvo pavertęs pavyzdiniu ūkiu. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Visuomenininkas, įvairių akcinių bendrovių, Lietuvos kredito banko steigėjas. Mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune.
15. Justinas Staugaitis (1866-1943), kunigas, nuo 1926 metų – Telšių vyskupas, švietimo veikėjas. 1906-aisiais Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ švietimo draugiją, atidarė dvi pradines mokyklas, senelių ir vaikų prieglaudas, mergaičių progimnaziją, įkūrė „Žagrės“ draugiją. Spaudos darbuotojas, kūrinių politikos, tikybos ir moralės klausimais autorius. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose.
16. Jurgis Šaulys (1879-1948), už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš kunigų seminarijos. Ekonomiką studijavo Šveicarijoje, filosofijos daktaras. Varpininkas, vienas Demokratų partijos steigėjų. Dirbo diplomatinėje tarnyboje. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarijoje).
17. Kazimieras Steponas Šaulys (1872-1964), kunigas, dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje. Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas, vyskupijos kancleris. Profesorius, VDU dėstė teologiją ir filosofiją. Steigiamojo Seimo narys. Krikščionių demokratų partijos narys. 1944 metais išvyko į Vakarus, apsigyveno Šveicarijoje. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarijoje).
18. Jokūbas Šernas (1888-1926), teisininkas, 1915-1918 metais mokytojavo lietuvių gimnazijoje Vilniuje. Visuomenininkas, žurnalistas, redagavo „Lietuvos žinias“. Tautos pažangos partijos narys. Dalyvavo protestantų Bažnyčios organizacijos veikloje. Mirė 1926 m. liepos 31 d. Kaune.
19. Jonas Vailokaitis (1886-1944), finansininkas, politinis veikėjas, krikščionis demokratas. 1919 metais su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką ir buvo jo vadovas. „Maisto“, „Metalo“, Eksporto ir importo“ akcinių bendrovių steigėjas. Steigiamojo Seimo narys. 1940 metais pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge (VFR).
20. Jonas Vileišis (1872-1942), teisininkas, advokatas. Dalyvavo „12 apaštalų“ draugijos lietuvių kalbai ginti veikloje. Lietuviškos spaudos leidėjas, darbuotojas, rėmėjas. Daugelio kultūrinių ir visuomeninių organizacijų valdybų narys, pirmininkas. Kauno burmistras (1921-1923 m.), dviejų M.Šleževičiaus vyriausybių narys, vienas Demokratų partijos kūrėjų. Mirė 1942 m. birželio 6 d. Kaune.
****
LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENAI SKIRTI
RENGINIAI VILNIUJE
Vasario 16 d.
8.30 val.
Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų pagerbimas Rasų kapinėse
10.30 val.
Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose
12.00 val.
Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje
12.30 val.
Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje
14.00 val.
Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų
14.45 val.
Ceremonija aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos, skirta 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracijos paskelbimo 62-osioms metinėms paminėti
16.00 val.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo iškilmės Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose
19.00 val.
Iškilmingas Vasario 16-osios koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje
