Pietų Osetija tapo bene labiausiai nepriklausoma valstybe pasaulyje. Nuo jos niekas nepriklauso - jos saugumą garantuoja rusų kariai, valdo rusų valdininkai, o vidaus tvarka vis labiau primena Rusijos netvarką.
Masina tik mandarinais
Savaitraščio „Russkij reporter“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad didžiausią korupcijos lygį yra pasiekusi Maskva. Net 42 proc. jos gyventojų reguliariai yra verčiami duoti kyšį. Antroje vietoje - Šiaurės Osetija su 38 proc. Koks korupcijos lygis Kremliaus nepriklausoma pripažintoje Pietų Osetijoje, tyrimų nėra, tačiau Maskvos siunčiama humanitarinė pagalba iš separatistinio Gruzijos regiono Cchinvalio sandėlių dingsta be pėdsakų.
Bene kiekvienoje parduotuvėje prieskonių skyriuje rasite Abchazijoje pagamintos adžikos. Tai savotiška Maskvos merijos parama Abchazijai, lygiai kaip Vokietijos parduotuvėse besipuikuojantis vynas „Rossenwein“ - parama Kosovui. Rusijos turguose abchazai parduoda kaštainius, prieskonius, riešutus, vynuoges.
Kažkur turgaus užkampyje keli osetinai. Vienintelė jų prekė - mandarinai po 20 rublių (apie 2 litus) už kilogramą. Penkis kartus pigiau nei 100 gramų abchaziškos adžikos. Nelabai skanūs ir rūgštesni, palyginti su abchaziškais, bet tai vienintelis jų pajamų šaltinis. Pietų Osetija vienintelė iš 9 Gruzijos dalių atsidūrusi geografiškai nepalankioje Kaukazo vietovėje. Čia nėra nei gražių vaizdų, nei jūros ar kalnų kaip „broliškoje“ Abchazijoje, nei naftos kaip Čečėnijoje, nei vynuogynų ar mineralinio vandens kaip Gruzijoje.
„Namuose nieko nėra. Pašalpų, kurias gaudavome kelerius metus iš eilės, nebemoka. Gerai, kad rusiškus pasus gavome“, - džiaugėsi turgaus prekeivė iš Osetijos Tamara.
Namai nebetraukia
Grįžti į Osetiją ji šiuo metu nepasirengusi. Kaip juokauja pati prekeivė, rugpjūtį, kai prasidėjo karo veiksmai, Kaukaze buvo sunku mirti iš bado, o dabar ši galimybė visai reali.
Organizacijos „Demos“ koordinuojančios humanitarinės pagalbos tiekimą į Pietų Osetiją atstovė Varvara Pachomenko „Respublikai“ tvirtino, kad humanitarinė pagalba į karo apimtą Kaukazo regioną pradėta tiekti nuo pat pirmųjų karo dienų, tačiau tik maža dalis to, kas buvo surinkta Rusijoje ir Europoje, pasiekė gyventojus.
„Gerai, jei produktų pas gyventojus patekdavo bent ketvirtadalis. Pažįstu chirurgą iš Cchinvalio, jis pasakojo, kad yra priverstas skalbti senas paklodes ir naudoti jas kaip tvarsčius, nors tuo metu televizija skelbia apie šimtus tonų pagalbos. Tik niekas nežino, kur ir kada ta pagalba dalijama. Ir tai sostinėje, o ką jau kalbėti apie provinciją“, - kalbėjo V.Pachomenko.
Viską valdo centras
Humanitarinė pagalba oficialiai iki šiol yra renkama ir tiekiama, bet osetinai turi vis mažiau galimybių ja pasinaudoti. Iki nepriklausomybės paskelbimo valdininkai iš Rusijos užimdavo tik aukščiausius postus. Vidaus reikalų, saugumo ir Saugumo tarybos vadovai buvo atvykę iš Rusijos.
Šiandien Rusijos piliečiai smelkiasi į visas Osetijos gyvenimo sritis.
Dabartinio Osetijos prezidento Eduardo Kokoity brolis Tarzanas, iki šiol sėkmingai Maskvoje vadovavęs vienam iš Rusijos saugumo skyrių, persikėlė į Cchinvalį ir tapo šalies Parlamento pirmininku.
„Dabar daugiausia į visus postus skiriami pareigūnai iš Šiaurės Osetijos, gatvėse patruliuoja tik milicininkai iš Rusijos. Oficialiai paskelbta, kad jie atvyko mokyti vietinių. Dar yra rusų kareiviai, kurie nesėkmingai bando nuginkluoti vietos gyventojus, ir statybininkai“, - dėstė V.Pachomenko.
Stiklo užteks visiems
Apie statybininkų ir statybų problemą prieš kelias dienas reportažą iš Cchinvalio buvo parengęs Rusijos visuomeninis transliuotojas RTR.
„Stiklo į Pietų Osetiją buvo atvežta tiek, kad jo turėtų užtekti, kad visas Cchinvalis virstų stikliniu miestu“, - džiaugsmingai pranešė reporteris, tačiau stiklas, kaip, beje, ir visa kita humanitarinė pagalba, iš Pietų Osetijos sandėlių dingo ir kaltų nėra, nes sandėlių priežiūros vadovas prieš kelias savaites išėjo iš darbo ir kažkur išvyko, o nauja vadovybė nieko nežino.
Gyventojams tai vienintelė paguoda, kad kaltų nėra. Ir vieno vakaro naujienų reportažų didvyriu tampa 84 m. senolis, savo rankomis ir už savo sutaupytus pinigus remontuojantis subombarduotą namą.
„Gyventojai patys kalti, nežino, kur kreiptis ir ko prašyti“, - skėlė Pietų Osetijos prezidentas.
Dosniai dalija pinigus
Statybininkai ir statybos, pasak V.Pachomenko, atskiras pasakojimas ir puikus pinigų plovimo būdas. Pietų Osetijai atstatyti skirti pinigai perduodami rusų statybos įmonėms, šios atsiveža savo darbininkus, medžiagas išgrobsto arba paprasčiausiai perkrauna į kitus sunkvežimius ir išvažiuoja, o osetinai lieka be darbo ir be žadėto būsto.
„Belieka vienas būdas išgyventi. Eiti grobti gruzinų kaimų, imti įkaitus, prašyti išpirkos. Ginkluoti visi. Rusai bandė nuginkluoti, bet nesėkmingai, prasideda net kažkas panašaus į ginkluotą pasipriešinimą“, - pasakojo „Demos“ atstovė.
Visuomeninių organizacijų „Memorial“ ir „Human Right Watch“ atstovai patvirtino „Respublikai“, kad šiuo metu Pietų Osetijoje yra ginkluoto pasipriešinimo užuomazgos. Šalyje netvarka, ir kol ji nebus įveikta, Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pažadėjo neremti nepriklausomybės finansiškai.
10 milijardų rublių (apie 1 milijardą litų), suaukotų ne tik rusų, bet ir osetinų diasporų iš viso pasaulio, lieka ore, o tuo metu Pietų Osetija pamažu grimzta į chaosą. Nebeveikia mokyklos, ligoninėse nėra elektros, nutrūkęs ir dujų tiekimas. Šia „diversija“ jau spėta apkaltinti Gruziją.
Osetinams gresia nutautėjimas
Vienas iš šiuolaikinio persų-rusų kalbos žodyno sudarytojų daktaras Ali Mouseras iš Irano „Respublikai“ pasakojo, kad Pietų Osetija labai greitai bus asimiliuota rusų, o osetinai išnyks kaip tauta arba kaip jų tautiečiai iš šiaurės turės tenkintis antrarūšių žmonių vaidmeniu.
„Osetinų kalba priklauso iraniečių kalbų grupei. Kol Pietų Osetija priklausė Gruzijai, rusai rėmė jos kultūrą, finansavo universiteto veiklą, į jį net iš šiaurės važiuodavo osetinai, norintys mokytis gimtąja kalba. Dabar, kai šis kraštas galutinai atsiskyrė nuo Gruzijos, nutrūko ir finansavimas. Kaip matome, ne tik universiteto“, - tvirtino kalbininkas iš Irano.
Dabartinę situaciją jis linkęs vertinti kritiškai ir mato joje nemažą pačių Kaukazo tautų kaltės dalį. „Visi žino, kad naujosioms respublikoms vadovauja Maskvos statytiniai, tačiau juk gyventojai jiems paklūsta ir žiūri į save kaip į antrarūšius, palyginti su rusais. Dirbu su mokslininkais, tai jie net tarp savęs stengiasi kalbėti ne gimtąja, o rusų kalba ir nesuvokia, kad rusai visuomet juos išnaudojo. Klausiu - kuo rusai buvo tarybiniais metais jūsų tėvynėje? Jie, sako, viršininkai, o mes - „stroibatas“. Ir juokiasi“, - reiškė nusivylimą A.Mouseras.
Andrius Andriejauskas, specialiai „Respublikai“ iš Rusijos
