Alexandre’o Dumas romane santūrusis Atas apimtam minties apie „vienintelę išeitį – nusižudyti“ d’Artanjanui yra sakęs – „šitą kvailystę tu suspėsi padaryti visada“. „Nebėra kitos išeities“ – po atsinaujinusio Rusijos smogikų (ar jų karine technika ir instruktoriais bei atostogaujančių rusų karinių dalinių savanoriais aprūpintų vietos separatistų karinių junginių, – pasivadinkite, kaip kam arčiau širdies) puolimo pastarosiomis savaitėmis viešąją erdvę vis aktyviau užpildo ir nuomonė, siūlanti „nedelsiant siųsti Ukrainai ginkluotę, kad ši turėtų kuo gintis“.
Vien jau todėl šios nakties derybos Minske itin svarbios, nes šalims pavyko susitarti iš esmės. Nors kai kurie memorandumo punktai kelia abejonių dėl praktinio jų įgyvendinimo, pasiektas trapus konsensusas suteikia vilties, kad diplomatija dar gali įveikti krizę Ukrainoje. Kalbėti šiuo atveju reiktų ne apie pasiektą pergalę „Minsko 2“ susitarimu, o apie nepatirtą pralaimėjimą pradėjus plataus masto konfliktą Rytų Europoje su Rusija.
Nesugebėjimas susitarti būtų buvęs katastrofiškas ne vien todėl, kad tuomet tikriausiai būtų dar labiau suaktyvėję karo veiksmai Ukrainoje ir žuvę dar daugiau žmonių, – o dar ir todėl, kad tai būtų faktiškai palaidoję galimybę tartis diplomatiniu būdu. Tokiu, kurį pasirinko Angela Merkel ir François Hollande’as, asmeniškai įtikinę konfliktuojančių šalių lyderius sėstis prie derybų stalo.
Tiesa, nebūtina taip aklai ir pačių šio diplomatinio spektaklio dalyvių skirstyti į „karo partijas“ ir „taikos partijas“, kurios galbūt yra tik derybinė dūmų uždanga. A. Merkel ir F. Hollande’as galėjo būti pasirinkti dėl istorinių ir politinių motyvų, o ne dėl realiai taikomos politikos krizės Ukrainoje atžvilgiu. Neabejoju, kad lygiagrečiai Minsko deryboms yra vykdomas ir pasiruošimas ginkluotės tiekimui, kuriam jau dabar skelbiasi pasirengusios tokios šalys kaip JAV, Lenkija ar Didžioji Britanija. O Petro Porošenka, bemaž tuziną kartų „išėjęs“ ir „grįžęs“ prie derybų stalo, skambino ne, kaip nevykusiai juokavo rusų spaudai, žmonai: veiksmus jis derino ne tik su Generaliniu štabu, tačiau, neabejoju, – ir su JAV aukščiausiais valdžios atstovais.
Manyti, kad Vakarų „taikos partijos“ derybininkai nuoširdžiai tiki Kremliumi, galima tik pačiam esant nuoširdžiai naiviam. Sugebėjimas Rusiją įtraukti į diplomatines derybas jau yra laimėjimas, žinant, kokią agresyvią poziciją ji yra užėmusi. Laikantis nuomonės, jog Rusija yra agresorė, kiekviena taikos sutartis yra į naudą Ukrainai ir Vakarams. Kiekviena kare „pradelsta“ diena sankcijų iškamuotai Rusijos ekonomikai kainuoja milžiniškus pinigus, o derėtis dėl jų nutraukimo ji anksčiau ar vėliau bus priversta. Kremliaus problema yra ta, kad jis sąlyginai stiprus, kaip matome iš pastarųjų metų įvykių Rytų Ukrainoje, atrodo tik karo veiksmuose, o ne derybiniuose procesuose ar ekonomikos srityje.
„Minsko 2“ susitarime nėra jokių konkrečių nurodymų apie šalies federalizaciją, jokių smogikų reikalaujamų „administracinių Donecko ir Luhansko sienų linijų“, dar daugiau – jame nėra nė žodžio apie Rusijos ne sykį oficialiai paminėtą „neblokinį statusą“. O staigus rublio kurso krytis šiandien dar sykį įrodė, kad bet koks galimas judesys į didesnio konflikto pusę, pridėjus papildomas sankcijas, Rusijai reikštų didžiulius ekonominius nuostolius.
Nereikia pamiršti ir to, kad tokio poveikio priemonės Rusijai dar toli gražu nėra išnaudotos. JAV finansų ekspertas Rogeris Altmanas pataria žlugdyti Rusiją ekonominėmis priemonėmis, neeikvojant brangiai kainuojančių šovinių. Rusijos valstybinės įmonės, bankai, jo teigimu, yra pernelyg susiję su tarptautine bendruomene, ir todėl, skirtingai nuo kokios Šiaurės Korėjos, neturi jokių priešnuodžių prieš stiprias ekonomines sankcijas. Pavyzdžiui, jau senokai puse lūpų aptarinėjama idėja atjungti šalį nuo tarptautinių pavedimų sistemos SWIFT faktiškai reikštų katastrofą Rusijos bankų sferai.
Todėl, kol kariniai sąstatai nepajudėjo į Ukrainą, kuriai tai grėstų virsti antrąja Sirija, bandymas, nors ir su didžiule pesimizmo nuojauta dėl galimo jo realizavimo, sureguliuoti konfliktą diplomatiniu keliu yra būtinas. Net jeigu tai reikštų tik tiek, kad Vakarai praras truputį laiko įsivelti į Maskvos užsuktą „kvailystę“.
