Nepilnamečių apsaugos įstatymą Mykolo Romerio universitete dėstanti socialinių mokslų daktarė, profesorė Rita Žukauskienė yra linkusi vertinti panašiai kaip kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus: trūksta konkretumo, tikslių apibrėžimų, palikta plati laisvė interpretuoti, todėl iš esmės beveik visa viešoji informacija gali būti pripažinta darančia neigiamą poveikį.
Seimas pakartotinai priėmė naujos redakcijos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, kurį jau pasmerkė kelios pasaulinės žmogaus teisių gynimo organizacijos kai kurie Europos parlamento nariai.
Įstatymo šalininkai tvirtina, kad reikia apsaugauti jaunimą nuo smalsumo, kuris gali pastūmėti link nepageidautinos elgsenos. Esą vaikai turi džiaugtis vaikyste ir jaustis saugūs.
Ką apie šį įstatymą mano psichologai? Ar visi įstatymo skirsniai iš tiesų perdėti ir pažeidžia žmogaus teises? Kokia ir kaip pateikta viešoji informacija turi neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi?
Prof. dr. Rita Žukauskienė mano, kad kai kurių įstatymo punktų reikėtų iš viso atisakyti, o kai kuriuos, pasitelkus specialistus, sukonkretinti ir tiksliau apibrėžti. Profesorės nuomone, vaikai turi gyventi realiame pasaulyje ir žinoti viską, tačiau informacija neturi būti propaguojanti ar formuojanti asmenybę.
- Kokia informacija iš tikrųjų gali būti žalinga nepilnamečiui?
- Žalinga informacija yra ta, kurioje vaizduojamas smurtas, kankinimai, ypač jei tai susiję su realybe, pvz., kriminalinės laidos, kurios rodo nusikaltimus, demonstruoja, kaip jie įvyko ir visa tai komentuoja. Vaikams tai gali tapti pavyzdžiu, kaip padaryti nusikaltimą – patys to nesugalvotų. Jie irgi nori pabūti kino filmų kūrėjais, todėl kartoja tai, ką pamatė televizijos ekrane, filmuoja ir klipus deda į internetą. Dažnai tai būna būtent tokių laidų ar smurtinių filmų pasekmė.
Manyčiau, kad bent tėvai turi žinoti, kad tame filme bus rodomas smurtas, prievarta ar erotinio pobūdžio informacija. Jie turėtų neleisti vaikui to žiūrėti. Ta ženklų sistema (N-7, N-14, S – aut. past.), kuri yra dabar – labai gera. Įstatyme reikia konkrečiai nurodyti, kas yra erotinio pobūdžio, smurto filmai. Dabar ribos nėra aiškios, nes ir stumtelėjimas, ir davimas per galvą – agresija. Turėtų būti labai aiškiai apibrėžta, kad transliuotojai, žurnalistai galėtų orientuotis, kas patenka į neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančias informacijos kategorijas. Vienas iš punktų – informacija, kuria skatinami blogi mitybos, higienos įpročiai. Į tokį apibrėžimą galima sudėti ką tiktai nori, pvz., gulėjimas ant sofos – kas tai? Fizinis pasyvumas ar žmogaus poilsis?
- Įstatymas iš tiesų labai abstraktus ir atrodo, kad galima bet ką prisikirti prie draudžiančios informacijos.
- Taip, bet ką. Įstatyme apibrėžimai turi būti labai tikslūs, nes kitaip surišamos rankos žiniasklaidai – nieko nebegalima rodyti.
- Ar buvo atlikti kokie nors tyrimai, kurie parodė, kokią žalą nepilnamečiui daro rodomas per televiziją ar aprašomas smurtas ir pan.?
- Užsienio šalyse yra labai daug tokių tyrimų. Lietuvoje tai galbūt magistrai tyrinėjo, bet aš nesu mačiusi psichologų publikacijų. Albertas Bandūra su būriu mokslininkų įrodė žiniasklaidos poveikį vaikams ir jaunimui: ji panaikina daug tabu, sumažina jautrumą kito žmogaus skausmui, skatina pakartoti. Tai – klasika, žinoma kelis dešimtmečius.
- Ar galima tuomet teigti, kad žiniasklaida nepilnamečiams daro didesnį poveikį nei tėvų auklėjimas?
- Tėvai vaikus auklėja iki 5-6 metų: įskiepija vertybes, įpročius, tikslus, bet vėliau tėvų įtaka mažėja – didėja bendraamžių, mokyklos, nes su tėvais jie praleidžia vis mažiau laiko. Gimdytojai negali daryti įtakos žmogui visą gyvenimą. Yra tėvų, kurie apskritai nedaro jokios įtakos, pvz., asocialūs asmenys. Todėl visą atsakomybę užkrauti tėvams yra neteisinga – pati žiniasklaida turėtų truputį dozuoti savo teikiamą informaciją ir galvoti, ką ji daro.
Vienu metu Lietuvoje buvo dažnai aptarinėjamos, rodomos savižudybės. Galbūt Danutės Gailienės dėka (ji tyrė savižudybes Lietuvoje – kokią joms įtaką daro žiniasklaida, savižudybių prevencijos svarbą, eutanazijos problemą – ir apie tai parašė knygą „Jie neturėjo mirti, savižudybės Lietuvoje“ – aut. past.) buvo pakankamai stipriai apribota, ką galima rodyti, nes savižudybė – „užkrečiama“: jei aprašoma, kaip merginos, susikibusios rankomis, nušoko nuo devynaukščio, tai po savaitės irgi kas nors nušoks.
- Vis dėlto gausu straipsnių, kuriuose detaliai aprašomos savižudybės aplinkybės, detalės ir t.t.
- Tai yra blogai – tokį dalyką reikia įstatymiškai drausti. Galima pasakyti, kad įvyko tokia nelaimė, bet nepateikti detalių. Nereikia duoti lengvai prieinamo recepto, todėl aš visiškai neabejoju dėl smurto, agresijos, kruvinų scenų, savižudybių rodymo ir aprašymo ribojimo.
- Kokia Jūsų nuomonė dėl homoseksualumo? Ar pozityvus jo vaizdavimas gali padaryti įtaką ir vaikas taps homoseksualu?
- To pilna meniniuose filmuose, kuriuos žiūri vaikai – visų filmų gi neiškirpsi. Aš nemanau, kad po to nepilnametis gali tapti homoseksualu, tačiau vaikų darželiuose, kol nėra susiformavęs lyties tapatumas, nereikia kalbėti apie dviejų karalaičių meilę. Galbūt žiniasklaidos atstovai turėtų žinoti, kad žmogaus lyties tapatumas formuojasi iki 24-25 metų ir ilgiau, ir jei tokiu metu žiniasklaida įsikiša – propaguoja homoseksualumą, džiaugiasi tuo ir komentuoja – tai gali padaryti įtaką.
- Homoseksualumą galima ir įgyti, jis nėra įgimtas?
- Taip, nors niekas to tiksliai nežino. Yra teorijų, kad į homoseksualą daugiau linkstama genetiškai, kad jais tampa prievartos aukos. Kažkokie įvykiai iš tiesų gali pakeisti žmogaus tapatumą. Kiek tai lemia žiniasklaida, sunku pasakyti, bet jei visąlaik sakysi, kad tu esi pasaulio, o ne Lietuvos pilietis, dalis gali tuo ir patikėti.
Kitas dalykas – įstatyme minimas propagavimas. Kas tai yra? Meninis filmas, kuriame rodoma graži dviejų žmonių meilė ar teigimas, kad tai – labai normalu ir visi būkim vienais ar kitais? Ką reiškia tyčiojimasis iš kito žmogaus? Pašaipa, įžeidinėjimai, necenzūriniai žodžiai? Tai labai platus spektras. Manau, kad įstatymas turėtų riboti kraštutinius atvejus, kurie akivaizdžiai daro žalą.
- Kaip jau sakėme, atrodo, kad dabartinis įstatymas riboja viską. Įdomu, kaip bus su mūsų literatūra – K. Donelaičio „Metuose“, B. Sruogos „Dievų miške“ ir kt. kūriniuose pilna nešvankių žodžių, lietuvių liaudies pasakose – daug smurto.
- Reikėtų psichologų ir kitų specialistų ekspertizės, kurie atskirtų, kas yra tikrai kenksminga. Negerų dalykų yra labai daug, pvz., politikai meluoja, įsišaknijusi korupcija, daug kas vairuoja išgėręs. Gal apie tai irgi nereikėtų rašyti ir rodyti? Gyvenime yra visko, ir žiniasklaida negali rodyti vien sterilaus gyvenimo.
- Ką manote apie paranormalių reiškinių žalą? Vaikai juk dažnai tuo domisi.
- Jeigu neteigiama, kad tai tikrai tiesa, tai gal ir nieko baisaus. Vis dėlto tai neturi būti skatinama. Ypač sunkiais ekonominiais laikais žiniasklaidoje atsiranda labai daug parapsichologų, kad žmonių sąmonė būtų atbukinama. Parapsichologiniai dalykai nėra normalūs – vaikui geriau gyventi realybėje, o ne įsivaizduojamame pasaulyje.
- Ar vaikai ir paaugliai, jeigu nebus atliktos jokios įstatymo pataisos, neaugs tarsi šiltnamyje, kuriame negaus visos informacijos?
- Jie turi matyti realų pasaulį su meluojančiais politikais, nusikaltimais. Apskritai reikėtų įrašyti vieną punktelį apie politikų korupciją, kad to irgi negalima rodyti, nes taip pat kenkia (juokiasi). Vaikai turi viską žinoti, tačiau žinojimą reikėtų atskirti nuo propagavimo ar asmenybės formavimo, nes tai nėra tapatūs dalykai.
- Galbūt išeitis būtų ne drausti, o šviesti, skatinti mąstymą? Uždraustas vaisius visada saldesnis, tačiau internete vaikas ras viską, ko tik panorės.
- Kaip jau minėjau, fakto pateikimas nėra formavimas – tai reikia atskirti.
Tačiau su tuo, ką Jūs sakote apie internetą, aš nesutinku. Tai reikalauja didesnių pastangų, kai televizija yra labai arti, lengvai prieinama, yra oficialus informacijos šaltinis, kuris atrodo patikimesnis nei tai, ką randi internete. Sakyčiau, kad reikėtų šiek tiek reguliavimo, nes, pvz., Skandinavijos šalyse televizija rodo tik labai nekaltas žinias, nepateikia jokių smurto vaizdų, siaubo filmų, atviros erotikos. Kitose šalyse žmonės saugo savo nepilnamečius.
- Ar tai nėra perdėta?
- Galbūt tai yra per daug – pripratus prie mūsų televizijos, ten nėra ko žiūrėti. Anksčiau žmogaus nužudymas buvo pateikiamas kaip pokštelėjimas už kadro, dabar rodomas kablys nugaroje – kad tik vaizdas žmogų sujaudintų. Tada vaikui spirti kitam vaikui, palyginus su kabliu nugaroje, yra niekis – atbukinami jausmai. Tai padaro žiniasklaida ir ji turi nešti atsakomybę. Jos reguliavimas turi būti labai pagrįstas: pasitelkus specialistus, apibrėžus, kas tikrai kenksminga, o kas patariamojo pobūdžio, ir sukonkretinus įstatymą.
- Tai Jūs kai kuriems įstatymo punktams pritariate, tik manote, kad trūksta konkretumo?
- Juos reikia labai sukonkretinti, o kai kurių galbūt visiškai atsisakyti, pvz., punkto „informacija, kuria skatinami blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai“. Tačiau laidų, kuriose tyčiojamasi ar niekinama dėl tautybės, rasės, lyties, be abejo, neturi būti. Punktas „informacija, sukelianti baimę ar siaubą“ – išeina siaubo filmo negalima rodyti? Pagal šį įstatymą iš esmės nieko negalima rodyti – praktiškai visa Holivudo produkcija nepatenka į mūsų televizijos ekranus, žinios – taip pat. Įstatymas labai nekonkretus, neapibrėžtos sąvokos, neatskirta, kas yra tikrai kenksminga.
