Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai – vienintelė mūsų šalyje įkalinimo įstaiga, kurioje stengiamasi nusikaltusiam paaugliui ištiesti pagalbos ranką. Čia teismo sprendimu pakliuvę jaunuoliai turi viską, išskyrus laisvę.
Laikas bėga greitai
Jei nežinočiau, kad esu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, nė neįtarčiau, jog prieš mane sėdintys vaikinai yra padarę baisius nusikaltimus (abu nuteisti 9 su puse metų nelaisvės). Besišypsantys, tvarkingi, pasitempę. Gal tik nuolatinis žvilgčiojimas į čia pat sėdinčią direktoriaus pavaduotoją išduoda, kad jiedu labai stengiasi nepasakyti nieko, kas nepatiktų pavaduotojai.
Ypač neramus Povilas – po 2 savaičių jis bus paleistas lygtinai, atbuvęs beveik du trečdalius teismo paskirtos bausmės.
„Už ką sėdžiu? Nenoriu nė prisiminti, – neramiai sujuda Povilas. – Nieko aš nekaltinu, niekas manęs nevertė nusikalsti. Pats kaltas. Džiaugiuosi, jog pagaliau išeisiu į laisvę.“
Povilas vardija, ką jis nuveikė būdamas pataisos namuose: baigė vidurinę mokyklą, įgijo staliaus, duonos kepėjo specialybes, išmoko dirbti kompiuteriu. Tvirtina, jog daugiau į tokią įstaigą tikrai stengsis nebepakliūti. „Turiu namus, manęs laukia, – sako vaikinas. – O be to, įgijau neblogų specialybių, tai gal kurią nors pritaikysiu ir laisvėje.“
Tų pačių specialybių mokėsi ir Ernestas. „Aš dar dvyliktą klasę baigsiu ir tuomet tikiuosi išeiti į laisvę“, – sako jis. Vaikinas apskaičiavęs, kad jei ir toliau seksis taip, kad „neužsidirbs“ nuobaudų, į laisvę išeis po metų ir mėnesio.
Abu tikina, kad laikas pataisos namuose bėga greitai, nes užsiėmimai vyksta nuo ryto iki vakaro. „Tik spėk suktis, – sako jaunuoliai. – Mokslai, praktiniai užsiėmimai, visokios šventės, laiškų rašymas... Gal tik savaitgaliais, kai nėra užsiėmimų, laikas slenka lėčiau.“
Jiedu pripažįsta, kad palyginti su „kalėjimu“ (taip jie vadina tardymo izoliatorius), šie pataisos namai yra tikra sanatorija.
„Baisiausia buvo iki teismo, – aiškina nuteistieji vaikinai. – Teismai vyko ne Kaune, tai prieš teismo posėdžius iš Kauno vis perveždavo į kitą tardymo izoliatorių. Po to vėl grąžindavo. O kai jau nuteisė ir atvykome čia, tai tarsi į kitą pasaulį patekome... Žinoma, negali eiti kur užsimanęs ir kada nori, bet gyventi galima.“
Priglaudė „baba“
Šiek tiek atviresnis laisvėje sutiktas septyniolikmetis Simas, kuriam teko ragauti kalinio duonos. „Tik nebandyk rašyti mano pavardės ar fotografuoti – o gal dar pakliūsiu pas „malalietkas“!.. – pareiškia jis. – Matai, manęs niekas nelaukė laisvėje rankas išskėtę. Tėvai degradai, net nežinau, kur jie... Giminaičiai buvo pasižadėję priglausti, bet po mėnesio liepė nešdintis – ir be manęs, girdi, jiems sunku... Gerai, kad „baba“, močiutė, pagailėjo – bent pastogę turiu.“
Vaikinas sako, kad pataisos namuose praleido beveik 2 metus. „Sunku būdavo, – prisipažįsta paauglys. – Manai, kad visi darbuotojai geri? Oho, kokių pasitaikė – ir užpakalius išspardydavo, ir į kaulus gaudavom!.. Ten pakliuvus, reikia gyventi pagal taisykles, o tai yra velniškai sunku... O jei dar pakliūni gyventi su kokiais nors debilais, tai anksčiau laiko išeiti „nesišviečia“. Jei ima tyčiotis, manai, neiškęsi – duosi grąžos... Man pasisekė, kad gyvenau su visai nieko „chebra“... Bet per tuos metus buvo atkėlę į kambarį tokį vieną, kad tikrai galvojau, jog blogai baigsis ir laisvę matysiu kaip savo ausis. Ypač bjaurūs tie iš vaikų namų, „vaiknamiečiai“ – visko prigalvoja, o atsakyti tenka visiems.“
Simas tvirtina, jog kai kuriems pataisos namai – tikras rojus. „Jie apie daugelį dalykų nė menkiausio supratimo neturėjo, nes laisvėje ir pavalgyti ne visada gaudavo. Prisipažinsiu, ir man visko laisvėje pasitaikydavo – dėl to ir vogti ėjau“, – sako Simas.
Vaikinas svajoja sulaukęs pilnametystės išvažiuoti į užsienį ir ten dirbti. Kol kas gyvena pas močiutę ir lanko vidurinę mokyklą. „Turiu vaikščioti į inspekciją ir registruotis, – sako Simas. – Jei pažeisiu tvarką ar įsivelsiu kur nors su draugeliais, vėl atsidursiu pataisos namuose. Nors ir nebuvo labai blogai, grįžti nenorėčiau...“
Tėvai savo vaikus pamiršta
Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose bausmę dabar atlieka 122 nuteistieji. Dar 70 paauglių laukia teismo nuosprendžio arba jo įsiteisėjimo. Šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja Neringa Gudėnaitė tvirtina, jog didžiausia problema – ne patekę į šią įstaigą paaugliai, o jų tėvai.
„Apie 70 procentų vaikų yra iš socialinės rizikos šeimų arba vaikų globos namų, – sako pavaduotoja. – Šeimos modelis yra susiformavęs ir neįmanoma greitai (pas mus bausmės vidurkis – metai ir 3 mėnesiai) visiškai pakeisti vaiko požiūrio ir nuostatų į tam tikrus dalykus. Juk dažniausiai pas mus pakliūva vaikai, kurie mąsto taip: „Reikia bijoti to, kuris stiprus, to, kuris garsiai rėkia.“ Ir jie bijo tėvo arba patėvio, kuris nuolat gerdavo ir mušdavosi... Ir patys taip pat elgiasi, nes matė tokį pavyzdį.“
N. Gudėnaitės nuomone, baisiausia, kad tokių šeimų vaikai paliekami auklėti valstybei – tėvai visiškai „nusiplauna rankas“. „Vaikas būna jau ir taip nubaustas, kad gimė tokioje šeimoje, augo joje, – piktinasi pavaduotoja. – Nei jie buvo mylimi, nei mokomi užjausti, nei mokomi ką nors mylėti, nei jais kas nors rūpinosi... Ir daugelis paauglių plėšė ir vogė ne iš gero gyvenimo... O mes ir vėl baudžiame vaiką – tėvai už nieką neatsako. Bet juk jie privalo rūpintis savo vaiku. Valstybė vaiką rengia, valgydina, moko, o tėvai sau be rūpesčių girtuokliauja toliau... Ploja rankomis, kai vaikas patenka į pataisos namus: „Dabar ramiai pagyvensiu – jis niekur nepabėgs, nieko blogo nebepadarys, yra kas jį prižiūri – bus ramu“. Tėvai įsitikinę, kad jų vaiku turi rūpintis kažkas kitas – policija, socialiniai darbuotojai, nepilnamečių inspekcijos, pataisos namai, tik ne jie patys.“
Pasitaiko ir tokių tėvų, kurie prašo kuo ilgiau palikti jų vaikus pataisos namie, netaikyti lygtinio paleidimo. Girdi, nežinosiantys, ką su savo vaikais daryti, kaip sutramdyti, išsaugoti namie.
Kaip sako nepilnamečių pataisos namų darbuotojai, dar blogiau su vaikais iš vaikų globos namų. Kartais globos namų darbuotojai juos apibūdina kaip pačius baisiausius vaikus ir nenori jų priimti atgal. „O patekęs pas mus toks vaikas dažnai būna kūrybingas ir gerai elgiasi, – teigia N. Gudėnaitė. – Tad kartais nesuvokiame, kodėl kilo problema.“
Moko bendrauti su savo vaiku
Šios įkalinimo įstaigos darbuotojai visai vaikus pamiršusius tėvus dažnai ragina atvažiuoti jų aplankyti ar bent pasidomėti, kaip tas paauglys jaučiasi. Bet dažnai išgirsta įvairiausių pasiteisinimų, kurių pagrindinis – esą neturi pinigų kelionei.
Negalėdami tėvų prisišaukti nei laiškais, nei skambučiais, pataisos namų darbuotojai įgyvendino naujovę: jau pusmetis, kai tėvams apmokama kelionė pas bausmę atliekantį vaiką.
Direktoriaus pavaduotoja N. Gudėnaitė tvirtina, jog situacija labai pagerėjo. „Dabar žymiai daugiau tėvų atvyksta į ilgalaikius pasimatymus, – sako ji. – Be to, mes turime progą pasimatyti, pasišnekėti su jais, išsiaiškinti problemas. Turime ir programą, pagal kurią tėvai mokomi bendrauti su vaiku: psichologas padeda susikalbėti abiem pusėms – ir tėvams, ir vaikams. Stengiamės, kad tėvų santykiai su vaiku pagerėtų.“
Tėvai dar gauna ir specialias atmintines, kuriose pateikiami patarimai, kaip bendrauti su grįžusiu į namus vaiku.
Paaugliai gauna viską, kas įmanoma
Direktoriaus pavaduotoja tvirtina, jog vaikai, kiek įmanoma, paruošiami gyvenimui laisvėje. Bausmę atliekantys vaikinai – maždaug 90 procentų – ne tik baigia vidurinę mokyklą, bet ir įgyja kelias profesijas. Čia dirbantys darbuotojai bando suteikti paaugliui viską, kas įmanoma. Sudarytos sąlygos ne tik baigti mokslus – jaunuoliai įgauna supratimą, kaip kabintis į gyvenimą, kur kreiptis bėdai ištikus. „Charakterio pakeisti neįmanoma, – sako N. Gudėnaitė. – Bet bent jau stengiamės išmokyti vaiką atskirti pelus nuo grūdų – kas yra blogai, o kas gerai.“
Jaunuoliai, sulaukę pilnametystės nepilnamečių pataisos namuose, jei gerai elgiasi ir nepažeidinėja drausmės, gali likti čia pabaigti atlikti bausmę. Į suaugusiųjų pataisos namus perkeliami tik tie, kurie nenori laikytis nustatytų taisyklių, mokytis ar dirbti.
„Šiais metais į kitus pataisos namus buvo perkelti tik apie 10 proc. sulaukusių 18 metų jaunuolių. Pas mus bausmę atlieka net 48 nuteistieji, sulaukę pilnametystės“, – sako N. Gudėnaitė.
Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose bausmę atlieka ir 22 antrą kartą nuteisti vaikinai, dar 3 nuteistieji į šią įkalinimo įstaigą grįžo trečią kartą. „Dažniausiai grįžta tie, kurie nesilaiko po lygtinio paleidimo paskirtų įpareigojimų, – pasakoja N. Gudėnaitė. – Kartais stebimės – pas mus būdamas vaikinas gerai elgėsi, mokėsi, renginiuose dalyvavo, viskuo domėjosi, jokių nuobaudų neturėjo. O išėjęs į laisvę, jis tarsi pasiklydo... Bėda, kad mūsų visuomenė, o svarbiausia – šeima, jų nepriima.“
Kantrybę ugdysis nepilnamečių pataisos namuose
Pravieniškių ir Marijampolės pataisos namai, Kauno ir Šiaulių tardymo izoliatoriai... Beveik 20 metų įkalinimo įstaigose – tokia trumpa naujojo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus Marko Tokarevo darbinė biografija.
– Ar jau apšilote kojas? Ir ar skiriasi tai, ką dirbote ir ką dirbsite?
– Nors Šiaulių tardymo izoliatoriuje irgi būdavo po 5–10 vaikų, laukiančių teismo, vienoje vietoje tiek nuteistų vaikų dar neturėjau... Suspaudė širdį...
Darbuotojai ir prižiūrėtojai nėra per daug griežti. Tačiau bendraujant su vaikais reikia turėti didelę kantrybę. Šiuo atveju pagrindinis uždavinys – suteikti vaikams sąlygas baigti mokslus, įgyti profesiją. Puiku, kad čia sukurta gera bazė.
Įdomi naujovė – nepilnamečių socialinės integracijos į visuomenę centras. Likus 3 mėnesiams iki išėjimo į laisvę, paauglys perkeliamas į šį centrą. Tai visai atskiras korpusas. Ten gyvenama beveik kaip laisvėje. Ypač buvo keista girdėti, kad darbuotojai paaugliams organizuoja išvykas į teatrą, zoologijos sodą, aplanko su jais įvairias institucijas: darbo biržą, socialinės rūpybos skyrius ir pan.
Taip ugdomas pasitikėjimas žmogumi. Jam suteikiama galimybė pabandyti gyventi laisvėje ir bent minimaliai apsirūpinti. Jie net ir daržą prie to centro turi.
– Vaikai – ne suaugusieji... Su pastaraisiais buvo, ko gero, lengviau?
– Įkalinimo įstaigos – gyvas nervas. Turi laikytis duoto žodžio, tesėti pažadus, nuolat galvoti, ką sakai.
Su suaugusiaisiais iš tikrųjų lengviau. Nepilnametis mąsto kitaip ir dažnai negali prognozuoti jo elgesio. Gali su juo susitarti, išsiaiškinti – akimirką gerai, o kitą – jau gali šokti į akis. Priežastys įvairios: tai mama neatvažiavo, tai su draugu susipyko, tai laiško negavo ir pan.
Šiuo metu didžiausias dėmesys – tardymo izoliatoriuje teismo belaukiantiems vaikams. Jie mokosi kamerose, dėl to mažai juda, nėra tiesioginio bendravimo. Įstatymas draudžia jiems vienam su kitu iki teismo susitikti, kad nesuderintų parodymų, nesusitartų.
Atrodo, pavyks išspręsti jų užimtumo problemą... Savivaldybė prižadėjo skirti pedagogų, kurie ateis į kameras paauglių mokyti (iki šiol vaikai gaudavo užduotis ir mokydavosi savarankiškai).
O kad problema yra, rodo ir toks pavyzdys: šiandien gavau 2 tarnybinius pranešimus dėl drausmės pažeidimo iš pataisos namų ir net 6 – iš tardymo izoliatoriaus.
– Esate teisės mokslų magistras. Dabar studijuosite psichologiją?
– Va, išsitraukiau Makarenkos „Pedagoginę poemą“ (juokiasi), bandžiau studijuoti, tačiau kolegos patarė mesti ją į šalį. Sako, ir laikai, ir vaikai dabar kitokie... Paskaitinėju pedagoginę literatūrą. Nebijau, jei ko nežinau, ir kolegų paklausti. Girdėjau, pavaduotoja N. Gudėnaitė yra parašiusi knygą, kaip bendrauti su nepilnamečiais. Metodinės literatūros tuo klausimu mažai.
Daugelis pas mus pakliuvusių vaikų iki tol niekam nerūpėjo – augo patys sau. Todėl jų interesai siauri, nelabai žino, ko nori, neturi jokios, kaip mes sakome, motyvacijos. Tad mūsų uždavinys juos sudominti, padėti surasti savo vietą gyvenime...
Apskritai administracinius įgūdžius turiu, o visa kita – išmoksiu.
– Esate kaunietis. Pagaliau grįžote į savo gimtąjį miestą...
– Labai dėl to džiaugiuosi. Pagaliau nebereikia kiekvieną savaitgalį važinėti į Kauną – čia buvo likusi šeima. Beveik 4 metus taip ir gyvenau tarp Šiaulių ir Kauno. Auga dvi dukros, kurioms reikalingas ne „savaitgalinis“ tėtis – ir man, ir joms norisi kasdien matytis, bendrauti.
Aurelija ŽUTAUTAITĖ
