1958 metais Levas Sergejevičius Termenas galų gale buvo visiškai reabilituotas ir net gavo butą Maskvoje. Bet įsidarbinti jis negalėjo iki pat 1964 metų. Visi, kurie jį pažinojo trečiajame dešimtmetyje, buvo jau mirę arba išsivažinėję, oficialių mokslinių laipsnių ir vardų jis neturėjo, o laikai elektroninei muzikai propaguoti, švelniai tariant, buvo netinkami – prieš džiazą ir stileivas buvo puolama visu frontu. Pagaliau jam pavyko įsidarbinti Maskvos konservatorijos akustikos ir garso įrašų laboratorijoje ir imtis mėgiamo darbo – tobulinti elektroninius muzikos instrumentus. Pas jį svečiuodavosi daug įžymių žmonių, pavyzdžiui, Alfredas Šnitkė.
Šis Levo Sergejevičiaus gyvenimo tarpsnis baigėsi gana liūdnai. Kalbos apie tai, kad kažkada garsus L. Termenas gyvas, anksčiau ar vėliau turėjo pasklisti, ir štai viename iš 1967 metų „New York Times“ numerių pasirodė žinutė, skelbianti, kad 1938 metais paslaptingai dingęs elektroninės muzikos išradėjas nėra miręs, o gyvena ir dirba Maskvoje. Reakcijos į šią informaciją ilgai laukti nereikėjo. Aukšta „nuomonė“ apie pernelyg plepų bendradarbį buvo pareikšta Maskvos konservatorijos vadovybei ir partinei organizacijai. Žmogų, kurį kažkada svetingai priėmė pats Leninas, atleido iš darbo, instrumentus sulaužė ir išmetė.
Galų gale, asmeniniu akademiko Remo Viktorovičiaus Chochlovo nurodymu buvusią pasaulio įžymybę priėmė dirbti į Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakulteto dirbtuves 6 kategorijos mechaniko pareigose. Ten jis ir dirbo iki pat savo mirties 1993 metais. Mažiau kaip po trejų metų L. Termenas būtų šventęs garbingą 100 metų jubiliejų. Jo gyvenimo pabaigą galima pavadinti laiminga. Dar 8-ajame dešimtmetyje pasirodė publikacijos apie termenvoksą žurnale „Radio“ (labai populiariame anuo metu didžiatiražiame ir „deficitiniame“ leidinyje, kuris leidžiamas ir dabar – balsas.lt), o prasidėjus Gorbačiovo „perestroikai“ L. Termenas pabuvojo keliuose elektroninės muzikos festivaliuose užsienyje, britų televizija apie jį susuko filmą, kuris vėliau parodytas Rusijoje.
Nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos L. Termenas koncertuodavo, taip pat ir užsienyje, kartu su savo dukterimi Natalja Termen (sukūrusia savos konstrukcijos termenvoksą). Filmo kūrimo metu jis lankėsi ir Amerikoje, kur jau nebebuvo Lavinijos, bet susitiko su kita savo buvusia meile, Klara Rokmor, virtuoziškai grojusia termenvoksu – jai tuo metu sukako 80 metų...
Aš šiek tiek perdėjau ir tada, kada sakiau, kad L. Termenas Rusijoje visiškai užmirštas. „Termenvokalinės“ muzikos koncertus Rusijoje rengia „Termen-centr“ prie Maskvos konservatorijos, ten yra ir klasės norintiems mokytis. Lidija Kavina, L. Termeno pusbrolio anūkė, kuri mokėsi goti termenvoksu nuo devynerių metų, dabar – viena iš pasaulyje žinomų šios krypties ne taip dažnai girdimos muzikos atlikėjų.
Bet koks pasiutusiai vingiuotas šio žmogaus gyvenimo kelias! L. Termenas nebuvo nei įsitikinęs komunistas, nei juo labiau antisovietiškai nusiteikęs pilietis, veikiau – tiesiog savo šalies patriotas. Politika, kuri jo nepaleido iš savo glėbio visą jo ilgą gyvenimą, domino jį kuo mažiausiai. Menkiausiai progai pasitaikius L. Termenas imdavosi savo mėgiamo užsiėmimo – išradybos.
Jo elgesį valdžios atžvilgiu būtų galima apibūdinti kaip „šimtaprocentinis konformizmas“, jeigu ne vienas jaudinantis ir kilnus būtent dėl visiškos savo beprasmybės poelgis pačioje gyvenimo pabaigoje. Visų nuostabai 1991 metų kovą, būdamas 95 metų, jis tampa SSKP nariu. Į klausimą, kam jis stoja į baigiančią subyrėti partiją, L. Termenas atsakė: „Aš pažadėjau Leninui“.
Svarbiausi Levo Termeno išradimai
Termenvoksas
Pats įžymiausias L. Termeno išradimas, iš kurio kažkuria prasme išaugo šiuolaikinė elektroninė muzika. Angliškai jis vadinamas „Theremin“ – pagal šia kalba rašomą išradėjo pavardę.
Šviesos muzika
Šviesos muziką L. Termenas sukūrė dar SSRS, o paskui su savo įrenginiu važinėjo po Ameriką, rengdamas koncertus. L. Termenas stengėsi sinchronizuoti spalvinius efektus su muzika, kurią jis grojo. Vėliau šiomis idėjomis ištisai naudojosi kiti – tarkime, psichodelinio roko pionierai D. Britanijoje.
Toliavizija – pirmoji sovietinė televizija L. Termenas sukonstravo keletą sistemos, skirtos vaizdui perduoti per atstumą, variantų („toliavizijos“ sistemos, kaip jis pats ją vadino). Tačiau komercinio pritaikymo šiai sistemai nepavyko rasti, kadangi visi darbai šioje srityje buvo įslaptinti, ir nuo 1927 iki 1984 metų nieko apie tai juos nebuvo žinoma. Jungtinėse Valstijose L. Termenas mėgino sukurti sistemos spalvotąjį variantą, bet jo sumanymas liko neužbaigtas.
Terpsitonas
Terpsitonas pagal veikimo mechanizmą panašus į termenvoksą: lygiai taip pat aparatas gaudo žmogaus judėjimą ir judesius keičia į garsą. Bet jei termenvoksas turi būti specialiai valdomas dviem rankomis, priešais terpsitoną galima paprasčiausiai šokti. Be to, L. Termenas jį papildė vizualizacijos mechanizmu: keletas lempučių mirksi sinchroniškai su muzika.
Ritmikonas
Ritmikonas – dar vienas „amerikietiškas“ L. Termeno išradimas. Tai pirmoji pasaulyje elektroninė vadinamoji „drammašina“ (angl.„drum-machine“). Ją išradėjas sukūrė pagal avangardinio kompozitoriaus Henrio Kauelo (Henry Cowell) užsakymą. Ritmikonas (angliškai – „rhythmicon“) suteikė galimybę „programuoti“ sudėtingus ritmus, tad muzikantas galėdavo visą dėmesį sutelkti į pagrindinę temą. Tačiau naudotis juo nebuvo lengva, ir šis instrumentas plačiai nepaplito.
Elektroninė violončelė
Duoklė L. Termeno jaunystės pomėgiui – jis mokėsi konservatorijoje violončelės klasėje. Elektrinė instrumento schema, kaip rašė pats L. Termenas, panašį į termenvokso, na, o grojimo būdas – į grojimą klasikine violončele.
„Burano“ sistema
Specialiosioms tarnyboms skirta slapto pasiklausymo sistema, kurios dalis buvo originalios konstrukcijos pasiklausymo įrenginys JAV ambasadoriaus kabinete Maskvoje (žr. I dalies tekstą). Įspūdžio, kurį ši sistema padarė, paveikti amerikiečiai radinį pavadino „Daiktu“ („The Thing“), o sovietų žvalgyba šią „blakę“ vadino „Auksaburniu“ („Zlatoūst“). Po to, kai amerikiečiai ją aptiko ambasadoje, šis L. Termeno išradimas britų žvalgybai tapo išeities tašku analogiškiems įtaisams kurti D. Britanijoje. Vėliau jais naudojosi ir amerikiečiai, kanadiečiai bei kitų šalių specialiosios tarnybos.
Vėliau L. Termenas patobulino sistemą taip, kad norint slapta pasiklausyti pokalbių pakakdavo paprasčiausių langų stiklų. Štai ką apie tai kalba pats išradėjas (jį prieš 22 metus kalbino Dmitrijus Lichanovas):
— Levai Sergejevičiau, kaip čia išėjo, kad jūs – Leningrado fizikos ir technikos instituto laboratorijos vedėjas – staiga atsidūrėte su specialia misija Niujorke?
- Tai kad viskas įvyko ne staiga. 1926 metais aš išradau televizorių. Šia tema dariau pranešimą mūsų institute. Apie išradimą buvo paskelbta laikraščiuose. O netrukus televizoriumi susidomėjo karinė žinyba. Mano aparatus nusprendė panaudoti saugant sieną, ir todėl išradimas iš karto buvo įslaptintas. Tuomet aš jau buvau išradęs elektrinį muzikos instrumentą termenvoksą. Ir štai 1929 metais Kultūros narkomatas (Liaudies komisariatas – balsas.lt) komandiruoja mane su termenvoksu į Ameriką. Tai buvo, taip sakant, oficialusis pretekstas kelionei. Apie tai, kad aš vykstu į Ameriką dar ir su karinės žvalgybos užduotimi, aišku, niekas nežinojo.
Prieš išvykdamas aš keletą kartų buvau Maskvoje – pasikalbėti. Manęs paprašė kaip galima daugiau dėmesio skirti JAV aviacijai ir domėtis visais naujausiais Amerikos mokslo pasiekimais. Taip ir išvažiavau. Ir gyvenau Amerikoje beveik aštuonerius metus.
— Kur jūs gyvenote?
— Iš pradžių viešbutyje. Koncertuodavau termenvoksu. Pasipylė pinigai. Aš nusipirkau madingų kostiumų, juodą „kadilaką“ ir 99 metams išsinuomojau puikų aštuonių aukštų namą Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje Manhetene. Šiame pastate įsikūrė mano kompanija „Teletač“, dirbtuvės, laboratorijos ir ketvirtajame aukšte mano butas.
— Pinigus kompanijos išlaikymui jums siųsdavo iš Maskvos?
— Ne, tai buvo mano pinigai, bet ir iš Maskvos, suprantama, kai ką atsiųsdavo.
— O dėl karinės žvalgybos. Kokie buvo jūsų tarpusavio santykiai Niujorke?
— Maždaug kartą per savaitę aš turėdavau susitikti su savo, taip sakant, valdžia. Jų pavardžių aš jau dabar nebeprisimenu. Prisimenu tik tiek, kad mes susitikdavome nedideliame restoranėlyje Penktosios aveniu rajone. Į susitikimą paprastai ateidavo du žmonės ir prieš prasidedant pokalbiui būtinai versdavo mane išgerti dvi stiklines degtinės. Iki šiol nesuprantu, kodėl jie tą darė. Štai taip, o vėliau prasidėdavo klausinėjimai. Gana kvaili, reikia pasakyti. Na, pavyzdžiui, prašė sužinoti kažkokio lėktuvo išmetimo vamzdžio skersmenį. Arba, tarkime, Amerikos kalėjimų signalizacijos ir apsaugos sistemą. Ir štai aš važinėdavau po šalį, žiūrėdavau, kas ir kaip. Žinoma, ši mano darbo pusė buvo laikoma didelėje paslaptyje. Amerikiečiams aš buvau firmos „Teletač“ direktorius, populiarus muzikantas – ir tik tiek.
— Tuo metu jūs jau buvote vedęs?
— Pirmą kartą aš vedžiau dar Leningrade. Mano žmona buvo vieno mūsų instituto bendradarbio sesuo. Ji važinėdavo su manim gastrolių į Paryžių, Londoną, Berlyną, o kai aš išvykau į Ameriką, tą patį padarė ir ji. Čia jai pasiūlė vietą medicinos institute, kuris buvo įsikūręs per 50 kilometrų nuo Niujorko, tad mes besusitikdavome tik savaitgaliais.
Kartą į mano būstinę atėjo jaunuolis ir paprašė mano sutikimo skyryboms su žmona, kadangi jie neva myli vienas kitą. Iš pradžių aš atsisakiau, bet paskui išaiškėjo, kad tas jaunuolis – vienas iš Amerikos fašistų vadų. Apie tai sužinojo ir sovietų ambasada. Man patarė išsiskirti. Ir aš išsiskyriau. Maždaug po ketverių metų aš vedžiau negrę šokėją Laviniją Williams. Mus surašė sovietų ambasadoje ir iki pat mano išvykimo iš Amerikos mes laimingi gyvenome kartu. Ji mirė prieš trejus metus.
— Jūs nepasiėmėte jos su savimi?
— Mane apgavo. Pasakė, kad jį atvyks į Sąjungą po trijų savaičių kitu garlaiviu. Bet netrukus po sugrįžimo į Leningradą mane areštavo. Žinoma, Lavinija to nežinojo ir laukė manęs dar ilgus metus.
— O jūs patekote į lagerį?
— Taip. Aš išbuvau Magadane ano meto supratimu neilgai. Kokią dešimtį mėnesių. Po to mane atšaukė iš statybos darbų ir išsiuntė į Maskvą, į „šarašką“, kur dirbo Tupolevas ir daug kitų mokslininkų. Tai buvo uždaras konstruktorių biuras, užsiiminėjęs karinės aviacijos klausimais. Tame biure aš kurį laiką dirbau kurdamas nepilotuojamą lėktuvą, na, kažką panašaus į sparnuotąją raketą. Mano padėjėjas tada buvo Sergejus Koroliovas... O paskui visus aviacijos specialistus paleido į laisvę. O mane skirtos bausmės atlikti nukreipė į Leningradą, į slaptą valstybės saugumo institutą, kur aš pradėjau eiti laboratorijos vedėjo pareigas.
— Ten jūs ir išradote savo pasiklausymo įrenginį?
— Taip. Šis įrenginys, pavadintas „Buranu“, buvo specialiai skirtas slapta klausytis toli esančių objektų, o taip pat tų objektų, kuriuose neįmanoma įrengti mikrofonų. Visų pirma, tai buvo ambasados. „Burano“ veikimo principas buvo tas, kad į langą būdavo nukreipiamas nematomas spindulys. Vykstant kambaryje kokiems nors pokalbiams lango stiklas atlikdavo membranos funkciją. Atitinkamai kisdavo spindulio ilgis, ir priėmimo įrenginys puikiai viską registruodavo.
Tai buvo lyg koks telefonas be laidų. Ir veikė jis maždaug kilometro atstumu. Tokiu būdu mes slapta klausydavomės pokalbių Amerikos ambasadoje. Tačiau tuose kabinetuose, į kuriuos būdavo nukreipiamas „Burano“ spindulys, nieko įdomaus nevykdavo. Nieko nereiškiantys pakalbiai apie keliones, pirkinius ir taip toliau. Kiek man žinoma, „Buranas“ buvo nadojamas Prancūzijos ir eilės kitų ambasadų pasiklausymui. Už šį išradimą man sumokėjo didžiulę premiją – kažkur apie penkiasdešimt tūkstančių rublių, o taip pat davė butą ką tik atstatytame valstybės saugumo darbuotojams skirtame name. Jis ir dabar stovi Lenino prospekte Maskvoje. Pasibaigus bausmės terminui aš likau dirbti šiame uždarame institute ir išdirbau ten iki 1966 metų.
— Per tą laiką jūs padarėte dar kokių nors išradimų šnipinėjimo technikos srityje?
— Iš esmės tobulinau šią techniką, bet, ko gero, pats įdomiausias dalykas buvo Stalino buto slapto pasiklausymo organizavimas.
— Stalino?! Jūs neapsirikote?
— Ne, ne. Jo darbo stale ir įvairiose jo buto vietose valstybės saugumas buvo įrengęs specialius mikrofonus. Gana dažnai man tekdavo perklausyti juostas, įrašytas, naudojantis šiais mikrofonais, o paskui šalinti iš jų trukdžius ir pašalinius garsus. Taip kad aš puikiai žinau, kas per žmogus yra Stalinas. Ir keikia jį šiandien, laikau, be reikalo.
— Jūs išėjote iš valstybės saugumo sistemos savo noru?
— Apskritai paėmus, taip. Dalykas tas, kad mane ėmė versti užsiiminėti kažkokiomis nesąmonėmis. Kažkokiais tai ateiviais, skraidančiomis lėkštėmis ir t.t. Aš laikau, kad visa tai ne mokslas. Todėl ir išėjau.
— Viešpatie, nejaugi jie ir ateivius kontroliuoja...
Belieka pridurti, kad interviu su išradėju L. Termenu darytas 1991 metų pradžioje, kai Lietuvoje jau buvo pralietas Laisvės gynėjų kraujas, o Rusijoje stiprėjo demokratinės nuotaikos ir neigiamas požiūris į visas represines struktūras.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Nepavydėtino likimo mokslininkas, kuris milijonus išmainė į ilgus metus lageryje (I)
