Aktorius Šarūnas Puidokas nepatogus nė žurnalistui, nes negali pasigirti, tarkim, trečia santuoka, pirktais dvarais, viską šluojančia aistra kokiai žvaigždutei (gyvena standartiniame daugiabutyje, turi tris vaikus, ir vienas jų, kaip standartinėje lietuvio šeimoje, mokosi užsienyje).
Tiesa, buvo jo gyvenime plunksnai parankus momentas –audringa jaunystė, kai per tas audras net buteliu į galvą buvo gavęs, bet gavęs taip, kad iki šiol kartais tirpsta galūnės, užkala širdis. Taip yra todėl, kad aktorius pasirodė nepatogus nė gydymui: po galvos traumos jam derėjo bent pagulėti, o jis jau kitą dieną susiūtas išskrido gastrolių į Didžiąją Britaniją.
Nepatogi Šarūno pavardė. Genai. Jo tėvas muzikantas Eugenijus Puidokas irgi buvo nepatogus –vienas iš pirmojo džiazo klubo Lietuvoje kūrėjų, kuris tiesiog netiko socializmui ir veikiai buvo partiečių numarintas, radus pretekstą, kad netradicinę muziką gali groti vien netradicinės pakraipos vyrukai; toji nesąmonė lydės jį iki mirties.
Nacionalinio dramos teatro aktorius Š.Puidokas buvo neparankus ir teatro generaliniam, nes nesijuokė iš šiam būdingo humoro, bet sako matęs, kaip per tuos penkerius metus pūtėsi jo „autoritetas" ir visagalybė. Gal aktorius bus neparankus ir naujajam vadovui, nes yra išrinktas į meno tarybą ir jau dabar (gal nuolatos?) kupinas „erezijų".
„Matau, –sako, –vadovo Martyno Budraičio didelį norą būti naudingu, norą palaikyti dialogą, bendrų vertybių atradimo norą. Kol kas. Bet yra kita bėda. Mūsų sistema tokia: drakonas mirė, gims naujas drakonas. Kadangi Kultūros ministerija neteikia kultūrinės veiklos įvertinimo, visos vadovų programos lieka formalumu: galiu prirašyti popieriuje viena, o daryti visiškai ką kita. Nėra atskaitomybės sistemos, bet noriu tikėti, kad M.Budraitis aukščiau tų visų sistemų".
Nepatogus kolektyvas
Jis sutinka, kad Nacionalinio dramos teatro kolektyvas yra ir profesionalus, ir geras, bet pastebi jį graužiančias bėdas: uždarbiavimą televizijose ir pažeistą kolektyvo struktūrą. Jame vyrauja keturiasdešimtmečiai. Taip atimama galimybė mokytis iš vyresniųjų, o galimybės mokytis iš pedagogų akademijoje, jo nuomone, taip pat nėra, nes mokymo procese dominuoja režisieriai. Jo nuomone, po teatro pedagogės Irenos Vaišytės mirties, kai aktorių kursams ėmė vadovauti režisieriai, aktoriaus profesija atsirasdavo pakeliui, kai atėjęs į teatrą mokydavaisi iš vyresniųjų patirties. Bent jam taip buvo.
Palikimas, tradicija būtina, nes vienos kartos kolektyvai, anot jo, per dvejus trejus metus išsisemia, ir net žiūrėti vienas į kitą jo nariai negali: „Kvailiausia, kai aktorius aktoriui tampa konkurentu. Kadangi nėra aktorių mokyklos, vyrauja režisieriaus kultas, tad konkuruojame tarpusavyje, kuris labiau patiksime režisieriui. Iš tiesų aš turėčiau ne patikti, o įrodyti jam, kad galiu. Taip, aš privalau suprasti savo atsakomybės laipsnį, bet neturiu laižyti subinių. Tam talento nereikia, nereikia metodikos, kaip pasiekti rezultatą, įrodyta: jeigu aš labai gražiai lįsiu į subinę, vis tiek profesionalą atstumsiu, nes žmogaus puikybė neišmatuojama, jai ribų nėra".
Nepatogus menas
Aktorius Šarūnas nepatogus turėtų būti ir žmonai, nes kiekvieną mėnesį neįneša solidžios sumelės į šeimos biudžetą, nes yra nepatogus režisieriui – nemoka, anot paties, lįsti subinėn.
Na, o kadangi režisierius savo ruožtu nori patikti žiūrovui, teatras neretai tampa formalus, pataikaujantis. Šarūno žodžiais, tai nebe teatras, o šou programa: „Menas ir kičas skiriasi tuo, kad menas įtikina, o kičas nori patikti. Kičas gali būti tobulas, gali būti įspūdingas, bet jis palieka tik įspūdį, o menas –klausimą, žmogaus santykio su tikrove ar Dievu klausimą: tai KAM aš, KODĖL aš, KAIP aš tai darau".
Nors apskritai visuomenei teatras, jo nuomone, yra nereikalingas. Potencialus žiūrovas išdūmęs į Vakarus, valstybė neapsisprendžianti, ką jai reikėtų remti –meną ar kičą –remia, kiek gali, juos abu. Kičo, Šarūno nuomone, remti nereikėtų, nes jis gimsta savaime, rėmėjų savaime susiranda irgi pats.
Bediskutuodami su žinomu aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu (Šarūnas vadinamas šio aktoriumi), yra priėję prie išvados, kad menas –tai margiausių nutikimų kupina kelionė nuo vieno simbolio iki kito. Nutikimų, o ne simbolių, kaip dabar pateikiama žiūrovams. „Tada kiekvienas simbolis tampa svarbus. Kai viskas labai svarbu, nesvarbu niekas. Dingsta turinio esmė, o jo esmė – gretutiniai, šalutiniai ir pagrindiniai įvykiai. Kai viskas vienodai svarbu, ir nesvarbu niekas, tai jau šizofrenija".
Šarūnas nepatogus pats sau. Vieną kartą bandė prisidurti kaip kiti iš darbo televizijoje: pažino tą aplinką dar tarybiniais laikais, kai žmonės, sukandę dantis, dirbo pagal tam tikrą konjunktūrą, bet aišku, tai buvo šviesuoliai, išsilavinę žmonės, o kai penktaisiais ar šeštaisiais nepriklausomybės metais priėmė pasiūlymą, jautėsi patekęs tarp nemokšų: „Metus kentėjau, metus pragėriau –nei džiaugsmo, anei pinigų"...
Patogumas žiūrovui
„Dabar jaučiuosi panašiai, jaučiuosi visiškai nereikalingas, –sako jis. – Parsiduoti, atrodo, nebemoku ir nematau prasmės dėl pinigų, o to, ką aš noriu daryti ir darau, niekam nereikia. Tai pasakytina apskritai apie profesionalus. Visur jie išstumti į pašalius. Jeigu puikiai įvaldai savo amatą, savaime pradedi kam nors trukdyti. Gal daryti pinigus, gal tuo, kad per daug žinai".
Užtat Šarūnas patogus žiūrovui. Net iš pripažintų kritikų yra sulaukęs neįtikėtinų reziumė: kone tobula, meistrystė, talentas ir panašiai.
Komplimentų atžvilgiu jis esąs nejautrus, jam jų nereikia, netgi atvirkščiai, nuoširdi pastaba geriau nei komplimentas. Ir koks bus rezultatas, jam nelabai smalsu. Jam imponavo, kad režisierei Ramunei Kudzmanaitei, stačiusiai spektaklį „Hungaricum", kur jis vaidina, procesas taip pat yra svarbiau. Juk, sako, kai analizuoji, ieškai, kai nuoširdžiai dirbi, kažkas tarytum be tavo valios pastangų įvyksta.
Matyt, „įvyko" taip, kad keturmetis sūnus Paulius po spektaklio pažadėjo atkeršyti už tėtį. Norite žinoti, kaip? Nusivedęs žurnalistę į saloną, įsibėgėja ir nespėjus mirktelėti trenkia padais į lentynos stiklą. Laimė, smūgį stiklas atlaiko, antraip per švelnu būtų pasakyti, kaip žurnalistei būtų buvę „nepatogu". Genai. Bus menininkas, matyt. Ir, regis, nepatogus.
Nepatogaus žmogaus vaidmuo pjesėje “Hungaricum"
Naujausias Š.Puidoko vaidmuo Nacionaliniame dramos teatre –Olego ir Vladimiro Presniakovų pjesėje „Hungaricum" (“Liūdnas detektyvas"). Pjesės vertėja ir režisierė –Ramunė Kudzmanaitė, dainų tekstų vertėjas –Antanas A.Jonynas, kompozitorius –Faustas Latėnas.
Šis vaidmuo Šarūnui artimas, kaip artimas turėtų būti ir kitiems posocialistinių šalių žmonėms: “Vaidinu paprastą žmogų, dirbantį pardavėju, kuris po gamyklos reformos dėl amžiaus išmetamas iš darbo. Užuot pasikalbėjęs atvirai, jis pradeda taikytis prie pakitusių aplinkybių ir užsideda kaukę: uniformuotas įsitaiso pasienyje ir ima reketuoti žmones. Dėl šventos ramybės, dėl to, kad patiktų žmonai, parnešdamas atlyginimą... Ir viskas jo gyvenime ima irti –šeima, santykiai, nes jis daro tai, kam nėra skirtas. Aš jį labai gerai suprantu, nes pats tai išgyvenau uždarbiaudamas televizijoje. Spektaklis vadinasi “Liūdnas detektyvas", bet jame daug humoro".
Danutė ŠEPETYTĖ
