Kankinimai, egzekucijos, prievartavimai – štai ką išdarinėjo antihitlerinės koalicijos sąjungininkai nugalėtoje Vokietijoje. Po karo žuvo beveik 3 milijonai vokiečių, rašo JAV dienraštis „The Boston Globe“.
Antrasis pasaulinis karas – tegu ir kiek supaprastintai – suvokiamas kaip „teisingas“ karas. Vien šio konflikto raida, tai yra, nacistų užimtos Europos vadavimas sąjungininkų pajėgomis – aiškiai nurodo, kas buvo teigiami, o kas – neigiami veikėjai, rašo „The Boston Globe“. Tačiau savo knygoje „Po Trečiojo Reicho: brutalioji sąjungininkų okupacijos istorija“ britų mokslininkas Gile‘as MacDonogh, remdamasis nepaprastai gausia faktine medžiaga, pateikia alternatyvų požiūrį į šio „kilnaus“ karo epilogą.
Jo veikalas – detali, puikiai dokumentuota įvykių po pergalingosios 1945-ųjų gegužės iki Berlyno blokados 1948 – 1949 m. kronika. Ji atskleidžia išvirkščiąją „moralinio pranašumo“, kuriuo, kaip daugelis mūsų tikėjo, pasižymėjo sąjungininkai tais metais, pusę, teigia dienraštis. Šešių šimtų puslapių knygoje autorius įrodinėja, kaip nuo pat Vokietijos okupacijos pradžios Vakarų sąjungininkai savo pačių rankomis sužlugdė savo moralinį autoritetą, gėdingais veiksmais suteršę didžią pergalę prieš blogį.
Iškart po Trečiojo Reicho kapituliacijos nugalėtojai – JAV, D. Britanija, Prancūzija ir Rusija – okupavo Vokietiją ir prieš jos gyventojus pradėjo vykdyti politinės vadovybės sankcionuotą atpildo kampaniją – tokią žiaurią, kad šią knygą, ypač pirmuosius jos skyrius, sunku skaityti, rašo „The Boston Globe“. G. MacDonogh vertinimais jau pasibaigus karui žuvo iki 3 mln. vokiečių – nuo bado, ligų, savižudybių, masinių žudynių. Autorius nesistengia skaitytojams sukelti užuojautos Hitlerį parėmusiai valstybei, jis pripažįsta, kad po tokio baisaus karo nesunku suprasti sąjungininkų keršto troškimą. Pakanka įsivaizduoti, kaip sunku buvo susilaikyti nuo keršto kariams, vadavusiems nacistų mirties stovyklas.
Tačiau tai, kas dėjosi Vokietijoje ir Austrijoje, ypač sovietų okupacinėje zonoje, niekaip netelpa į principo „Nugalėtojui atitenka viskas“ rėmus, teigia dienraštis. Sąjungininkai vykdė antihumanišką politiką, teisė ir vykdė mirties nuosprendžius remdamiesi labai abejotinomis prielaidomis, o ką tik išvaduotos koncentracijos stovyklos – Dachau, Buchenvaldas, Zaksenhauzenas ir net Osvencimas – vėl buvo pradėtos naudoti pagal paskirtį. Tik dabar jose buvo kalinami vokiečiai, ir daugelis jų gyvi iš čia nebeišėjo.
Pradedant pirmuoju knygos skyriumi, kuriame išsamiai aprašomas sovietinės kariuomenės įžengimas į Vieną, autorius pasakoja apie masinius prievartavimus, smurtą ir „neįtikėtino masto plėšikavimą“. Buvo atiminėjama viskas, pradedant siuvamosiomis mašinomis ir patefonais, baigiant laikrodžiais, kurie tarp sovietinių kareivių buvo tokie populiarūs, jog jie dažnai žudė žmones, kad galėtų nuimti nuo rankos laikrodį. Knygoje piešiamas milžiniškas kančių ir žiaurumų paveikslas. Gaujos kareivių savaitėmis ir mėnesiais įsikurdavo kaimuose, be perstojo prievartaudami moteris ir merginas. Jiems pasitraukus aukų skaičius dėl savižudybių ir priverstinių abortų išaugo. Knygoje taip pat pasakojama apie šimtus tūkstančių taikių Rytų Vokietijos gyventojų, kurie buvo deportuoti į Rusiją priverstinių darbų. Dauguma iš jų grįžo į tėvynę tik šeštojo dešimtmečio viduryje.
Nors, iš visko sprendžiant, sovietiniai kariai iš visų sąjungininkų pajėgų išsiskyrė ypatingu žiaurumu, knygos autorius nemėgina visko suversti tik jiems. Vakarų sąjungininkai, pamynę Ženevos konvenciją, kankino vokiečių belaisvius, o tuos, kurie likdavo gyvi, dažnai naudojo vergiškam darbui, rašo „The Boston Globe“. Visose keturiose okupacinėse zonose civiliai gyventojai, nepaisant didelio mirtingumo ir ligų, metų metus buvo laikomi pusbadžiu.
G. MacDonogh knyga išsiskiria aukštu moksliniu lygiu, tačiau puikiu pasakotoju jo nepavadinsi – skaitytoją tvindo nors ir svarbios, bet kartais fragmentinės informacijos srautas, stilius perdėm mokslinis, sunkiasvoris, teigia dienraštis. Statistinių duomenų ir faktinės medžiagos gausa be jokios abejonės atkreips istorikų dėmesį, tačiau eiliniams ja besidomintiems skaitytojams, vertinantiems dėstymo paprastumą, tai gali pasirodyti pernelyg painu. Tačiau autorius – tikras Vokietijos istorijos žinovas (be kita ko jis yra parašęs knygą „Paskutinis kaizeris: Vilhelmo II biografija“), ir jo išvados yra svarios, rašo „The Boston Globe“ Be to, MacDonogh galima pavadinti tikru Renesanso žmogumi – jis ne tik mokslininkas, bet ir dailininkas, o taip pat prancūziškos virtuvės ir vynų ekspertas. Ko gero tai paaiškina, kodėl į knygą buvo įtraukti keistoki, bet įdomūs epizodai, kuriuose pasakojama, kaip sąjungininkų kariai iki sąmonės netekimo prisigerdavo brangvynių iš senoviškų vyno rūsių, o Vokietijos gyventojai turėdavo tenkintis skurdžiais duonos daviniais.
Knygos autorius ypatingai pabrėžia, kad kaltės dėl žiaurumų Vokietijoje ir Austrijoje negalima versti vien tik kariškiams – atpildo troško ne tik sąjungininkų kareiviai. Antai finansų ministras F. D. Roosevelto vyriausybėje Henry Morgenthau buvo parengęs “baudžiamosios taikos“ planą, pagal kurį Vokietija turėjo būti suskaldyta į keturias – daugiausia agrarines – valstybes. Tačiau Rooseveltą JAV prezidento poste pakeitęs Harry Trumanas nepritarė tokiam planui, palaikęs jį keršto aktu.
Potsdamo konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Stalinas su Churchilliu (pastarąjį po 1945 m. rinkimų pakeitė Clementas Attlee) Trumanas daugelį nustebino sutikdamas su daugeliu sovietinio lyderio reikalavimų. Pagal dar Jaltoje parengtą planą šioje konferencijoje Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas (o Viena ir Berlynas – į keturis okupacinius sektorius). Dar iki prasidedant Potsdamo konferencijai Vašingtonas suprato, kad, priešingai nei tikėjosi Rooseveltas, JAV negali kurti pokarinę pasaulio ateitį kartu su rusais. Po pergalės Stalino „užveržti varžtai“ greitai atsiliepė ir užsienio politikai: sustiprėjo baimė, kad komunistai gali užgrobti valdžią Europoje. Tokios grėsmės akivaizdoje amerikiečių okupacinė valdžia Vokietijoje ėmė ne tik žiūrėti pro pirštus į valdžios įstaigose dirbančius buvusius nacistus, tačiau ir ėmėsi su jais bendradarbiauti atstatinėdama Vokietijos ekonomiką – visų pirma dėl to, kad šalis būtų apsaugota nuo sovietų.
Perskaičius knygą „Po Trečiojo reicho“ atmintyje iškyla frazė: „Jie laimėjo karą, bet pralaimėjo taiką“. Knygoje nurodomas tiesioginis ryšys tarp Vokietijos okupacijos ir Berlyno padalijimo bei „šaltojo karo“, apėmusio daugelį pasaulio regionų ir tapusio svarbiausia tarptautinių santykių tema per artimiausius 60 metų. Europos kūne iki šiol matyti pokario metų randai, ir G. MacDonogh ėmėsi šios temos būtent dabar, kai prasidėjo naujas karų ir okupacijų periodas. Tai metas, kai žmonijai ypatingai svarbu prisiminti neseną savo praeitį, rašo „The Boston Globe“.
