Išbandęs žvejybos ypatumus Norvegijoje, ne vienas užkietėjęs žvejys traukia atgal. Didžiausius laimikius čia traukia ir Panevėžio rajono policijos komisariato viršininkas Darius Pliavga. Pareigūnas neslepia, kad kasmet į Norvegiją traukia nenumaldomas žvejybos troškulys, kuris su metais niekur nedingsta, o tik stiprėja.
Pagauti azarto
Pagauti penkiolikos, dvidešimties kilogramų ir didesnę menkę – ne vieno žvejo svajonė. Užkietėję meškeriotojai žino, kur tokių gražuolių rasti, tačiau tam tenka nukeliauti kelis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos, į žvejų rojų – Norvegiją.
Savo didžiuosius laimikius čia traukia ir panevėžiečių, tarp kurių yra ir aistringas žvejys Panevėžio rajono komisariato viršininkas D.Pliavga, būrelis.
Pasakojimai apie žvejybą Norvegijoje abejingo nepalieka nė vieno žvejo. Žuvų gausa ir jų dydžiu šis kraštas kasmet prisivilioja vis daugiau meškeriojančių lietuvių.
Sužavėti ne tik pasakiškų menkių, jūros velnių, otų, saidų, bet ir kerinčios gamtos į žvejų rojų panevėžiečiai grįžta ir grįžta, išbandydami vis naujus meškeriojimo būdus, naujas vietas. Norvegija – tikras rojus ne tik fanatikams žvejams, bet ir miško gėrybių, kurių norvegai visiškai nerenka, mėgėjams, turistams, išsiilgusiems nepamirštamo gamtovaizdžio.
Kelionė iš Lietuvos į Taliną prasideda naktį, čia keltu plaukiama iki Helsinkio. Vėliau žvejų laukia norvegų policija, kaskart tikrinanti lietuvių ir latvių vairuotojų blaivumą, prie muitinės patikrinimas, ar nėra vežama alkoholio, cigarečių.
Dar keli šimtai kilometrų į šiaurę Norvegijos sienos link. Tokį kelią tenka sukarti užkietėjusiems romantikams, nebijantiems iššūkių, mėgstantiems keliauti žvejams. Čia meškeriotojų rojuje juos pasitinka gamtos įvairovė – kalnai, ežerai, fiordai, vandenynas, į kuriuos žiūrint atsiveria nepakartojamas vaizdas.
Sniegu dengtos kalnų viršūnės, iki pat gegužės pabaigos užšalę ežerai, mįslingas fiordų vanduo, nepakartojamų krioklių purslai – šie gamtos kūriniai traukia ne tik turistus. Šalia vandenynų žvejų laukia paruošti kateriai, speciali žvejybinė įranga, siūlomos žvejybos gido paslaugos ir, žinoma, specialiai žvejams sukurti apartamentai.
Žvejoti leidžia – kiekį riboja
Nors žvejyba Norvegijoje, atrodytų, sunkus darbas – apie dešimt valandų suptis ant jūros bangų kepinant saulei ar kiaurai košiant vėjui ir visą laiką mojuoti meškere – tačiau galimybė sugauti keliasdešimt kilogramų žuvies meškeriotojams atperka viską. Grįžę iš jūros jie visą žuvį išdarinėja ir užšaldo šaldiklyje.
Kiekviename kempinge šalia laivų prieplaukos stovi dar ir žuvų cechas – jame galima žuvis išdarinėti ir užšaldyti. Važiuojant namo laimikis sukraunamas į specialias dėžes žuviai laikyti – ir per parą šaldyta filė parsivežama namo.
Žuvies mėgėjai žino, kad sukrauta į šaldiklius arktinė menkė gali išbūti pusę metų. Bėda ta, kad pagal Norvegijos įstatymus kiekvienas turistas gali žvejoti fiorduose kiek tik nori, tačiau iš šalies gali išsivežti tik 15 kg žuvies. Matydami svetimšalių žvejų godumą, norvegai pasirūpino, kad dar prieš dešimt metų leistina 25-ių kg norma būtų sumažinta.
Nesilaikydami įstatymo lietuvaičiai, latviai žuvis gaudydavo tol, kol kibdavo, o į namus vežti paruošdavo net toną žuvies. Dabar pagavę svetimšalius, kurie viršija leistiną išvežti žuvies kiekį, norvegai jiems ne tik skiria baudas, tačiau ir penkerius metus nepageidauja matyti įžūlių asmenų savo šalyje.
„Anksčiau buvo leidžiama išsivežti 25 kg žuvies ir dar trofėjų. Aišku, jei laimikis viršija vieną kitą kilogramą, niekas nesismulkins ir neprisikabins, tačiau lietuvaičiai įpratę žuvies ir po toną išsigabenti“, – aiškina nuo mažens žvejojantis D.Pliavga.
Perėmė iš senelio
Žvejyba D.Pliavgai – seniai didelė aistra. Pareigūnas juokauja, kad šį pomėgį paveldėjo iš senelio. Kaip ir nemaža dalis Lietuvos vyrų, vasaros savaitgaliais jis traukdavo žvejoti ir sugauta žuvimi vaišino visą šeimą.
„Mano senelis buvo užkietėjęs žvejys, veikiausiai tai persidavė ir man. Vasaras praleisdavau prie lietuviškų upių – Mūšos, Lėvens ir bambukinėmis meškerėmis pradėjau gaudyti žuvis. Iki šiol atsimenu pirmąjį savo laimikį, paskui ėjo didesnis lygis – meškerės buvo su ritėmis, esu ir lydeką pagavęs. Tuomet po truputį ir užsikrėčiau“, – „Sekundei“ pasakojo D.Pliavga.
Policijos pareigūnas su draugais žvejoti į žuvingus Norvegijos vandenis vyksta jau kelerius metus iš eilės. Tačiau žvejybos Lietuvos vandenyse anaiptol nepeikia.
Žvejyba vyriškiui – ir poilsis, ir sportas. Aistringas žvejys sako, kad čiupti į rankas meškerę ir keliauti į tolimą šalį paskatino noras patirti egzotiškos žvejybos ypatumų, išbandyti kažką naujo.
Į pirmąją kelionę prieš aštuonerius metus D.Pliavga susiruošė su grupele bendraminčių. Patirti įspūdžiai pranoko visus žvejų lūkesčius, nes nepasotinamas žvejybos troškulys su metais niekur nedingsta, o tik stiprėja.
Pirmosios žuvys nustebino
D.Pliavga pasakoja, kad jo tėvas bendrauja su draugais iš Bergeno ir į Lietuvą jie ne kartą atvykdavo sportuoti. Būtent pareigūno tėvui norvegai pasiūlė išbandyti Norvegijos vandenis.
„Jie pasiūlė atvykti pažvejoti, apžiūrėti šalį, koks turtingas jų miestas“, – pasakojo pareigūnas.
Jis prisipažįsta, kad pirmą kartą atvyko nieko nežinodami, nemokėdami gaudyti tokias dideles žuvis. Atvažiavę apgyvendinti sodyboje, gavo valtelę, tik patiems reikėjo įsipilti kuro.
„Na ir ką? Įsitaisėme fiorduose, kur ramu, tik lietus kasdien lijo. Ir prasidėjo norvegiška žvejyba. Pirmoji pagauta žuvis buvo skumbrė, paskui menkė. Jos buvo po du, tris kilogramus. Mums buvo šokas, nes tokių žuvų Lietuvoje galime pamatyti tik akvariume. O kita vertus, Baltijos jūroje menkės kur kas mažesnės“, – prisiminė pašnekovas.
Pirmaisiais metais viešėję Bergene, viename šalies centrų, ir iš ten parsivežę prieštaringų įspūdžių, pastarosioms kelionėms panevėžiečiai renkasi ramesnes vietas, tokias, į kurias dažniausiai užklysta tik žvejai. Į vieną pusę automobiliu tenka sukarti apie 2 tūkstančius kilometrų.
„Norvegai, aišku, tokio keliavimo nepripažįsta, jie skrenda lėktuvu. Tačiau mums tai ir savotiška atrakcija. Galima pamatyti įspūdingus krioklius, važiavome gal per kokius šešis tunelius, kurių ilgiausias 27-yni kilometrai. Tai ne tik žvejyba, bet ir kelionės įspūdžiai“, – sako D.Pliavga.
Kita vertus, pareigūnui neigiamą įspūdį paliko naktinis miesto gyvenimas.
„Didelis miestas man paliko labai neigiamą įspūdį, naktį čia įvairios grupuotės su lazdomis barškina vitrinų stiklus, grasina, labai daug neblaivių asmenų. Jaunimas ten – naktibaldos. Kaip pareigūnui, man pačiam norėjosi veikti, kiek vėliau tramdyti įsisiautėjusių nusikaltėlių atvyko ir policija, – pirmosios kelionės įspūdžius prisiminė pašnekovas.
Keičia vietas
Vyras neslepia, kad norvegai į gaudyti žuvies atvykusius lietuvius žiūri išpūstomis akimis.
„Jie nesupranta, kodėl mes norime žvejoti, o ne šiaip pasigrožėti kita šalimi, gamtovaizdžiu, kultūra – pasakojo pašnekovas. – Tuomet mes pasakėme, kad esame žvejai. Klausėme didelius katerius turinčių norvegų, kur jie gaudo žuvis, o jie atsakė, kad nusiperka parduotuvėse, nes tam reikalingi specialūs žuviai gaudyti skirti kateriai. Sėdėti su meškerytėmis – studentų lygis.“
Pareigūnas pripažįsta, kad vykti į Norvegiją gaudyti žuvies norą gali nuslopinti ir ilga kelionė. Pasak jo, iki Bergeno likus kiek daugiau nei dviem šimtams kilometrų teko važiuoti ilgiau nei šešias valandas.
Kitus kartus panevėžiečiai kelionę sutrumpino ir dabar vyksta į Sorojos salą – miestelį vos įvažiavus į Norvegiją.
„Čia skiriasi ir žuvų dydžiai, ir oras“, – aiškina pašnekovas.
D.Pliavga sako, kad žvejai Norvegijoje prie vienos vietos dažniausiai neprisiriša: kiekvienais metais stengiasi aplankyti vis kitas vietoves, kuo daugiau pamatyti ir pažinti kraštą, pasigrožėti gamtovaizdžiu. Bene svarbiausias kelionės tikslas – išbandyti kuo įvairesnius žvejybos būdus: negiliose ir srauniose kalnų upelėse pažvejoti kiršlių ar upėtakių, pasigalynėti su Norvegijos jūros bangomis bei stipruoliais otais, menkėmis, jūros vilkais ar išmatuoti kalnų bei miškų ramybėje skendinčių fiordų gylį.
Tačiau panevėžietis tikina, kad jų tikslas nėra patirti kuo daugiau ekstremalių pojūčių. D.Pliavga pasakoja, jog atviruose vandenyse užtenka baimės, kad bet kada aplink katerius gali imti sukiotis banginiai, kad netikėtai gali užklupti audra.
Vyras atskleidžia, kad jiems teko susidurti su didesniais gyvūnais. Jie nekelia grėsmės, tačiau baksnoja valtis, o supykę gali jas net apversti. Orkos gali sumąstyti pasigalynėti su kateriais.
„Norvegijoje oras labai permainingas. Ryte balandžio mėnesį gali būti sniego, o per pietus kaitinti saulutė. Todėl visuomet reikia sekti oro sąlygų parodymus, kurie praneša apie artėjantį škvalą, audras ir panašiai“, – aiškina žvejys.
Pasak pašnekovo, pirmiausia ryte atsikėlus reikia išsiaiškinti, koks bus oras.
„Ten baltosios naktys: miegi, nes reikia. Tada ryte apžiūri lauką. Jei daug prisnigta, reikia nusivalyti katerių denius, nes plaukti ir sėdėti ant šlapio nesinori“, – kalbėjo žvejys.
Seka žuvų takais
Pasak D.Pliavgos, gyvių Norvegijos vandenyse tikrai daug, tačiau žuvies reikia ieškoti – kur ji būriuojasi, maitinasi. Dugnui tyrinėti, gyliui nustatyti naudojami echolotai, kateryje įrengta navigacinė sistema, kranto žemėlapiai, kurie parodo, kur plaukiama, kaip grįžti atgal. Be liemenės – neišleidžiama nuo kranto net išplaukti. Pasiklysti – neįmanoma. Jei artėja audra, apie tai žvejai sužino iš anksto.
„Tačiau žvejo sėkmė priklauso nuo to, ar randa žuvų būriavimosi vietą. Kartais ir netikėčiausioje vietoje didžiausi laimikiai užkimba“, – juokiasi pašnekovas.
Standartinės menkės, pasak pareigūno, – 10 kilogramų svorio. Užkibus 30 kilogramų sveriančiam otui tenka gerokai pavargti, kol į katerį įsitrauki. Menkę iš tokio gylio ištraukęs atgal į vandenį nebepaleisi – nuo staigaus slėgio pasikeitimo sprogsta jos viduriuose esanti oro pūslė.
Žvejai nuo kranto nutolsta trisdešimt kilometrų. Pasak D.Pliavgos, menkės plaukioja būriais ir jei vieną jų aptiksi, tai rasi visą būrį. Žuvys nutolsta apie kilometrą, pusantro, todėl reikia jų ieškoti, o ne lūkuriuoti vienoje vietoje.
„Suradus menkių būrį, prasideda tikra žvejyba. Per dieną galima jų sužvejoti visą katerį“, – sako pašnekovas.
Žuvys traukiamos iš 60–150 metrų gylio. Tai intriguoja, nes niekuomet nežinai, ką sužvejosi.
„Apačioje visko tiek daug, kad niekad nežinai, kas yra dugne. Ten gali būti ir menkė, ir vėgėlė, krabas, jūrų vilkas, otas. Neįmanoma pajausti, kas ten yra“, – aiškina vyras.
Kamantinėja receptų
D.Pliavga teigia, kad norvegai – tikri žuvies ruošimo specialistai, tačiau savo paslaptimis dalytis neskuba.
„Lietuviai tiek nežino žuvies paruošimo būdų, kiek norvegai, tačiau pastarieji savo receptų neskuba išduoti. Vienas iš žuvies paruošimo būdų – sūdymas jos neapdorojant. Išeina labai skani žuvis, ypač tinkama sumuštiniams.
Kitas būdas – žuvis sudedama į maišus ir pūdoma, o ištraukiama tik prieš Kalėdas.
Tuomet daromos visokios sriubos, troškiniai. Lietuviai tikrai taip nedaro.
Mes, kaip žvejai, bandėme tuos receptus išgauti. Kokius dvejus metus nesisekė, o dabar norvegai jau pradeda atsiverti: supranti, kad yra ir sūdyta, ir marinuota, ir pūdyta žuvis“, – dėsto pašnekovas.
D.Pliavga pripažįsta likęs sužavėtas ne tik norvegiškos žvejybos, tačiau ir gamtovaizdžio.
„Iki Talino gamta panaši kaip Lietuvoje, o Helsinkyje vaizdas keičiasi. Ten tundra – nėra augmenijos. Berželiai, kaip aš vadinu, neūžaugos.
Augmenija skurdoka, o balti kiškiai, šiaurės elniai kelia nuostabą“, – pasakoja panevėžietis. Vyras sakosi per kelionę suskaičiavęs per kelią perbėgusių aštuoniolika kiškių.
Pamatęs tik dalį, tačiau neišdildomų vaizdų, D.Pliavga su bendražygiais svarsto galimybę į Norvegiją keliauti traukiniu. Tuomet, pasak jo, beveik tūkstantį kilometrų galėtų grožėtis snieguotomis kalnų viršūnėmis, pasakišku peizažu.
Vaida REPOVIENĖ
