Švinta pro labai tirštą rūką kažkaip sunkiai.
Sadhu įropoja į autobusą ir kažką murmėdamas dalina gėles; kai kas įmeta jam į gėlių indą kokį smulkų rupijų banknotą... Šventasis, išniręs iš rūko, per prievartą duoda gėlių žiedlapių žiupsnelį ir bando patepti mano kaktą raudonais sakraliniais dažais, bet spėju uždrausti jam šį veiksmą. „Bakšišo“ neduodu. Šventasis - sadhu – išlipa iš autobuso į rūką. Aš apie kitą rūką galvoju, ne apie šio ryto, o apie rūką rytais Lumbinyje, kurį jau palieku. Apie rūko šviesą, pripildytą raudonų, oranžinių ir geltonai oranžinių vienuolių figūrų. Vyrų, senių ir vaikų. Einančių keliu, dar ne visai pabudusių, mieguistų. Išsidėstančių peizaže įdomiomis grupelėmis ar einančių tolyn į laukus nusilengvinti ir visai pranykstančių rūko okeane.
Rūkas kartais sutirštėja, plaukia bangomis, šuorais, kartais prašviesėja. Laikėsi jis rytais Lumbinyje gan ilgai, kol prasimušdavo saulė ir stodavo diena. Kur iš įvairių regionų suvažiavę įvairių budizmo vienuolynų vienuoliai visą savaitę čia meldėsi už taiką pasaulyje. Todėl jų čia buvo tiek daug, ir Lumbinis žydėjo jų rūbais ir veidais, ramybe veiduose ar šypsenomis. Niekur nebuvau matęs tiek daug budistų vienuolių vienoje vietoje. Net gyvenome viešbutėlyje, apsupti kaimynų vienuolių, girdėdami jų maldas ar buitišką ryto-vakaro rakandų tarškesį, balsus, kartais jaunų vienuoliukų juoką. Vienuolių batai rikiavosi prie durų it kareiviai arba kartais tiesiog chaotiškai mėtėsi siaurame koridoriuje. ... Tie, kas bent kiek domėjosi budizmu, senesne už krikščionybe religija, žino, kuo ypatingas budistams Lumbinis. Tai vieta, kur maždaug 500 metų prieš Kristų gimė Siddharta Gautama, vėliau tapęs Buda – nušvitusiuoju – ir padėjęs pamatus įvairioms šių dienų tiek budizmo, tiek dzenbudizmo pakraipoms, atšakoms, mokykloms. Budizmas – religija be dievo, nors Buda Azijoje seniai daugiau ar mažiau sudievintas. Budizmas niekada nekonfliktavo su kitais tikėjimais, nerengė kryžiaus žygių prieš kitatikius, tačiau sugebėjo gan plačiai paplisti, tapti populiarus ir Vakarų pasaulyje. „Giliosios ekologijos“ pradininkas filosofas Arne Nessas kadaise teigė, kad budizmas yra būtent ta įvairiomis prasmėmis ekologiška religija, kuri galbūt dar gali išgelbėti pasaulį...
Taigi, Lumbinis dabartinėje Nepalo teritorijoje netoli Indijos sienos yra simboliška visa ko, kas susiję su Buda ir budizmu, pradžia. Nors šventųjų budizmo vietų lankymas mums prasidėjo ne nuo Lumbinio, o nuo Kushinagaro Indijoje, kur Buda paliko šio pasaulio kūno drabužį. Mažame miestelyje šventyklos prieblandoje guli didelis Budos kūnas. Spindinti auksu skulptūra. Ypač krenta į akis jo pėdos, o kūnas pridengtas audeklu. Mūsų improvizacijų pilna kelionė kažkaip savaime sujungė Budos gimimo ir mirties vietas; tik Kushinagare ryto rūko nebuvo – jaučiau tik laiko rūką, į kurį paniro Budos – kadaise gyvo žmogaus – gyvenimas.
Regėjom ten stupas ir šventyklas, maldininkus ir smalsuolius, tačiau niekur nebuvo tokios nuotaikos ir tokios atmosferos, kaip tos kelios sapno dienos Lumbinyje... Saulė dieną ir fantastiški ryto rūkai, viską gaubę mistiška skraiste, nes tokie rūkai tiesiog perkuria pasaulį, paverčia jį kitokiu. Viskas, ką ten regėjau ar patyriau, regis, tebuvo susapnuota, ir aš džiaugiuos, kad tą sapną atsimenu, galiu paliudyti fotografijomis, nes bent dalį šio sapno buvo įmanoma nufotografuoti ar nufilmuoti. Bus galima tą sapną ne kartą vizualiai „pačiupinėti“, išgirsti klausa.
Ir niekada nepamiršti spalvotų budistų vėliavėlių jūros, tų vėliavėlių lapijos, užstojančios dangaus mėlį tarp senų gigantiškų medžių. Po jais dvasia pakylėja, ji gieda kitos būties giesmę, gieda samsaros ratą ir kažkam išsivadavimą iš jo; gieda laiko rūką ir realųjį rūką auštant (nes kiekvienam realiam rūke yra viso praėjusio laiko rūkas), gieda pro rūką prasimušančią saulės šviesą ir murzino vaiko išmaldai ištiestą ranką... Gieda mintį, kad, jei yra keli gyvenimai, tai kažkuriame iš jų norėčiau būti budistas... Giedrius ironizuoja, kad neva esu „slaptas“ budistas, bet aš iš tiesų gerai žinau, kad kažkas mano pasaulio matyme, jautime, mąstyme yra ne tik iš pagonybės ir panteizmo, bet ir iš budizmo, o ypač - iš dzeno; dar galima būtų kažką sintezuoti iš daosizmo, džainizmo ir „pagoniško“ japonų šintoizmo, ir tada gal kalbėti jei ne apie asmeninės sinkretinės religijos pradmenis, tai bent apie pasaulėžiūrą, pasaulėžiūros dalį... Tačiau šiame gyvenime, kurį gyvenu, aš neturiu iliuzijų atsiversti į budizmą ar tapti kokios nors kitos Rytų religijos „dvasiniu turistu“.
O Lumbinis? Lumbinis buvo sapnas. Sapno šventyklos ir stupos, ornamentika ir Budos akys; žydintys medžiai parke ir ilgi tvenkiniai su arkos pavidalo išmūrytais tiltais. Ornamentuoti įvairių dydžių maldų malūnėliai – ratai. Budizmo mitų kraštas, kurių čia, kelionės juodraščiuose, nėra galimybės kartoti. Mitų, išaugančių iš istorinės tiesos, ir tiesos, peraugančios į mitą. Taip buvo visada su religijom ir herojais, su kankiniais ir išminčiais. Su visais naujų dvasinių žemynų įkūrėjais. Laiko rūkuose ir Lumbinio rūke. Kur iš rūko švietė ryškios vienuolių figūros lyg raudoni, oranžiniai ar geltoni žibintai.
.... Ir rūke buvo jie visi. Kaip ir visa, kas aplink juos. Ir mes buvome su jais. 2013 m. gruodžio 17 – 24 d. Bhairawa (Siddhartanagar) – Katmandu – Kolkata
Alis Balbierius
