Tačiau dalinti interviu šiam 26-erių atletui teks priprasti, nes Rio olimpinės žaidynėms jam įrodė, kad svajoti ir dirbti dėl svajonės yra verta. Nors šįkart I. Navakauskui nepavyko patekti tarp aštuonių stipriausių, jis neslepia, kad kurį laiką jo svajonė nesikeis. Juk olimpinis auksas – vertas visų pastangų.
Penktadienį kvalifikaciniame plaukime lietuvis 200 metrų distanciją įveikė per 35,144 sekundės. Šis laikas jam leido startuoti pusfinalyje, kurio antrajame plaukime I. Navakauskas buvo penktas. Šeštadienį jis irkluos B finale, kuriame varžysis dėl 9-16 vietų.
„Svajojau patekti į finalą, tačiau šįkart priešininkai buvo stipresni. Dabar beliks pasistengti įrodyti, kad esu vertas pakliūti į stipriausiųjų devintuką. Pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių, aš jau patekau tarp stipriausių baidarininkų dvidešimtuko. Tai yra šaunu“, - sakė Europos čempionato prizininkas.
- Ar gali papasakoti, kaip krepšinio šalyje gyvenančio berniuko iš Suvalkijos gyvenime atsirado baidarių sportas?
- Viskas buvo paprastai. Pamenu, kad tą dieną keitėme namo stogą ir su tėvais nuvažiavome išsimaudyti. Ten man pasiūlė įšokti į baidarę. Neatsisakiau. Dažnai pirmą kartą įsėdę žmonės virsta iš baidarių, o man sekėsi neblogai. Tuo metu man buvo, manau, dvylika metų.
- Sugebėjai neapvirsti?
- Taip. Nors vėliau tų virtimų į vandenį buvo tikrai ne vienas. Netgi praeitais metais varžybose taip nutiko. Visko pasitaiko. Tačiau pirmą kartą viskas buvo gerai (juokiasi). Iš pradžių baidarių sportas man tebuvo pramoga, vėliau rimčiau pradėjau į viską žiūrėti. Stebėdamas Pekino olimpines žaidynes jau svajojau tapti olimpiečiu. Svajonė išsipildė. Labai džiaugiausi patekęs į Rio žaidynes, čia svajojau patekti į finalą... Tačiau ši svajonė atsidėjo kitoms žaidynėms.
- Kaip manai, kas atvedė į šią olimpiadą?
- Stengiausi, rezultatai gerėjo, nors buvo ir nuosmukių ir pakilimų. Tačiau tikėjau savimi. Nenuleisti rankų mane visada skatina artimiausi žmonės. Esu dėkingas savo tėvams, kurie nuolat padeda visakeriopai. Būtent jiems esu labiausiai dėkingas.
- Daugelis irkluotojų pabrėžia, kad šiame sporte reikia tiesiogine to žodžio prasme arti... Kokia yra tavo nuomonė?
- Reikia arti, jei nori tapti čempionu. Tai yra tiesa. Kai kurie aria ir jiems nepasiseka, bet mūsų sportui reikia atiduoti visas 24-ias paros valandas. Tavo gyvenimas turi būti sportas. Eilinė mano diena prasideda septintą valandą ryto, pavalgau, prieš treniruotę apšylu, pati treniruotė trunka valandą, po jos – tempimo pratimai, pietūs, miegas, antra treniruotė. Vakare – trumpas poilsis ir eini miegoti. Pavakaroti su draugais laiko nelabai lieka (juokiasi). Nuolat turi galvoti, ką darai, kaip darai, kad tai nepakenktų sportui. Kartais norisi ir panaktinėti, bet jeigu atsiduodi save sportui, turi tai daryti visu 100 proc. Ruošdamasis olimpiadai norėjau jai atiduoti visas jėgas, kad vėliau negalėčiau sau pasakyti, kad kažko nepadariau. Šįkart viskas buvo gerai.
- Ar dažnai iš aplinkinių susilauki pastabų, kad esi per daug paniręs į sportą?
- Nuolat. Mane draugai retai mato. Jie kažkur savaitgalį važiuoja, o man šeštadienį treniruotė. Vienintelė laisva diena yra sekmadienis. Tačiau ir tada tik sportas galvoje.
- Ar vaikystėje buvo kitų sporto šakų? Žinau, kad Marijampolė yra garsi savo kultūristais ir futbolu...
- Teisingai, yra sporto klubas „Tauras“... Darželyje lankiau šachmatus, vėliau bandžiau lankyti baseiną, porą dienų lankiau futbolą...
- Kodėl tik porą dienų?
- Šachmatų treneris pamatė, kad nuėjau į futbolo treniruotę, kiek pyktelėjo, paklausė „Ką tu čia veiki? Grįžk!“ Parvedė jis mane.
- Ar buvo paauglystėje laikas, kai norėjai sulaužyti irklą ir jį išmesti?
- Iki studijų universitete aš Lietuvoje net nepatekdavau į finalus. Bet tikėjau savimi. Antrame kurse sau pasakiau, kad visą dėmesį skirsiu irklavimui. Žinoma, nukentėjo paskaitų lankomumas, tačiau pastebėjau sportinių rezultatų gerėjimą.
- Kodėl pasirinkai sportą? Juk daugelis, kai nesiseka sporte, pradeda koncentruoti dėmesį į kitus dalykus.
- Nes mane visada žavėjo sportas. Tai yra mano aistra. Kas buvo idealai, į kuriuos lygiuodavausi? Šiuo metu jų nėra, tačiau, kai buvau jaunesnis žavėjausi pasaulio čempionu, taipogi iš Marijampolės, Egidijumi Balčiūnu... Kartu su juo pradėjome irkluoti dvivietę baidarę. Europoje buvome ketvirti. Dabar jis mums labai daug padeda olimpinėse žaidynėse ir sugeba puikiai perduoti savo patirtį. Ačiū jam.
- Dabar gyveni Vilniuje?
- Taip, studijuoju magistrą. Tačiau vasara prabėga Trakuose. Žiemą nemažai laiko praleidžiame užsienyje. Mokslams lieka tik laisvas laikas. Kaip derinti mokslus ir sportą? Tai nėra lengva, todėl tie mokslai ir užsitęsė – man 26-eri, o dar magistro nebaigiau, liko diplominį darbą parašyti. Šiais metais norėjau visą dėmesį skirti pasiruošimui olimpinėms žaidynėms. Po jų mėnesį ilsėsiuosi nuo irklavimo ir susikoncentruosiu ties universiteto baigimu.
- Ar pastebėjai, kad olimpinės žaidynės atskleidė tiesą, kad olimpiečiai užauga ne tik didžiuosiuose šalies miestuose?
- Manau, kad žmonės iš mažų miestų yra labiau užgrūdinti, jie yra labiau pratę „arti“. Jų gyvenimo būdas yra kitoks. Dideliame mieste, galbūt, yra sunkiau – daugiau pramogų, veiksmo. Kartais geros sąlygos nėra tai, ko reikia sportininkui. Tiek Henrikas (Žustautas, - aut. past.), tiek Jevgenijus (Šuklinas, - aut. past.), tiek vaikinai iš Šiaulių, tiek mes Marijampolėje turėdavome labai prastas treniruočių sąlygas, kurios mus užgrūdino ir skatino siekti aukštų rezultatų. Prastos sąlygos, manau, netgi yra privalumas.
- Kas darosi galvoje per tas paskutines tris minutes prieš startą?
- Bandau užsivesti, nuolat kartoji sau, kad tai darau dėl žmonių, kurie mane palaiko, dėl tų, kurie stengėsi, kad pakliūčiau čia. Olimpiada nėra mano vieno nuopelnas: dirbo daktarai, treneris (Romualdas Petrukanecas, - aut. past.), palaikė draugai ir šeima. Stengiuosi dėl jų, noriu įrodyti, kad visi ne be reikalo manimi tikėjo. Gaila, kad šįkart nepatekau į finalą... Tačiau nenuleidžiu rankų ir bandysiu siekti aukštų rezultatų.
- Ar olimpinės žaidynės yra tokios, kokias įsivaizdavai?
- Čia visi yra labai draugiški. Žiauriai faina, nes visi geriausi pasaulio sportininkai yra čia suvažiavę. Smagu pamatyti Usainą Boltą ir kitus garsius sportininkus.
- Tavęs dar laukia B finalas, tačiau paklausiu drąsiai – apie ką svajosi po plaukimo?
- Pakliūti į kitą olimpiadą ir pagerinti šių metų rezultatą. Dar norisi geriau pasirodyti pasaulio ir Europos čempionatuose. Olimpinės žaidynės – tai paties aukščiausio lygio skatinimas žengti į priekį ir siekti to, kas kitiems gali pasirodyti neįmanoma. Visų sportininkų svajonė yra olimpinis auksas. Taipogi ir mano!
