Šiuolaikinio Lietuvos šokio peizaže ryškiai debiutavusi prieš porą metų, Loreta Juodkaitė, dirbusi alternatyvinėse Menų spaustuvės erdvėse, naujausią savo darbą patikėjo Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Šio teatro Mažoji salė menininkei pažįstama – pernai po tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2007” vėliava čia įvyko jos darbo „Trimatrix. Trys judėjimai“ premjera, o balandžio 30 d. pirmą kartą parodytas šokio spektaklis „Nepaklusti“.
Kartu su žinomu perkusininku Arkadijumi Gotesmanu – muzikos autoriumi ir atlikėju – L.Juodkaitė sukūrė keturiasdešimties minučių trukmės abstraktų šokio veikalą, kurio idėjos pratęsia ankstesnius šokėjos ieškojimus. Dailininkė Renata Valčik spektakliui parinko raudoną – protesto – spalvą: šokėja, choreografinę mintį audžianti ant raudonai padengtų grindų, vilki raudonai, ją raudonai nušviečia lakoniški geometriniai šviesos dailininko Viliaus Vilučio sumodeliuoti spindulių pluoštai.
Tiek ritminga mušamųjų muzika, tiek šokėjos judesiai sutelkę dideles energetines atsargas – ištverme, paslankumu, lankstumu ir fizine disciplina garsėjantis L. Juodkaitės kūnas iškart reaguoja į A. Gotesmano mostais išgaunamus garsus. Tačiau atrodo, kad savo plastines reakcijas šį kartą menininkė linkusi negailestingai riboti – nepaklusti tiems stereotipams, kuriuos pati suformavo per keletą metų, nepaklusti ir šokiui kaip išraiškos būdui ir teatrinės materijos kūrimo priemonei. Pirmieji judesiai kampuoti, kapoti ir lakoniški – jie mažai tesikeičia per daugiau nei pusę sceninio laiko. Matyti, kiek pastangų iš atlikėjos pareikalauja energijos tramdymas ir valdymas. Menininkė tarytum prieštarauja pati sau – ryžtingai kuria jausmus ir jų išraišką ribojantį formos kalėjimą, kuris, žinoma, neturi būti patogus nei pačiai šokėjai, o juo labiau netenkinti hedonistinių žiūrovų lūkesčių.
Aštri reginio ritmika, kad ir skatinanti atsisakyti visų vertinimo ir suvokimo standartų, vis dėlto provokuoja tam tikrą pasipriešinimą, ragina ilgėtis jausmingesnės kūno kalbos, didesnių plastinių ambicijų – platesnės judesio trajektorijos, įvairesnės leksikos. Atrodo, kad išnaudojamos ne visos sceninės priemonės – pavyzdžiui, galėtų būti daugiau pasistengta formuojant šokėjos kūno ir raudoname grindų fone spurdančio jo juodo šešėlio dialogą. Ryžtingas vaizdingumo atsisakymas gerbtinas, tačiau jo siekiant būtina suformuoti idėjines kūrinio alternatyvas, kurias privalu sujungti į logišką grandinę.
Pasirinkusi ir choreografės, ir atlikėjos vaidmenis, L. Juodkaitė pademonstravo maksimalistišką savo požiūrį į šokio meną – Lietuvoje ko gero neatsirastų choreografo, gebančio suvaldyti per kraštus besiliejančią šokėjos energiją, surasti tinkamą pavidalą individualiai jos plastikai. Tačiau šiuo atveju reikėtų didesnės savikontrolės, sugebėjimo atsiriboti nuo savo idėjų, pasiryžimo pažvelgti į save iš šalies. Tai trūkumas, būdingas daugeliui Lietuvos choreografų, kurių darbo savaimingai plėtotei trukdo repeticijų erdvių trūkumas, galbūt ir menkos galimybės dokumentuoti, o vėliau reikliai analizuoti savo darbus.
