Norėdama suprasti savo vyro elgesį, mokslininkė atliko mokslinį tyrimą, kodėl gi žmonės taip dažna priešinasi sutuoktinių, tėvų ar viršininkų nurodymams.
Paaiškėjo, kad žmonės neretai elgiasi priešingai, nei jiems patiems naudinga, vien tam, kad išvengtų svetimos įtakos. Taip nutinka todėl, kad poveikį iš šalies žmogaus pasąmonė suvokia kaip grėsmę asmeninei laisvei. Žmogus net ne visada supranta savo reakciją, pasipriešinimas dažnai kyla pasąmoningai. T.L.Chartrand vadovaujami mokslininkai atliko eksperimentą. Tyrime dalyvavusių savanorių paprašyta užrašyti vardą ir pavardę jiems svarbaus žmogaus, kuris nuolat ragina stropiau ir atsakingiau dirbti. Taip pat pasiūlyta užrašyti vardą kito jiems svarbaus asmens, kuris dažniau ragina pailsėti, nepersitempti, nepervargti.
Tada savanoriams duota užduotis iš kompiuterio ekrane matomų raidžių sudėlioti žodžius. Jiems atliekant užduotį monitoriuose pasirodydavo jų paminėtų svarbių žmonių vardai. Šie vardai sušmėžuodavo taip trumpai, kad tyrimo dalyviai jų pasirodymo net neužfiksuodavo sąmonės lygmenyje. Tačiau to pakakdavo, kad jų pasąmonėje iškiltų šio žmogaus atvaizdas.
Paaiškėjo, kad ekrane pasirodžius žmogaus, raginančio dirbti, vardui, eksperimento dalyviams sunkiau sekdavosi įveikti užduotį, nei tiems, kurių monitoriuose sušmėžavo atsipalaiduoti raginančio žmogaus vardas.
Antrojo eksperimento metu mokslininkai įvertino kiekvieno iš dalyvių psichologinio pasipriešinimo stiprumą. Prieita išvados, kad žmonės, kurie apskritai labiau linkę į psichologinį pasipriešinimą, pagalvoję apie dirbti raginantį asmenį užduotį įveikdavo prasčiausiai.
Tyrimo išvados nepalieka abejonių: žmonės iš prigimties linkę nepaklusti. Prieštaraudami jie neretai elgiasi neracionaliai ir netgi pakenkdami sau – kad tik nereikėtų paklusti kieno nors valiai.
