R.Budrys paneigia ir stereotipą, kad muziejininkas – tai sausuolis, tūnantis tarp keturių sienų ir glostinėjantis senienas. Apie savo profesiją R.Budrys kalba lyg apie fantastišką kelionę, kupiną nuotykių ir atradimų, kurioje tam, kad laimėtum, kartais reikia statyti va bank, o kartais – kliautis kantria diplomatija. Muziejus šiam žmogui – tai ne pastatas su grotomis brangenybėms saugoti ir moksleiviams kankinti, bet gyvybe pulsuojanti mūzų buveinė, tautos šventovė. O muziejininkai, pagal R.Budrį, yra mirtingieji, pasirinkę tarnauti mūzoms ir tautai – neretai savo pačių gerovės kaina.
Nelengva pradžia
Gerbiamas Romualdai, pernai visa Lietuva jus sveikino 80-mečio proga, bet į pensiją išlydėti jūsų nepavyko. Vadinasi, kelio galo dar nė nematyti, darbai nebaigti. O juk į muziejų atėjote dar būdamas studentu. Taip, 1958 m., dar studijuodamas tuomečiame Dailės institute atėjau į Dailės muziejų, įsikūrusį Vilniaus rotušėje, vesti ekskursijų. Per Praną Gudyną čia ir pasilikau. Jam reikėjo jaunų žmonių, kurie tęstų jo darbus. P.Gudynas mane uždegė visam gyvenimui, greta dirbome 21 metus.
Darbas nebuvo lengvas. Mūsų muziejininkystė kūrėsi palyginti labai vėlai, XX amžiuje, neturime gilių jos tradicijų, kaip kitos šalys. Pirmas nedidukas valstybinis muziejus buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus Žaliakalnyje, Kaune. Vilniuje veikė tik smulkūs mėgėjiški įvairių draugijų muziejėliai, 1923 m. įkurtas archyvinis miesto muziejus, tačiau jis net ekspozicijos neturėjo. Lietuvai atgavus Vilnių, Adolfas Valeška čia įkūrė Bažnytinio meno muziejų ir pradėjo aktyvią veiklą. Deja, tai truko labai neilgai. 1941 m. buvo įkurtas Valstybinis dailės muziejus, įtraukęs ir minėtą Vilniaus miesto muziejų.
O kaip Vilniaus katedros patalpose atsirado Paveikslų galerija?
Ten buvo kariniai sandėliai. Laimei, tuometis LSSR kultūros ministras Juozas Banaitis buvo pakankamai šviesus žmogus, suprato, kad kultūros reikmėms neperimta Katedra bus išplėšta, sugriauta iki apmatų, jos raktus turintys tarnautojai viską išvogs. Jie apipjaustydavo prabangius aptaisus, bažnytines relikvijas ir pagalvėles Kalvarijų turguje pardavinėdavo... Liūdnas reikalas! Iš Katedros iškrausčius karinius sandėlius, 1956 m. ten buvo įkurta Paveikslų galerija, kurioje buvo eksponuojami užsienio šalių dailės rinkiniai ir Lietuvos istorinės dailės kolekcija. Griebėmės rimto jos remonto ir restauracijos.
Stažuotėje Leningrado ermitaže pasikaustęs jaunas muziejininkas kibo į darbus?
O taip, ilgai negalėjome atsikratyti pastolių! Į darbus tuomet įsijungė ir Vladas Drėma. Uždengėme variu Katedros stogą, suklojome naujas grindis, restauravome paveikslus, freskas, visas koplyčias. Kiek plušėta Kazimiero koplyčioje, kuri laikoma baroko šedevru! O kur dar Katedros vargonų restauracija! „Inturistas“ turėjo valiutos – ja ir sumokėjome vokiečiams, mat savų tokio aukšto lygio vargonų restauratorių dar neturėjome.
„Inuristo“ valiuta – bažnyčiai
Vilniaus arkikatedros vargonus atkūrėte už „Inturisto“ valiutą?!
Įtikinome valdžią, kad Katedroje įkurtą Paveikslų galeriją mielai lankys turistai, ji taps tikru traukos centru su koncertų sale. Tuo metu Dailės muziejus vilko ir jam nepriderančius darbus. Kentėme Dailininkų sąjungos diktatūrą: turėjome ruošti jiems vieną po kitos parodas, keisti, vežioti ir rėminti dar šlapius paveikslus, leisti jų katalogus... Muziejininkai tapo dailininkų tarnai: jiems tekdavo laurai, o mums – vargas. Kurgi muziejininkų tiriamasis darbas, mūsų paveldo apskaita, sisteminimas? Pasiūliau Dailės fondui įkurti atskirą Parodų direkciją, kuri ir rengtų tas parodas! O mes privalome imtis istorinio Lietuvos paveldo tyrimų ir sisteminimo. „ Mūsų muziejų laiko 4 kolonos: tai paveldo ir muziejinių rinkinių kaupimas, medžiagos sisteminimas, restauracijas ir edukacija. vis šioskaonloo tur būt vienodai tvirtos kitap e darba turi būt vienodai Teko ir rimtą paveldo ligoninę įkurti. Ja tapo P.Gudyno restauracijos centras, „aptarnaujantis“ net tik visus šalies muziejus, bet ir restauruojamas ir gausų Lietuvos bažnyčių paveldą. Pas mus aukščiausiu lygiu buvo „pagydytos“ visos mūsų garsiosios madonos – turiu galvoje žymius šventus paveikslus. Mes ne tik restauruojame, bet ir padedame kitų sričių specialistams – pradedant archeologais ir baigiant dailėtyrininkais.
Dar sovietmečiu pradėjome kurti skaitmeninę muziejų sistemą. Tam pirmus du griozdiškus kompiuterius Leningrade pirkome už valiutą. Elektronine muziejininkystės sistemą gavau dovanų iš amerikiečių... O, tai netrumpa įdomi istorija!
Maskvoje lankęsi Amerikos muziejų direktoriai paprašė parodyti kokią nors mažą „valstiją“. Jiems buvo pasiūlyta aplankyti Armėniją arba Lietuvą, kur muziejai buvo geriau tvarkomi. Vienas direktorius buvo iš Jurbarko kilęs litvakas, tad labai pageidavo vykti į Lietuvą. „Kazimirovič, pastaraisia!“ – gavau nurodymą iš Maskvos. Pasistengiau! Atsidėkodami amerikiečiai pakvietė mane į JAV, parodė ją nuo A iki Z ir dar padovanojo tokiam neblogam lietuvių kaubojui teisę nemokamai naudotis jų puikiai sustyguota elektronine muziejininkystės sistema. Ne kopijuoti, o kūrybiškai naudotis.
Bičiulystė su amerikiečiais anuomet buvo vertesnė už valiutą?
Taigi, o šiandien visi Lietuvos muziejai naudojasi vieninga programa, visi yra sujungti į vieną serverių centrą. Šiame bare mes neatsiliekame nuo Europos muziejų, su visais galime visaverčiai bendrauti. Tokia įdomi ir sunki buvo pradžia. Teko patirti ir benamystę, kai, vos tik pabaigę Katedros remontą, turėjome iš čia išsikraustyti. 1989 m. Katedra buvo sugrąžinta Katalikų Bažnyčiai, ir mums teko palikti išblizgintas, šviežiai alsuojančias patalpas iškart po to, kai jose buvo sumontuota moderni oro kondicionavimo sistema. Turėjome palikti ir didžiules saugyklas antrame aukšte. Piatnickajos cerkvė, kurioje buvo nedidelė mūsų saugykla, buvo atiduota stačiatikiams.
Nauji namai
Aplinkui – visuotinis džiūgavimas, o jūs – be namų... Taigi. Kur kraustytis? Kur priglausti saugyklas? Verkių rūmuose Viniaus pakrašyje, kur buvo suvežtos brangiausios vertybės, nebuvo jokios signalizacijos: labai nesaugu, o dar tokiu neramiu metu Rusijos pašonėje ...
Teko smarkiai susiveržti, susikaupti ir neprarasti vilties. Atsivertęs Vilniaus planą, ėmiau sukti galvą, kur pasidėti Lietuvos dailės muziejui. Pagaliau apsistojau ties Chodkevičių rūmais pačioje Senamiesčio širdyje. Tai didelis pastatų kompleksas su erdviu vidiniu kiemu. Tačiau rūmai buvo baisiai apleisti, tik dalis jų pradėta remontuoti, mat ketinta čia atidaryti prabangų restoraną. Labai atidžiai apžiūrėjau patalpas ir nusprendžiau, kad geresnių Lietuvos dailės muziejui nesurasime. Jei pavyktų iškelti šalia buvusią polikliniką, liktų 32 kambariai, skirti vien ekspozicijai.
Į vyriausybės pasitarimą atėjau jau ramios veido. „Ko gi tu, Romualdai, toks linksmas?“ – klausia manęs. „O ko man liūdėti? – atsakau. – Mainomės: už Katedrą – visas Chodkevičių rūmų ansamblis ir penkeriems metams pinigai remontui, nes bet kaip to daryti neketiname. Tada atiduosime reprezentacinėms miesto reikmėms ir rotušę!“
Sutariau ir mūsų saugyklas laikinai perkelti į senąjį revoliucijos muziejų, kurį vis buvo ruošiamasi nugriauti. Ir ką gi: įsileido ežį, šis pašiaušė spyglius – iškrapštyk kad nori! Išsaugojome šį pastatą pačiame Vilniaus centre nenugriautą, netgi suremontavome. Dabar ten – Vytauto Kasiulio muziejus.
Dar ir mados muziejus
Šis pastatas vienintelis tiko žymaus dailininko našlei, kuri tik su sąlyga, kad jame bus muziejus, sutiko Lietuvai perduoti V.Kasiulio palikimą. Gerbiamas Romualdai, toliaregystė įgyjama tik su amžiumi. Bet kaip jūs, būdamas tokių metų, susižavėjote mada?
O, tai ateitis! Mados žinovas Aleksandras Vasiljevas pasirodė Vilniuje prieš 7 ar 8 metus ir panoro surengti čia mados parodą. Iš pradžių kalbėjo labai ambicingai, pageidavo mūsų muziejaus menę išdažyti mėlynai, kitą – dar kitaip. Atsakiau, kad nemarginsime sienų, kol nepamatysime kolekcijos. Išvydęs, ką turi sukaupęs tas talentingas vaikinas, sergantis mirtina kolekcininko liga, supratau, kad būsiu visiškas žioplys, jeigu jį paleisiu, o jei nepaskubėsiu, Ryga mane apšaus. „Aleksandrai, gyveni vienas Paryžiuje, o kas paskui? Padovanok savo kolekciją motinos gimtinei! – gundau, mat jo mama kilusi iš Vilniaus. – O mes pasirūpinsime tinkamomis muziejui patalpomis ir tavo kolekciją palengva restauruosime.“
Regis, A.Vasiljevui patiko mano idėja. Pasiūliau Vilniuje steigti visą Mados muziejų – Liejyklos gatvėje, sostinės centre, kur yra erdvios Liaudies meno skyriaus patalpos. Sovietmečiu ten tilpo net ir didžiulė sporto salė, dar anksčiau – žydų operetės teatras, tad tilps ir itin vertinga Aleksandro kolekcija. Tokios yra gal tik kelios pasaulyje, ir madų muziejų yra labai nedaug. Aleksandras turi ir apie 300 labai vertingų tapybos darbų. Ką tik atidarėme jau penktą Aleksandro parodą „Sąmyšis buduare“. Aiktelėsite pamačiusi!
O ką galite pasakyti apie muziejininkystę mūsų provincijoje?
Senokai suprasta, kad itin patrauklūs yra siauros specializacijos muziejai provincijoje – Gintaro muziejus Palangoje, Laikrodžių – Klaipėdoje, Miniatiūrų – Juodkrantėje. Šie muziejau jau deramai įvertinti, kaip ir Šiaulių „Aušros“ muziejus su visais filialais ar Rokiškio kraštotyros. Tokie muziejai provincijoje ypač reikalingi, čia dirba pasišventę, t. y. pusiau šventi žmonės. Stiprėja Sakralinis muziejus Varniuose, Pasvalio muziejus, įkurtas buvusio kino teatro salės patalpose.
Svarbu, kad muziejai nebūtų „uniformuoti“, kad kiekvienas atspindėtų savo kraštą, surastų savitą patrauklią formą, būtų gyvas. Ir jaunąją kartą dera atitinkamai ruošti, ugdyti būsimą krašto paveldo žinovą, brangintoją, muziejų lankytoją. Tam reikalingas nemažas edukacinis, pedagoginis darbas, neformalus ekskursijų vedimas.
Gerbiamas Romualdai, dėkui už pokalbį. Apie Valdovų rūmus ir jūsų triūsą, kuriant jo interjerą, tyčia nutylėjau: tai bus atskira labai įdomi tema.
