Melas yra esminė Kremliaus taktika. Melas lydėjo Krymo užgrobimą – „žalieji žmogeliukai“, farsas-referendumas, kuris „įteisino“ kelių dienų Krymo „nepriklausomybę“ ir greitą „savanorišką“ prisijungimą prie Rusijos. Įdomiausia, kad Maskva net nededa didesnių pastangų užmaskuoti melą. Kaip pavyzdį galima pateikti Rusijos prezidento Vladimiro Putino prisipažinimą, jog už vadinamųjų „savigynos būrių“ nugarų Kryme stovėjo Rusijos kariuomenė.
Šiandien rytų Ukrainos žemėje žūsta žmonės, tarp kurių nemažai Rusijos piliečių. Maskva atsiriboja nuo jų, geriausiu atveju teigdama, kad tai žmonės, kurie savo noru vyksta į konflikto zoną palaikyti vadinamųjų Donecko liaudies respublikos (DNR) ir Luhansko liaudies respublikos (LLR).
Ukraina yra pateikusi nemažai įrodymų, jog Rusija yra tiesioginė konflikto rytų Ukrainoje dalyvė. Buvo užfiksuota, kad ji ne tik tiekia vadinamiesiems kovotojams naujausią ginkluotę, bet ir remia juos gyvąja jėga. Prisiminkime istoriją apie Ukrainos teritorijoje sulaikytus Rusijos 98-osios desantininkų divizijos karius. Reaguodama į tai Maskva pareiškė, jog šie kariai tiesiog pasiklydo per pratybas ir atsitiktinai atsidūrė Ukrainos teritorijoje. Panašių įrodymų bei Rusijos atsikalbinėjimų galima pateikti ir daugiau (Geopolitika.lt anksčiau jau nagrinėjo Rusijos karinio dalyvavimo/nedalyvavimo taktiką Ukrainos konflikte).
Tai, kad Rusija kariauja Ukrainoje, yra pripažinusios ir kitos valstybės, turinčios atitinkamos patikimos informacijos. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje NATO aljansas paskelbė palydovines nuotraukas, įrodančias Rusijos kariuomenės dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose. Oficialiame pranešime spaudai cituojami Olandijos karinių pajėgų brigados generolo Nico Taco žodžiai, kad pateiktos nuotraukos yra dar vienas įrodymas, jog Rusijos kariai, apginkluoti naujausia sunkiąja ginkluote, veikia suverenioje Ukrainos teritorijoje.
Esminis klausimas – kada reguliariosios Rusijos kariuomenės daliniai (o ne vien samdiniai) įsitraukė į konfliktą? Dažniausiai kalbama apie praėjusių metų rugpjūčio pabaigą – tada po kelių sėkmingų Ukrainos pajėgų operacijų atrodė, kad Kijevui gali pavykti sutriuškinti vadinamuosius separatistus ir atkurti laikinai prarastų teritorijų kontrolę. Maskva negalėjo sau to leisti, tad, numanu, buvo priimtas sprendimas panaudoti „separatistų“ palaikymui reguliariąsias Rusijos karines pajėgas (žinoma, irgi anonimiškai).
Tačiau taip pat neabejojama, kad Rusija ir anksčiau teikė teroristiniams DLR ir LLR projektams ne vien karinę ir materialinę pagalbą. DLR ir LLR ideologija gimė ne rytų Ukrainoje, ji buvo kuriama Maskvoje. Neatsitiktinai ir dauguma šių nepripažintų „respublikų“ vadovų yra ne vietiniai gyventojai, o atvykėliai iš Rusijos, turintys sąsajų su specialiosiomis tarnybomis. Taip pat akivaizdu ir tai, kad vyksta jų rotacija. Antai Igoris Strelkovas-Girkinas grįžo į Maskvą, kur dabar dalija interviu, neslėpdamas savo tikrojo vaidmens įvykiuose Ukrainoje. „Tačiau karo gaiduką nuspaudžiau vis dėlto aš. Jei mūsų būrys nebūtų kirtęs sienos, viskas būtų pasibaigę kaip Charkove ar Odesoje. Būtų kelios dešimtys nužudytų, apdegusių, areštuotų. Viskas tuo būtų pasibaigę. O karo, kuris tęsiasi iki šiol, mechanizmą praktiškai paleido mūsų būrys. Mes atėjome ir sumaišėme visas kortas“, – tai citata iš jo interviu radikaliajam laikraščiui „Zavtra“.
Kalbėti apie Rusijos vaidmenį konflikte verčia ir ataka prieš keleivinį Malaizijos oro bendrovės lėktuvą, įvykusi 2014 metų liepos 17 dieną. Šios tragedijos aplinkybės šiandien irgi yra gana aiškios. Lėktuvas buvo numuštas raketa, paleista iš raketinio komplekso „Buk-M1“ platformos, kuri paleidimo metu buvo separatistų kontroliuojamoje teritorijoje. Rusija tradiciškai nesutinka su šia versija ir aktyviai bando prastumti alternatyvų naratyvą, suversdama kaltę Ukrainos pajėgoms (Maskvos versija nėra įtikinama, o „įrodymai“ akivaizdžiai suklastoti).
Būtina akcentuoti, kad raketinis kompleksas „Buk-M1“ yra sudėtinga sistema, kurią sudaro kelios skirtingos paskirties mašinos: valdymo punktas, radaras, paleidimo platforma. Visą ją gali valdyti tik specialiai apmokyti žmonės (sistemą aptarnauja žmonių grupė). Versija, kad raketą paleido patys „separatistai“, skamba abejotinai. Labiausiai tikėtina, kad „Buk“ sistema buvo „paskolinta“ DLR projektui kartu su ekipažu, o tai reiškia, jog tiesioginį karinį Rusijos dalyvavimą konfrontacijoje rytų Ukrainoje galima laikyti įrodytu mažų mažiausiai nuo 2014 metų liepos mėnesio.
Šią versiją patvirtina ir išsamus bei patikimas žurnalistinis vokiečių grupės CORRECT!V tyrimas. Beje, tyrimo išvadose teigiama, kad atsakomybę dėl šios tragedijos turėtų prisiimti visos pusės. Didžiausia kaltė tenka Rusijai, kuri suteikė vadinamiesiems separatistams karinę pagalbą – ginkluotąją techniką ir karius. CORRECT!V pažymi, kad dalis kaltės tenka ir Ukrainai, nes jos karinių oro pajėgų lėktuvams nebuvo uždrausta skraidyti civilinių lėktuvų trasomis. Be to, atsakomybė tenka ir tarptautinei bendruomenei, nes ji vis negali suteikti dalykams tikrųjų vardų, t. y. nesiryžta pavadinti karo rytų Ukrainoje karu, atitinkamai įvardijus jo dalyvius.
Nors Rusija jau, atrodytų, turėtų būti priremta prie sienos daugybės įrodymų, ji garsiai viską neigia, nepripažįsta akivaizdžių dalykų ir pučia miglą į akis, pateikdama savo įvykių versiją (o greičiau – virtualios geopolitinės realybės versiją). Ne taip seniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dar kartą pareiškė, kad Maskva nepagrįstai kaltinama dalyvavimu įvykiuose rytų Ukrainoje. „Aš visada sakau: jeigu jūs taip tvirtai tai teigiate – parodykite faktus. Mums niekas faktų pateikti nenori. Arba negali, nežinau“, – reziumavo S. Lavrovas savo kalboje. Iš esmės tai yra chrestomatinis Rusijos totalaus savo kaltės neigimo retorikos pavyzdys, kuris jau tapo interneto vartotojų pajuokos objektu.
Įdomiausia, kad Rusija bando kurti virtualią realybę, kurioje ji „nedalyvauja agresijoje“, ne tik informaciniame-propagandiniame, bet ir oficialiajame – politiniame – diskurse. Šis veiksmas vykdomas, nors, atrodytų, yra visiškai nelogiškas (kaip minėta straipsnio pradžioje, kitur pasaulyje nėra didesnių abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens įvykiuose Ukrainoje). Ko gero, tiek propagandinės-informacinės, tiek tokios politinės retorikos tikslas yra vienas: kaip pažymi televizijos prodiuseris ir tyrėjas Peteris Pomerancevas, pagrindinis siekis šiuo atveju ne įtikinti ką nors Kremliaus teisingumu, o sujaukti informacinę erdvę. „Kai dėl nieko nesi tikras, viskas tampa įmanoma“, – rašo P. Pomerancevas. Tai leidžia Kremliui paversti absurdą ir „nerealybę“ savo papildomu ginklu. Šiuo atveju kaip tik tai mes ir matome.
