Tarp skandalingosios knygos herojų – ne tik Henytės draugai, nusikaltėliai, kurių nemaža dalis iškeliavę į aną pasaulį, bet ir žinomi teisėsaugininkai.
H. Daktaras smulkiai bei vaizdingai aprašo savo susitikimus su žinomais Lietuvos teisėsaugos pareigūnais, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad jis atsidurtų už grotų.
Vienas Henytės „nemylimų“ pareigūnų – 1977–1992 metais Kauno K. Požėlos milicijos skyriaus kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius, vėliau, 1992–2000 metais, turtinius bei ekonominius nusikaltimus narpliojęs kaunietis Jurijus Liaškinas. Šio pareigūno žmona – Kauno apygardos prokuratūros veteranė Genutė Liaškinienė.
Kadaise nemažai garsių bylų atskleidęs operatyvininkas J. Liaškinas į susitikimą su žurnalistu atėjo lydimas sutuoktinės.
„Daktarų“ ryšininkai
J. Liaškinas dar sovietiniais metais Vidaus reikalų ministerijos operatyviniuose pasitarimuose nuolat pabrėždavo, kad Kaunas tapo savotiška šalies nusikaltėlių kalve. Jis nepabijojo atvirai išsakyti, kad šio miesto milicija dangsto kriminalines gaujas ar net su jomis bendradarbiauja.
Kaune sklido šnekos, kad seifų plėšimais besiverčiančio Rimvydo Žilinsko, užėmusio įtakingą vietą „daktarų“ aplinkoje, sėbrus dengia Panemunės rajono milicija.
Ne mažiau miestą šiurpino ir Jono Bielskio gaujos nariai. Jie, neretai apsirengę milicininkų uniformomis, apiplėšinėjo pasiturimai gyvenančius gyventojus. Pats J. Bielskis ir sovietmečiu bendravo su Kauno milicijos pareigūnais, todėl iki pat to laiko, kai 2004 metų vasarą „atsivertė“ teisėsaugai, turėjo didžiulę įtaką tarp Kauno gaujų.
„Man J. Bielskis pasirodė kaip milicijos prisibijantis žmogus. Kartą pakviestas pasišnekėti dėl vienos mašinos vagystės, į miliciją jis atėjo perbalęs. Jo švarko kišenėje aptikome net kortų kaladę – atrodo, kad jis buvo nusiteikęs ilgam keliauti į cypę“, – pasakojo J. Liaškinas.
„Mes savo darbą atlikdavome nepriekaištingai, tad iki šiol gyvename tėvų paliktoje vieno daugiabučio namo palėpėje. Tuo tarpu mūsų ir kolegų byloms trukdę bei su vilijampoliečiais draugiškus ryšius palaikę policininkai yra įsikūrę prabangiai įrengtuose nuosavuose namuose“, – prasitarė G. Liaškinienė.
Pratęsdamas šią sutuoktinės mintį, J. Liaškinas sakė, kad netgi Lietuvai atgavus nepriklausomybę Kauno policijoje tvyrojusi sunkiai žodžiais nusakoma atmosfera: „Neretai pradingdavo svarbios bylos, jas tiriančių pareigūnų pranešimai.
Yra žinių, kad keli operatyvininkai gyveno tik teikdami vidinę policijos informaciją net ir pačiam H. Daktarui. Netrukus du pagrindiniai „daktarų“ ryšininkai įkliuvo, kai jų banko sąskaitose buvo aptikti tais laikais nerealūs policininkų uždarbiai – maždaug 40 000 JAV dolerių. Po to jie buvo išmesti iš „valdybos“, tačiau toliau užima šiltas kėdes Kauno policijoje“.
Atliko kratas Henytės namuose
J. Liaškino žodžiais, pirmąsyk su Henyte jam teko susidurti akis į akį dar tais laikais, kai „daktarų“ lyderis buvo suimtas dėl muštynių „Inkaro“ kultūros namuose. Pats pareigūnas tada buvęs jaunas milicijos kursantas, atlikęs privalomąją praktiką.
„Sulaikomas Henytė buvo įžūlus, apie savo prasižengimus išvis vengdavo šnekėti. Apklausiamas dėl muštynių „Inkare“ jis netikėtai pašoko nuo kėdės, stvėrė ją ir užsimojo ja prieš mus. Tačiau apraminę jį pririšome prie tos pačios kėdės ir pratęsėme pradėtą apklausą“, – atvirai dėstė pašnekovas.
Pats H. Daktaras savo knygoje „Išlikt žmogumi“ rašė: „J. Liaškiną aš pažinojau kaip žemo intelekto pusžmogį. Buvo be galo grubus ir visada demonstruodavo, kad jis yra visagalis, bet iš tikrųjų buvo didelis bailys“.
J. Liaškinas prisimena, jog kartą gavęs žinių apie H. Daktaro tėvų namuose J. Naujalio gatvėje slepiamus pavogtus daiktus bei aukso dirbinius, netrukus pasibeldė į jų namus. Su kolegomis krėtė Henytės kambarį.
„J. Liaškinas ėmė gąsdinti Ramutę, kad, jei nepasakys, kur aš slepiu vogtus daiktus, nuveš ją į „triperbarą“ (venerinių ligų kliniką, – red.) ir uždarys dvylikai parų, ir tada ji pasakys viską, – H. Daktaras rašė savo knygoje „Išlikt žmogumi“. – Ramutė, negirdėjusi tokių žodžių, tylėjo nuleidusi galvą, o tas vis gąsdino ir gąsdino, keikdamasis kaip batsiuvys“.
„Mes ne kartą kratėme visų „daktarų“ namus. Per kratą Henytės namuose jo paties nebuvo, bet sutikome jaunutę Ramutę. Koridoriuje ji stovėjo su pamušta akimi. Atsisveikindamas Ramutei pasakiau: „Bėk iš čia greičiau. Juk matai, kur esi įsivėlusi“. Bet ji stovėjo ir tylėjo“, – teigė J. Liaškinas.
„Po to mums teko kelis kartus krėsti ir jo Užliedžių dvarą. Tada suimtas Henytė su jam būdinga ironija pareigūnams išrėžė: „Šiuose namuose yra 6 aukso stiklainiai. Jūs jų nesurasite, nes esu juos giliai užkasęs po žeme“. Deja, pasitelkę reikalingą techniką, neaptikome minėto Henytės „lobio“, – prisiminė buvęs ilgametis operatyvininkas.
Kartą J. Liaškinas su kolegomis sulaikė Turistą, kuris savo mašinoje slėpė Makarovo sistemos pistoletą. Nemažiau abejonių jam sukėlė ir vėliau nužudytam verslininkui Sigitui Čiapui priklausęs gerokai perdirbtas ginklas. Tačiau vėliau šios skandalingos istorijos korumpuotų pareigūnų dėka buvo „užgęsintos“.
Veikia abiejose fronto pusėse?
„Kiek vėliau, gal po dviejų mėnesių, mes su Turistu (Vladimiru Seneckiu) pasigavome Liaškiną gatvėje ir įsodinome į savo mašiną. Liaškinas drebėjo iš baimės. Aš buvau ant jo įsiutęs ne dėl kratos, bet dėl to, kad įžeidinėjo mano žmoną.
Liaškinas supratęs, kad čia geruoju nesibaigs, ėmė teisintis, atseit jam reikėjo pasirodyti prieš Vilniaus VRM. Po gero pusvalandžio, kol mes kalbėjomės su Liaškinu, jis sutiko tapti mūsų informatoriumi ir pranešinėti apie milicijos numatytus reidus“, – rašė savo memuaruose Henytė.
J. Liaškinas šias eilutes taip pakomentavo: „Tai, kas rašoma apie mane H. Daktaro knygoje – absoliutus melas. Įdomi detalė: Turistas su Henyte retai važinėdavo drauge. Nesistebiu, kad „slabadiniai“ pyksta ant manęs. Mes su kolegomis savo surinktą informaciją visada realizuodavome, o jie už padarytus nusikaltimus keliaudavo už grotų“.
J. Liaškinas pasakojo, jog velionis „daktarų“ lyderis Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius) per privatų pokalbį bendro bičiulio vestuvėse jam yra prasitaręs: „Dabar Henytė sėdi, bet išėjęs iš kalėjimo jis vėl darys „bespriedielus“. Bandys sukiršinti tarpusavyje aršiausiai konfliktuojančias miesto gaujas“.
Buvęs kriminalistas akylai stebi spaudoje pasirodančius straipsnius apie teisėsaugos rengiamas H. Daktaro medžioklės operacijas. „Neretai būdavo, kad H. Daktarą sulaikydavome, o jau po trijų dienų jį paleidsdavo Vidaus reikalų ministerija. Tad buvo pasklidusios kalbos, kad H. Daktaras greičiausiai dirba „dviem frontais“ – ir mafijai, ir saugumo struktūroms“.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (BIRŽELIO 6 D.) SKAITYKITE
Pirmasis Henytės vaikas
Įkurtuvės Užliedžiuose
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
