Pirmąsyk akis į akį su Henriku Daktaru susitikęs „Akistatos“ žurnalistas sužinojo neišsipildžiusias jo gyvenimo svajones.
Sėkmingas skambutis į J. Naujalio gatvę
Tiek prisižiūrėjęs, kaip Henytė noriai dalija interviu žiniasklaidos atstovams, nemaniau, kad taip lengvai jis sutiks duoti interviu netgi niekada iki tolei nematytam žurnalistui, tuomet pateikusiam ne tik kriminalinio pobūdžio rašinius vieno šalies dienraščio leidinių grupei.
Kita vertus, tais metais po ketvirto teistumo Henytė beatodairiškai siekė suartėti su žurnalistais ir, atrodo, pagerinti savo reputaciją. Tad vieną 2003-iųjų vasario popietę paskambinau į Kauno Vilijampolės rajone esančią Henytės motinos Jadvygos Daktarienės užeigą „Ramunė“ ir pasiteiravau, kaip būtų galima susisiekti su H. Daktaru.
Atsiliepusi J. Daktarienė paklausė, kas skambina ir kokiu tikslu. Atsakiau, kad norėčiau pasveikinti H. Daktarą su jo sūnaus Enriko, kaip įžengiančio į miesto valdžios elitą, pergale ir ta proga pašnekinti. Juk 2002 metų gruodį tuomet Kauno technologijos universitete studijavęs jaunasis Daktaras skandalingojo politiko Vytauto Šustausko rinkimų sąraše buvo įrašytas dešimtuoju, bet stebuklingai perskaičiavus balsuotojų atliktą kiekvieno kandidato reitingavimą, Henytės sūnus pakilo septyniais laipteliais ir pateko į Kauno tarybą.
Po kelių minučių jau kalbėjausi su naujojo Kauno politiko tėvu – legendiniu H. Daktaru. Jis pasiguodė beveik neišeinąs iš „Ramunės“, tad niekur kitur negalįs susitikti. Pašnekovas atsisakė atvykti į redakciją: „Gal verčiau susitinkame kitoje vietoje – nes tavo darbe mane pamatę iš kontoros išsilakstys visi kolegos“. Supratau, kad jis dar jaučiasi reikšmingas ne tik kriminaliniame, bet ir kasdieniais rūpesčiais išvargintų paprastų žmonių gyvenime.
Atrodė, kad jam maloniausia bus bendrauti gimtojoje Vilijampolėje, kur H. Daktaras praleido vaikystę ir subūrė vieną galingiausių Lietuvoje grupuočių – „daktarus“, kur tebegyvena jo motina J. Daktarienė, tad susitarėme po poros dienų tenai pasimatyti.
Atvykėliai akylai stebimi
Sutartą dieną ir sutartu laiku prie redakcijos durų mane sutiko H. Daktaro vairuotojas Saulius. Įsėdau sidabrinės spalvos 1997 metų „Mercedes-Benz‘ą“. Jame ant priekinio veidrodėlio kabėjo masyvus geltonos spalvos kryžius, tyliai skambėjo rusiškas popsas. Besišnekučiuodami su Sauliumi taip nepastebimai nudūmėme į Vilijampolę.
Vairuodamas Saulius subtiliai prasitarė, kad prieš susitikdamas H. Daktaras apie mane surinko visą jį dominusią informaciją – ar vairuoju ir kokį automobilį, kur Kaune gyvenu, kur mėgstu lankytis. Praėjus kuriam laikui Saulius prasitarė, kad mane yra pastebėjęs ir tam tikrų žmonių kompanijose. Susidarė įspūdis, kad kurį laiką buvau netgi stebimas arba apie mane svarbiausius duomenis suteikė H. Daktaro informatoriai iš policijos.
Artėjant prie J. Naujalio gatvės 18-uoju numeriu pažymėto kuklaus dviejų aukštų namo, pastebėjau daug smalsių žvilgsnių. Išvydę Vilijampolės kiemais lėtai slenkantį žymaus kauniečio „Mercedes‘ą“, vieni vilijampoliečiai mojavo, kiti – įtariai nužvelgė jame sėdėjusius žmonės. Atrodė, jog kiekvienas pirmąsyk „daktarų“ lyderio automobiliu į jo vaikystės namus atvažiavęs žmogus yra tarytum po padidinamuoju stiklu.
Prie stalo esančio greta, užeigos „Ramunė“ įėjimo, sėdėjo keli stambaus sudėjimo pliki vyrai odinėmis striukėmis ir masyviomis auksinėmis grandinėmis. Jie atsainiai sklaidė dienos spaudą ir tyliai šnekėjosi mobiliaisiais telefonais. Jų išvaizda ir manieros priminė tuomet per televiziją rodyto populiariaus amerikiečių serialo „Sopranai: mafijos kronika“ pagrindinius veikėjus.
Pirmąkart akis į akį su Henyte susitikau, kai jis ramiai stovėjo šalia grėsmingai atrodančios kompanijos. „Sveikas! Bet tu nesi panašus į tuos, kurie rašytų kraupiomis kriminalinėmis temomis“, – neslėpdamas šypsenos ištarė odiniu švarku vilkintis Henytė.
Prisipažinsiu, pasidarė nejauku: atrodo, pateikęs „nepatogų“ klausimą tikrai negali žinoti, ko tikėtis iš šios agresyvios kompanijos.
Per bare, kur veikė ir nedidelė parduotuvė, esančias garso kolonėles plyšavo rusiški šlageriai, J. Daktarienė akylai stebėjo prie prekystalių besidarbuojančias jaunas merginas. Tad ramiai pasišnekėti šioje aplinkoje buvo beveik neįmanoma. Henytė pasiūlė kartu paskanauti „ypatingai gerai paruoštų“ didžiulių cepelinų, paprašė padavėjos atnešti juodosios arbatos. Buvo matyti, kad jis įpratęs įsakinėti ir kiekvienas jam paklūsta. Niekas niekada neprieštarauja.
Pokalbio pratęsti Henytė pakvietė į viršuje esantį kambarį.
Troškimas – išvalyti kūną ir sielą
Pastato, kuriame veikia kavinė „Ramunė“, antrame aukšte anksčiau buvo H. Daktaro jaunystės kambarys. Susitikimo metu garsus kaunietis atskleidė nežinomus gyvenimo užkulisius. Jis aiškino, kad į savo vaikystės namus atvyksta kone kasdien. Čia sakė praleidžiantis didžiąją laiko dalį, todėl susidarė įspūdis, kad ši užeiga nuo pat „daktarų“ susiformavimo eros pradžios tebeliko nusikaltėlių pamėgta susibūrimo vieta.
Pašnekovas pabrėžė, kad kasdien 2 valandas aktyviai sportuoja – bėgioja, kilnoja sunkumus, boksuoja pakabintą kriaušę.
Kol šeimininkas pasakojo savo nuomonę apie žiniasklaidą, esą pavydžią lietuvių tautą, aš apžiūrinėjau kukliai, bet tvarkingai senais baldais apstatytą kambarį. Mano dėmesį patraukė ant spintos ir ant greta stalo esančios spintelės sustatytos H. Daktaro jaunystės nuotraukos. Jose buvo įsiamžinęs su kažkokiais draugais, giminaičiais, motina, Ramute, savo mažamečiais vaikais.
Baigęs šnekėti, Henytė šyptelėjo ir, pagavęs mano žvilgsnį į jo dukters Živilės nuotrauką, pasakė: „Graži mergina, ar ne? Bet įsivaizduok, kaip man, tėvui, jaustis, kai žinau, kad ją dabar tokią suaugusią kažkas p...“
Henytė man pasiguodė, kad jam iki gyvo kaulo įgriso nesibaigiantys teismai ir jo vienintelis troškimas – iš esmės pakeisti savo gyvenimo būdą. Jis prasitarė, kad stengiasi netgi atsisakyti mėsos ir nori iš pagrindų „išvalyti“ kūną ir sielą.
Jam buvo linksma, kai paklausiau apie vieną pastarojo meto jo gyvenimo laikotarpį – tai, kad jis pamėgo lankytis netoliese esančioje vegetariškų patiekalų svetainėje „Radharanė“. Jis džiaugėsi, kad Vedų kultūros centro ir šios užeigos šeimininkai jam kartą padovanojo literatūros, videokasečių krišnaistų tikėjimo tema – visa tai laikąs savo įrengtoje koplyčioje, esančioje Užliedžių „dvare“. „Aš kiekvienoje naujoje religijoje atrandu daug įdomių dalykų. Būdamas kalėjime domėjausi įvairiomis religijomis, tarp jų – ir budizmu, evangelija“, – sakė kriminalinio pasaulio šulu tituluojamas vyras.
Ar priešais mane sėdintis vyras tas pats žmogus, apie kurį Kauno operatyvininkai vėl prašneko: „Gaunama informacijos, jog H. Daktaro vyrų veikla vėl suaktyvėjo. Jų tikslas tas pats – nepaisant nieko greitai praturtėti pasinaudojus kitais žmonėmis“..?
Svajojo paslidinėti kalnuose
Henytė džiaugėsi, kad netrukus jo sūnus Enrikas pradės darbą Kauno taryboje. „Galbūt kada nors mano sūnus bus išrinktas Lietuvos prezidentu, ir jei mūsų keliai neišsiskirs, tave pakviesime dirbti jo spaudos atstovu“, – šyptelėjo Henytė.
Pašnekovas aiškino, kad labai norįs ilgesniam laikui išvykti į užsienį. „Kol kas negaliu išvykti iš šalies dėl įvairių man skirtų apribojimų. Jei galėčiau, jau seniai būčiau pabėgęs iš Lietuvos. Šiais laikais lietuviai išsibarstę po visą platų pasaulį. Jų galima sutikti net ir tolimojoje Australijoje“, – svajingai ištarė H. Daktaras.
Jis sakė, kad su šeima norėtų nuvykti į svečias šalis. O labiausiai norįs su artimaisiais nuvažiuoti paslidinėti į kalnus.
Kriminalinis jaunimas – „raiteliai be galvų“
Pradėjus pašnekesį apie dabartinį Kauno kriminalinį pasaulį, Henytė aiškiai supyko: „Nebeliko „daškinių“ ar „daktarų“ grupuočių – liko tik vardai. Jie juk seniai tarpusavyje išsišaudė arba išsivažinėjo po Vakarų Europos šalis“.
Henytė sakė negalįs atsistebėti pastaruoju metu Kaune siautėjančiais jaunosios kartos nusikaltėliais. Anot jo, dabartinis jaunimas „dirba“ be poilsio dienų ir „eina kiaurai sienomis“. Būtent keletą dienų prieš susitikimą Henytės motinos namo Vilijampolėje gyventojus su trenksmu pakėlė iš lovų – apie trečią nakties į namą vogtu sunkvežimiu ZIL įsirėžė kažkoks jaunuolis. Sunkvežimis išgriovė vieną pastato sieną, jos nuolaužos suniokojo viduje buvusius baldus. Netrukus namas buvo padegtas.
H. Daktaras šiuos incidentus vertino ramiai. Jo manymu, taip siautėjo „raiteliai be galvų“ – kriminalinio pasaulio jaunimas, nepripažįstantis senų Vilijampolės autoritetų.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (PASIRODYSIANČIAME SPALIO 6 D.) SKAITYKITE
Kam laisvą minutę ypač mėgsta skirti Henytė
E. Daktaro nuopuolis
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (25)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (26)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (27)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (28)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (29)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (30)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (31)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (32)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (33)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (34)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (35)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (36)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (37)
