Henrikas Daktaras savo autobiografinėje knygoje „Išlikt žmogumi“ atvirai rašė apie žiaurias muštynes prie „Inkaro“, kurios vėliau vėl jam „pelnė“ antrąjį teistumą.
Tas saldus žodis „laisvė“
„Perskaitęs, jog išeinu į laisvę, negalėjau patikėti savo akimis, – prisimena H. Daktaras. – Atsisveikinęs su savo kameros draugais, vatinėmis kojomis žengiau pro duris. Kelias iki laisvės vartų pasidarė labai ilgas ir kankinantis. Pagaliau mano ausis, lyg automato šūvis, pasiekė atrakinamų durų spragtelėjimas. Durys plačiai atsivėrė ir aš, įkvėpęs oro, lyg koks sunkumų kilnotojas, žengiau į laisvą pasaulį, kurio aš taip pasiilgau. Apakintas ryškios saulės, ne iš karto pastebėjau atokiau stovinčią mamą ir tėvą. Mama ilgai verkė ir klausėsi tėvo pamokslų dėl to, kad jei ne jos moteriškas sūnaus auklėjimas ir nuolaidžiavimas, Henrikas niekada nebūtų pakliuvęs į kalėjimą“.
1969 metais dėl nuolatinio Henytės tėvo Henriko Daktaro girtavimo ir žmonos Jadvygos Daktarienės mušimo tėvai išsiskyrė. Todėl dešimtmetį tėvai buvo išsiskyrę, H. Daktarą ir jo brolį Mečislovą augino vargingai besivertusi motina. Tačiau sūnui Henrikui išėjus į laisvę, buvę sutuoktiniai pamiršo praeities nesutarimus.
„Apsikabinęs mamą, jaučiau, kaip akys pasruvo ašaromis, bet tai buvo džiaugsmo ašaros, kurios reiškė, kad vėl esu laisvas mylimų žmonių rate. Apsikabinome visi trys kartu ir negalėjai suprasti, kas ką kalba. Tėvo „žiguliais“ skriejome Kauno link gerai nusiteikę ir laimingi, o artėjant prie gimtojo miesto, nuotaika pakilo dar labiau, – detaliai savo pirmąjį sugrįžimą iš kolonijos H. Daktaras aprašė knygoje „Išlikt žmogumi“.
Vilijampoliečiai menininkų vakarėlyje
Manyta, kad tik iš kolonijos paleistas Henytė neketina imtis naujų nusikaltimų. Tačiau atlikęs pirmąją bausmę, H. Daktaras nenurimo. 1977-ųjų spalio 15-osios vakare jis su jau teistu dvidešimtmečiu Romualdu Racevičiumi, 21 metų Petru Krasausku ir 17 metų bičiule Jolanta Survilaite, prieš eidami į jaunimo šokius „Inkaro“ kultūros namuose, išgėrė.
Atėję į diskoteką, bufete nusipirko 12 butelių šampano (tais laikais vienas butelis kainavo 6 rublius ir 44 kapeikas). Vėliau prie jų kompanijos prisidėjo dvidešimtmetis Viktoras Česonis ir dar trys draugai.
Kompanijai begurkšnojant šampaną, ėmė rinktis Stepo Žuko dailės technikumo studentai. Tą vakarą „Inkaro“ kultūros namuose vyko jų uždaras šokių vakaras.
„Kontingentas buvo susirinkęs įvairus: menininkai, skulptoriai, pradedantys tapytojai. Pasinaudojęs tuo, jog pažinojau klubo direktorių, vis dėlto patekome į vidų ir įsitaisėme prie kampe stovinčio staliuko. Nieko nelaukdamas užsakiau gerų gėrimų ir skanių patiekalų“, – prisiminė Henytė.
Pačiame vakarėlio įkarštyje vos besilaikantis ant kojų R. Racevičius prikibo prie studentų į vakarą pakviestos Rasos Liaugaudaitės. Mergina neišdrįso pasipriešinti girtam vaikinui ir šoko su juo. R. Racevičius grįžo prie savo staliuko ir dar išgėrė. Po to vėl pakvietė šokti jam į akį kritusią Rasą.
„Bet ji netikėtai atsisakė. Netrukus kilo triukšmas, santykių aiškinimąsis, o aš, pamatęs, kad draugui gali būti riesta, atskubėjau gelbėti. Vos susilaikiau, neplojęs jam į ausį čia pat, salėje. „Gerai“, – sakiau, – susitiksime lauke po šokių“, – savo memuaruose dėstė Henytė.
Kai kurių šaltinių teigimu, Henytė išsigando ir su savo sėbrais išėjo iš kultūros namų. Lauke Henytė pasiuntė vieną draugą pas Vilijampolės banditus. „Mes su draugais vadinomės „marksiukų“ chebra, o Kaziolas su savo vyrukais – „inkariukais“. Buvo atvejis, kai vienas iš mūsų „marksiukų“ buvo „pajungęs“ „inkariukų“ vadą Kaziolą. Nuo to laiko mūsų chebra buvo laikoma stipriausia ir su „inkariukais“ nei pykomės, nei kariavome. Kritišku momentu priėjau prie „inkariukų“ ir sakau: „Bachūriukai, matote, kas darosi, chamai muša „slabadzianskus“. To dar nėra buvę! Atkeršykime jiems!”, – Henytė aprašė savo versiją.
„Slabadinių“ antpuolis
Apie 23 val. 30 min. Henytė su bičiuliais puolė studentus, bet šie ryžtingai pasipriešino ir užpuolikus gerokai aptalžė. Henytė su sėbrais jau ruošėsi sprukti, bet tuo metu pasirodė didelė grupė vyresnio amžiaus „slabadinių“. Jie puolė studentus ir ėmė be gailesčio juos mušti, spardyti. Studentai ėmė paniškai bėgti kas kur galėjo. Dalis jų nubėgo prie netoli „Inkaro“ gamyklos sustojusio 7-ojo maršruto troleibuso.
„Mūsų buvo gana daug, gal kokia 50 ir, matęs šį vaizdą iš šalies, galėjai pagalvoti, kad vyksta karas. Troleibuso durys užsikimšo, o mes pliekėme chamus kas kaip galėjo ir sugebėjo“, – smulkiai tos nakties „nuotykius“ aprašė H. Daktaras.
Šiandien kai kurie šio įvykio liudininkai prisimena, jog išties studentams įlipus į troleibusą, pasipylė plytų ir asfalto gabalų kruša. Vienas plytgalis išmušė troleibuso stiklą ir sužalojo jame sėdėjusią 6 metų mergaitę Ritą Pozinaitę. Dar kelios plytos sužalojo studentus, tarp jų, – ir žinomą kaunietį fotografą Laimutį Brundzą bei šešis jo draugus, troleibuse buvusią senolę ir dar vieną keleivį.
Tardytojos prisiminimai
Kaip žurnalistui teigė 42 metus tardytoja tuometiniame Kauno K. Požėlos vidaus reikalų skyriuje išdirbusi kaunietė Nijolė R., atlikusi vieną pirmųjų H. Daktaro apklausų ir aktyviai dalyvavusi tiriant jo gaujos nusikaltimus, nuo jaunystės jį įtakojo įvairiais prasižengimais mieste pagarsėję jo artimieji bei skurdi aplinka.
„Vienintelis iš Daktarų giminės nusikaltėlių lyderiui būdingas savybes buvo perėmęs H. Daktaro tėvo Henriko (jis susirgo vėžiu ir 1985 m. mirė ) brolis Mečislovas Daktaras. Jis pasižymėjęs nežabotu žiaurumu ir sugebėjimu vadovauti kelioms dešimtims parankinių. O Henytė jaunystėje buvęs neišprusęs, aršus, neretai išgėręs praeivius užgauliodavęs, todėl po keliolikos metų nustėrau išgirdusi, kad būtent jis tituluojamas Kauno mafijos bosu, – prisiminė ilgametė tardytoja. – Mane žavėjo tai, kad nepaisant jų padarytų nusikaltimų, kelios Daktarų giminės kartos rodė išskirtinę pagarbą savo mamoms. Kalbama, kad bemaž prieš 50 metų įtūžę H. Daktaro tėvas su broliais savo motiną (Henytės močiutę) išvadavo tiesiog iš pačios teismo salės, kai jai buvo skaitomas nuosprendis už spekuliaciją. Pats H. Daktaras man pasirodė jautrios sielos ir gailestingo charakterio, tačiau per pašnekesius su pareigūnais jis visuomet stengėsi būti „kietu“ ir laikytis oriai: kategoriškai mums pareikšdavęs nieko nežinąs ir be baimės šypsodavęsis“.
Buvusios tardytojos teigimu, jaunystėje Henytė, bendraudamas su pareigūnais, išsiskyrė iš savo gaujos narių tuo, kad neslėpė pagarbos pareigūnams. Kaskart prasidėjus apklausai ir atėjus tardytojai, jis visuomet nuo kėdės staiga pakildavęs, o atsisėsdavęs tuomet, kai jau prie savo popierių pasilenkdavusi tardytoja. Ši garbaus amžiaus kaunietė tardymui skirtame kabinete šnekėjosi su H. Daktaru ir 1977–ųjų spalį, kai jis buvo sulaikytas po žiaurių muštynių per šokių vakarą prie „Inkaro“ kultūros namų.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (GEGUŽĖS 22 D.) SKAITYKITE:
Antrasis Henytės teismas
Kalėdos kameroje su vaikystės draugais
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
