Anksčiau laiko išėjęs laisvėn Henrikas Daktaras buvo pažadėjęs antrąją knygą, tačiau ne plačiajai visuomenei.
Atstovas spaudai – ir už grotų
Per paskutinį šiame rašinių cikle aprašytą kalėjimo laikotarpį – daugiau kaip 6 metus – H. Daktaras pradėjo užrašus, kurių dauguma vėliau atgulė garsioje knygoje „Išlikt žmogumi“.
„2001-ųjų spalio 12 dieną, penktadienį, buvo mano teismo diena. Truputį nerimavau ir jaudinausi, nes nežinojau, kaip teismas atsižvelgs į mano personą. Nors jokių trukdymų iš administracijos pusės nepastebėjau, bet vis dėlto negali iš anksto prognozuoti teisėjo nuotaikos, – savo memuaruose rašė Henytė. – Velnias jį žino, gal jį paveikė mano priešai, o gal paprasčiausiai ryte jam nedavė žmona ir jis susinervinęs ne ta koja išlipo iš lovos. Teismo procesas, kuriame spręs, išleisti mane anksčiau laiko ar ne, įvyks 13 valandą, o kol kas darau pertrauką, nes reikia susitikti su savo atstovu spaudai Robertu, su kuriuo aptarsime tolimesnius ateities žingsnius spaudos puslapiuose“.
Tą dieną nuspręsta, jog Henytė bus išleistas į laisvę, atbuvęs du trečdalius bausmės. „Nors ir sunkiai, bet teisėjas nusprendė, kad mane galima išleisti anksčiau laiko ir, nepaisydamas griežtų prokuroro prieštaravimų, pasirašė nutartį, kad aš esu atleidžiamas nuo neatliktos bausmės“, – prisiminė Henytė.
Prokuroras prieš palankų sprendimą
H. Daktarui dar pusantrų metų buvo taikomi teismo apribojimai, tačiau netikėtai atgavęs laisvę, jis išsikovojo teisę pietauti kai kuriose Kauno kavinėse ir užeigose. „Atleidžiamas su tam tikrais apribojimais, o būtent: nuo 22 iki 6 valandos ryto privalau būti namuose, negaliu lankytis restoranuose bei kavinėse ir tris kartus per mėnesį privalau atsižymėti policijos komisariate“, – teigė H. Daktaras.
Teisme klausydamasis prokuroro prieštaravimų, Henytė truputį ėmė nervintis: „Prokuroras buvo naujos kartos ir, matyt, karjeristas, specialiai atsiųstas iš Generalinės prokuratūros. Zonos administracija mane charakterizavo teigiamai, tad ir teismas nebuvo nieko prieš išleisti mane į laisvę. Per balsavimą visi buvo „už“, tik šiknius prokuroras pareiškė, kad manęs išleisti negalima, nes man yra pateikti šeši kaltinimai naujoje byloje, iš kurių jau vienas panaikintas, – prisiminė H. Daktaras. – Be to, jis pareiškė, aš apskundžiau Lietuvą Strasbūre. Širdimi jaučiau, kad šią teismo nutartį minėtas prokuroras apskųs, bet, jei to jis nepadarys, jau sekančią savaitę būsiu laisvas Lietuvos pilietis!”
Henytės sutiktuvės – kaip Holivude
Tik paskelbus ilgai lauktą teigiamą sprendimą ir Henytei su advokatu Vytautu Sviderskiu palikus teismo salę, pasitiko žiniasklaidos atstovų minia. „Bliksėjo fotoaparatai, sukiojosi kino kameros, o kaliniai, esantys už metalinio tinklo, sveikino mane su pergale. Žurnalistai be perstojo uždavinėjo klausimus, į kurių dalį atsakiau pats, o į kitus – advokatas. Na, bet bala nematė tų žurnalistų, toks jau jų darbas, o atstumti jų, ir dar tokią lemtingą mano gyvenime dieną, tikrai nenorėjau. Lydimas fotoreporterių, sugrįžau į savo lokalinę zoną, kurioje praleidau ketverius metus. Sveikino draugai ir pažįstami, daugelis džiaugėsi mano sėkme ir linkėjo man viso ko geriausio“, – džiaugmingo triumfo akimirką knygoje „Išlikt žmogumi“ aprašė Henytė.
Kitą dieną atsivėrus Vilniaus 2-ųjų pataisos namų kolonijos vartams, atvažiavę sidabrinės spalvos „Mercedes-Benz“ automobiliu ir jį pastatę netoli durų, kieme Henytės laukė jo artimieji – motina Jadvyga Daktarienė, žmona Ramutė, sūnus Enrikas, duktė Živilė.
Henytė pro kalėjimo duris išėjo gerai nusiteikęs, sulenkęs pirštus aplinkiniams demonstravo pergalę. Jis noriai dalijo interviu gausiai susirinkusiems žurnalistams. Fotografų blykstės ir šūkaujantys smalsuoliai jį pasitiko ir prabangios Daktarų pilaitės kieme, Užliedžiuose prie Kauno.
„Labai pasiilgau savo šeimos, mylimų vaikų klegesio ir juoko. Išsiilgau mylimos Ramutės nuostabių, mylinčių akių, jos prisilietimo. Ir, jei Dievas duos, šis mano pasimatymas su šeima už spygliuotų vielų bus paskutinis, ko ir linkiu visiems liekantiems čia!” – Henytė rašė savo autobiografijoje.
Pažadėjo knygos tęsinį
Pirma laiko iš kolonijos išleistas Henytė teigė, kad jau pirmosiomis dienomis, susitikęs su keliais vyrais iš senosios Vilijampolės laikų kompanijos, iškart supratęs, kad šlovingi „daktarų“ laikai jau praeityje. “Labai gaila Vidmanto Siaurusevičiaus (Siauro), kurį pakirto narkotikai. Man jis būtų tikras ramstis – negailestingas savo priešams , tačiau nuoširdus visiems, kurie su juo elgdavosi sąžiningai”, – teigė Henytė.
Anot jo, dviprasmiškai visuomenėje vertinama knyga „Išlikt žmogumi“ – tai „bandymas išsipasakoti, išlieti širdį apie beveik tragišką“ kalinių ir jo paties likimą.
„Šis pasakojimas apie korumpuotus valdžios vyrus, kurie, prisidengdami įstatymais, sužlugdydami nekaltų žmonių likimus, manipuliuodami jų likimais, daro didžiausius neišaiškinamus nusikaltimus. Ir apie tai, kad net prezidentas, valdantis šalį, pasipiktina, kai knygos herojų teismas išleidžia į laisvę. Prezidentas nepasipiktino varganų žmonių streikais, nepasipiktino, kai žmonėms neišmokami atlyginimai, kai neįgalieji ir silpnaregiai nepriklausomoje Lietuvoje prašo duonos kąsnio ar žudosi, bet pasipiktina, kai nekaltai pusšeštų metų kalintį žmogų išleidžia į laisvę. Kodėl taip vyksta? Kodėl žmogui, mūsų herojui, statomos barikados, kai iki pilnos laimės trūksta tik žingsnelio? Visa tai sužinosime knygos tęsinyje „Melo dvasia“, – tokiomis eilutėmis savo pirmąją knygą „Išlikt žmogumi“ baigė H. Daktaras.
„Ramunės“ tiekėjas atgaivino baimę
Prieš keletą metų Kaune buvo kalbama, kad Henytė antrąją savo knygą „Melo dvasia“ žada išleisti legaliai ir pristatyti knygynams. Tačiau netrukus šias spėliones nutraukė pats rašytoju tapęs kriminalinio pasaulio šulas.
„Jeigu toks kūrinys pasirodytų knygynuose, man iškart būtų iškelta baudžiamoji byla už šmeižtą. Manau, kad dabar tokios bylos iškelti neįmanoma – dėl to jau konsultavausi su teisininkais. Juk ši knyga – tik mano asmeniniai užrašai. Aš jos niekam nepardavinėju, viešai neplatinu. Knyga liks mano anūkams, kai kuriuos egzempliorius padovanosiu draugams. Tai mano šešerių metų darbo rezultatas. Dar sėdėdamas kolonijoje rašiau apie savo gyvenimą“, – pasirodžius knygai „Išlikt žmogumi“, 2004-ųjų sausį yra sakęs H. Daktaras.
Besidžiaugdamas pirmosiomis laisvės dienomis, Henytė kiekvieną rytą pasirodydavo motinos maisto prekių parduotuvėje ir cepelinų užeigoje „Ramunė“, esančioje J. Naujalio gatvėje Vilijampolėje. Name, kur jis užaugo ir praėjo jaunystės metai, po daugelio metų vyras įsidarbino tiekėju. Kaskart žurnalistams apsilankius „Ramunėje“, Henytė svečius pasitikdavo apsivilkęs purviną darbininko prijuostę ir įsijautęs kraudavo dėžes su tuščiais buteliais.
Šis H. Daktaro sugrįžimas tuomet Kaune kėlė siaubą daugeliui: patyrusiems kriminalistams, pernelyg suįžūlėjusiems naujosios nusikaltėlių kartos atstovams, ginkluotų apsaugininkų lydimiems turtingiems verslininkams.
2001 metų lapkričio 28-ąją, kai Kauno Petrašūnių kapinėse buvo laidojama Žaliakalnio kriminalinio pasaulio garsenybė Remigijus Daškevičius, pats H. Daktaras Vilniuje buvo apklausiamas prokurorų. Juos domino Henytės ryšiai su „daškinių“ vadeiva, jo nužudymo aplinkybės.
Tačiau Henytė atsakė, jog tuo metu, kai jis buvo laisvėje, R. Daškevičius atliko bausmę kalėjime, o kai šį paleido, netrukus jį patį pasodino. Todėl jie nebuvę pažįstami ir niekada neturėję bendrų verslo reikalų. Tą šių eilučių autoriui patvirtino ir ne vienas operatyvininkas, ilgus metus stebėjęs Kauno gangsterių aplinką.
KITAME „AKISTATOS“ (PASIRODYSIANČIAME RUGSĖJO 22 D.) NUMERYJE
Kriminalinės policijos biuro vadovo prisiminimai
Žurnalisto pažintis su Henyte
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (25)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (26)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (27)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (28)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (29)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (30)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (31)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (32)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (33)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (34)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (35)
