Henriko Daktaro memuaruose „Išlikt žmogumi“ reketu kaltinamas buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius sako, jog Henytės ateitį sutraiškys jo praeitis.
Globojo du gynėjai
Po to, kai 1996 metų vasarį Lietuvoje vis dar siautė mafija ir buvo suimtas Kauno „daktarų“ grupuotės lyderis Henytė, teisėsaugininkai atskleidė, jog jis dalyvavo kone visų kriminalinių įvykių sūkuryje.
Lukiškėse kalėdamas garsus kaunietis jautriai reagavo į visus valstybės kovos su organizuotu nusikalstamumu politikos ir taktikos pokyčius. Suprantama, jog laisvėje buvę „daktarų“ ir kitų Lietuvoje aktyviai veikusių grupuočių autoritetai apie tai iškart sužinojo ir beveik visų jų akyse atsispindėjo baimė, sumaištis, neryžtingumas.
Daugelis teisėsaugininkų tais metais neretai aiškino, kad turi apie kriminalinius susivienijimus sukaupę svarbiausią informaciją: kas jiems priklauso, kokia veikla užsiima viena ar kita „šeima“, kokias verslo struktūras jos „kuruoja“. Bet suimti visus autoritetus ar visiškai šias gaujas likviduoti jie negalėjo, nes nebuvo palanki įstatyminė bazė. Galima sakyti, jog nebuvo kovojama su banditais, o operatyvininkai dažniausiai užsiimdavo tik šešėlinio pasaulio bendrijų veiklos sekimu.
„Jei pas mane į Lukiškes ateidavo advokatas, kartu sėdėdavo prokuroras arba jo patikėtiniai. Sykį pas mane apsilankė du advokatai: Vytautas Sviderskis ir Ričardas Girdziušas. Prokuroras iškart perspėjo, kad apie bylos eigą nekalbėtume, – rašo Henytė. – Prokuroras stebėdavo kiekvieną judesį, užsirašydavo į bloknotą kažkokias mūsų pokalbio ištraukas. Viso to neapsikentęs, advokatas V. Sviderskis paklausė: „Prokurore, tai apie ką mums kalbėtis? Juk mes esame pasamdyti ginti šį žmogų ir atstovauti jo byloje! Mes Daktarui nesame pažįstami, pas mergas kartu nevaikščiojome. Tai apie ką kalbėti, jei ne apie bylą?“
Simpatijos – A. Kliunkos pavaduotojui
H. Daktaro prevencinio sulaikymo dienos Lukiškėse bėgdavo ir prie televizoriaus ekrano, kuriame būdavo nuolat pateikiama informacija apie Henytę. Šiose laidose savo nuomones reikšdavo teisėsaugininkai iš įvairių šalies miestų.
„Alytaus miesto policijos komisaras Vytautas Grigaravičius buvo vienas tų, kurie prisidėjo prie visų mane šmeižiančių niekšelių, pradėjo duoti interviu laikraštininkams bei televizijai. Visai Lietuvos žmonijai melavo, kad jis neleido H. Daktarui įkelti kojos į Alytų (...). Kai jis šiek tiek apvalė miestą nuo kariaujančių grupuočių, surinko visus stambesnius verslininkus į pasitarimą, kuriame pasiūlė dirbti kartu. Įkalbėjo verslo žmones, kad šie dirbtų su juo, kad atsisakytų „stogo“ ir nevaržomai dirbtų po jo „stogu“. Verslo žmonės, žinoma, sutiko, o V. Grigaravičius, pasinaudodamas įstatymu ir savo užimamomis pareigomis, toliau sodino nekaltus žmones pagal prevencinį įstatymą ir ramiai sau šlavėsi verslininkų jam skiriamus pinigus. Jam viskas buvo paranku, nes A. Paulauskas dengė V. Grigaravičių, kaip žemietį ir kaip pinigų šaltinį. A. Paulausko tėvai visą laiką gyveno Dzūkijoje, tad dabar A. Paulauskas su V. Grigaravičiumi tapo savotiški sąjungininkai, kurie nevaržomai po savo sparnu glaudė visus verslininkus, o tuo pačiu per televiziją ir žiniasklaidą skelbė, kad Alytuje verslininkai gali ramiai dirbti, nieko nebijodami. Tiesa buvo ta, kad Alytaus miesto grupuočių „stogo“ priversti atsisakyti verslininkai pateko po V. Grigaravičiaus „stogu“, už kurį vis vien teko mokėti nemažas sumas“, – knygoje „Išlikt žmogumi“ dėstė H. Daktaras.
Kad ir kaip būtų keista, bet šiame literatūriniame veikale Kauno kriminalinio pasaulio autoritetas negaili gerų atsiliepimų Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos pavaduotojui Redui Savickui. „Jis buvo jaunas ir gabus žmogus. Puikiai suprato, kad sėdžiu už nieką, ir tai, kad esu sąmokslo, kurį sufabrikavo Sigitas Čiapas ir A. Paulauskas, auka. R. Savickas pasakė man, kad ištardė apie 200 žmonių, iš kurių nė vienas nedavė prieš mane parodymų. Dauguma apklaustųjų buvo mano pusėje. Jie sakė, kad esu reikalingas laisvėje tvarkai palaikyti, nes kai mane nekaltai įkišo į kalėjimą, prasidėjo grupuočių savivaliavimas, jos skriaudė visus iš eilės“, – teigė Henytė.
Vilijampoliečiams – išskirtinis dėmesys
Buvęs Lietuvos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, tuo metu dirbęs Alytuje, „Akistatai“ sakė žinąs visas smulkmenas, susijusias su H. Daktaro knygos leidyba. „Žinau, kad jis savarankiškai jos nerašė. Ji surinkta iš jo pasakojimų. Mes išsiaiškinome, kas ją parengė, redagavo, kokia spaustuvė spausdino ir kas tuo metu buvo jos savininkas. Knyga pasiekė mano rankas operatyviniu keliu, bet didelio įspūdžio nepaliko. Kažkiek teisybės joje galima perskaityti, bet daugelis dalykų joje apdailinama ir netgi kartais persūdoma. A. Paulauskui ir kitiems pareigūnams skirti epitetai priminė tarytum įniršusio vaiko būseną. Šiame veikale esu vaizduojamas kaip kaimo vaikiukas“, – kalbėjo V. Grigaravičius.
Ilgametis H. Daktaro ir jo gaujos smogikų medžiotojas teigė, kad šalyje buvę gerokai rimtesnių kriminalinių autoritetų, tačiau H. Daktaras niekada nenorėjęs pasitraukti iš kriminalinio pasaulio. „H. Daktaras turėjo visas galimybes pasinaudoti pasaulinės praktikos tradicijomis – rašyti knygas bei užsiimti legaliu verslu. „Daktarai“ pateko į kriminalistikos istoriją. Mūsų policijos istorijoje dar nėra buvę atvejų, kad specialiai suformuota grupė net šešerius metus intensyviai dirbtų su viena kriminaline gauja. Juk vieni operatyvininkai narpliojo senus gaujos nusikaltimus, kiti – atliko žvalgybinį darbą, stebėdami pastaruosius veiklos metus“, – prisiminė V. Grigaravičius.
Pašnekovo iniciatyva suformuotas Kriminalinės policijos biuro grupės padalinys kartą per mėnesį susirinkdavo V. Grigaravičiaus kabinete ir kiekvienas grupės darbuotojas generaliniam komisarui pateikdavęs išsamią atliktų bei planuojamų darbų ataskaitą.
Anot V. Grigaravičiaus, bene vertingiausios informacijos apie „daktarų“ siautėjimus suteikė paprasti žmonės, kai tuometis šalies policijos vadovas visuomenei viešai paskelbė savo mobilųjį telefoną. Juo skambinę šalies gyventojai pasakodavo apie šios gaujos padarytus nusikaltimus.
Kaune neteko informatoriaus
Kadaise Kauno milicijoje dirbęs V. Grigaravičius tais metais bene daugiausia informacijos sukaupė apie vėliau „daktarams“ pavyzdžiu tapusį Andrių Jankevičių (Pšidzę). Paaiškėjo, kad šio prieš daugelį metų pabėgusio kauniečio sėbrai Kaune vogdavo „Volgas“ ir gabendavo į Maskvą. Vėliau buvo demaskuotos pogrindinės Pšidzės alkoholio gamyklos, siuvyklos ir dirbtuvės.
Kaune buvęs ilgametis teisėsaugininkas išgyveno skaudžią netektį – nusikaltėliai identifikavo jo patikimą informatorių, mirtinai sumušė ir paliko merdėti gatvėje.
„Daktarai“ buvo rimta organizacija, bet jie netobulėjo, neieškojo naujų krypčių, todėl tai juos privedė prie bedugnės. Jie bendravo su gangsteriais iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių. Tarpusavyje dalindavosi teritorijas, darbus, tačiau H. Daktaras nevaldė visos Lietuvos. Kaskart H. Daktarui patekus už grotų, jo vadovaujama grupuotė susilpnėdavo. Bet tik jis sugrįždavo, ir jos veikla būdavo atnaujinama. Iš anksčiau valdžioje buvusių vyrų teko asmeniškai išgirsti pastabų, jog neva savo jaunus darbuotojus siuntinėju gaudyti senų ir niekam neįdomių „daktarų“ „senelių“, – kalbėjo šiuo metu detektyvų ir saugos tarnybos paslaugas teikiačiam biurui „AS Double Invest“ vadovaujantis V. Grigaravičius.
Apžvelgdamas kai kuriuos senus „daktarų“ nusikaltimus, jau atskleidusių kriminalistų darbą, V. Grigaravičius „Akistatai“ teigė, jog jei tyrimas vyks sklandžiai ir rudeniop byla pasieks teismą, ji bus unikali mūsų teisėsaugos istorijoje. „Šiandien yra surinkta daug įrodymų apie prieš 10–15 metų padarytus nusikaltimus. Didžioji dalis anksčiau neįmintų mįslių tampa akivaizdžiais įrodymais, – sakė V. Grigaravičius. – H. Daktarui sausam išlipti iš balos nėra jokių šansų. Pats teisminis procesas turėtų būti išties įdomus. Svarbiausia, kad jis būtų sulaikytas gyvas, nes kažkada yra prasitaręs, jog norėtų mirti kaip didvyris. Jei taip nutiks, mes tapsime šio unikalaus įvykio liudininkais“.
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)
