Henrikas Daktaras savo memuaruose „Išlikt žmogumi“ aprašo savo susitikimus su tuometiniu komisaru Juozu Rimkevičiumi.
Mafijos kontroliuojamas verslas
Garsių Kauno verslininkų teigimu, 1993 – 1995 metais antrajame Lietuvos mieste joks verslas be banditų priedangos buvo neįmanomas. Nusikalstamų susivienijimų vykdomas totalinis verslininkų reketas – teisiškai vadinamas turto prievartavimu – buvo pasiekęs apogėjų.
Generalinės prokuratūros ataskaitoje „15 metų kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija“ teigiama, jog šalies gaujoms vadinamąsias „duokles“ – apibrėžtos sumos ar 10 – 15 proc. nuo likutinio pelno vienkartines ar periodines išmokas – mokėjo dauguma to meto verslininkų ir privačių įmonių. Reketas buvo pridengiamas, siūlant „apsaugos“, „draudimo“, „stogo“ (saugojimo nuo kitų nusikalstamų grupuočių ir jų narių įtakos ar reketo) „paslaugas“. Nepaklusnūs verslininkai, kurie atsisakydavo mokėti „duokles“, buvo bauginami sprogdinimais, padegimais ar kitais išpuoliais.
Dauguma sunkių nusikaltimų dažniausiai taip ir likdavo neišaiškinti – užsakytos žmogžudystės, įžūlus reketas, nusiaubti mafijai išdrįsusių pasipriešinti namai ir biurai, turto sunaikinimai.
Būtent dėl minėtų priežasčių kauniečiui verslininkuis Sigitui Čiapui teko bendrauti su H. Daktaru. Kalbama, kad Henytė, žinodamas jo sugebėjimus organizuoti verslą, nuolat piršosi į draugus, kviesdavo kartu šeimomis švęsti gimtadienius, kitas šventes. Tačiau S. Čiapas, verslininkų teigimu, vengdavęs tiesioginių kontaktų su „slabadinių“ aplinkos žmonėmis.
Pritrenkė verslininko užmojai
H. Daktaras savo autobiografiniame veikale rašo, jog 1994 metais jo buvęs draugas S. Čiapas buvo atvykęs ir pasiūlęs planą, kaip per metus nualinti daugybę Lietuvos gamyklų ir uždirbti 100 milijonų JAV dolerių.
Henytė tvirtina, esą prie šio plano įgyvendinimo turėjęs prisidėti S. Čiapo draugas – tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas bei buvęs Socialdemokratų partijos pirmininkas Aloyzas Sakalas. Būtent šiems žmonėms, anot Henytės, S. Čiapas buvo numatęs aukščiausius postus būsimojoje Vyriausybėje.
H. Daktaras teigia supratęs, kad S. Čiapui kažkas įsakė pasinaudoti Henytės autoritetu, o kai juodas darbas bus padarytas – kaip atpirkimo ožį atiduoti į teisėsaugos mėsmalę.
„Ne, Sigi, mums nepakeliui ir aš nedalyvausiu šiame žaidime! Ir apskritai esu nustebęs ir sukrėstas, kad tu, ieškodamas priedangos, užtarimo ir „torpedos“, pasirinkai mane, savo draugą (...). Sigis, tai išgirdęs, pabalo. Jo elgesys ir manieros pasikeitė akimirksniu ir pro sukąstus dantis iškošė: „Na, ką Henyte, tu manęs nesupratai, apšmeižei mano draugus ir mane, bet atsimink, kad nuo šios akimirkos visi mano draugai, sėdintys valdžioje, bus tavo priešai!”
„Po šio pokalbio Sigito nemačiau maždaug savaitę, bet užtat sulaukiau netikėto skambučio. Savo telefono niekam neduodavau, todėl nustebau ragelyje išgirdęs lyg ir pažįstamą, lyg ir ne, balsą. Skambino vilnietis Juozas Rimkevičius ir pakvietė mane atvažiuoti į sostinę rimtam pokalbiui“, – taip H. Daktaras aprašo vieną paskutinių savo pokalbių su S. Čiapu.
Siekė supolitizuoti bylą?
Kaip teigė žiniasklaida, gerokai vėliau – 1998 metų spalio 24 dieną – H. Daktaras parašė laišką tuomečiam Lietuvos saugumo departamento direktoriui Mečiui Laurinkui. Šiame laiške rašoma, jog 1994 metais S. Čiapas buvo atvykęs pas Henytę ir jam pasiūlė „pridengiant generaliniam prokurorui A. Paulauskui, paimti į savo rankas Lietuvos įmones, gamyklas ir akcines bendroves ir tokiu būdu, pagal jo apskaičiavimus, per vienerius metus surinkti šimtą milijonų JAV dolerių“.
H. Daktaras šiame laiške teigė, jog 1995-ųjų rudenį su juo susitiko tuometis šalies Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras J. Rimkevičius ir jo pavaduotojas Valerijus Šulcas. J. Rimkevičius neva pareikalavęs daryti taip, kaip liepiąs S. Čiapas.
Tuomet H. Daktaras paprašęs jį suvesti su Socialdemokratų partijos pirmininku A. Sakalu. Šis tada buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas. Tačiau J. Rimkevičius atsakęs, jog A. Sakalas su juo nesišnekės. Buvęs Vidaus reikalų ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) pareigūnas, buvęs kriminalinės policijos vyresnysis komisaras, dabar – Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas J. Rimkevičius tokius kaltinimus spaudoje atmetė – esą Henytė tiesiog mėginęs suteikti savo bylai politinį atspalvį.
Derybos su J. Rimkevičiumi
„Važiuodamas į Vilnių, mąsčiau, kas čia vyksta, ir nors puikiai žinojau, kad nieko tokio nesu padaręs, už ką mane galėtų sulaikyti, jaučiausi nekaip. Tokie vizitai man nebuvo prie širdies. Važiavome dviem mašinomis ir netoli Vilniaus, šalia šašlykinės, už kurios buvo kolektyviniai sodai, pasukę siauru keliuku, sustojome krūmais apaugusioje aikštelėje. Tik įvažiavęs į aikštelę, pastebėjau, kad prieš mane važiavę draugai kažkur dingo. Šalia keliuko stovėjo tuščia ir pravertomis durelėmis palikta draugų mašina“, – tarsi detektyvinio filmo siužetą aprašė Henytė.
Netrukus prie H. Daktaro automobilio, kaip teigiama jo knygoje „Išlikt žmogumi“, priėjo J. Rimkevičius ir V. Šulcas. „Tavo draugai elgėsi „naglai“ ir nesupratingai, todėl man teko juos nuraminti ir, gerai aplaužius kaulus, išvežti kuo toliau iš čia. Vėliau spręsiu, ar iškelti jiems bylą už pasipriešinimą pareigūnams, ar ne“, – H. Daktaras pacitavo J. Rimkevičiaus žodžius. – Po šių žodžių greitai akimis permečiau pakelės krūmus ir pamačiau, kad visa aikštelė apsupta krūmuose ginkluotų „Aro“ karių. Netrukus J. Rimkevičius ištarė: „Na, gerai, Henyte, pakalbėkime atvirai ir kaip seni pažįstami. Tu gerai žinai, kad teisėsaugos sistemoje dirbu 20 metų, bet per tą laiką taip ir neapsirūpinau materaliai, kaip tai padarė kiti mano draugai. Ir štai dabar, kai man Sigitas siūlo ir gali aprūpinti visam likusiam gyvenimui, tu stoji skersai kelio ir nenori jam, o tuo pačiu ir man, padėti. Be abejo, padėdamas mums, padėsi ir sau. Su tavo, Henyte, pagalba aš prisikasiu iki valstybės lovio ir, žinoma, nepamiršiu tų žmonių, kurie man padėjo prie šio lovio prieiti. Padės mums ir A. Paulauskas, ir A. Sakalas. Bet tie, kurie man trukdys, o šiuo atveju – tu, aš bent tave pasodinsiu porai mėnesių pagal Prevencinį įstatymą“.
Profesionalaus medžiotojo akimis
Ekskomisaras J. Rimkevičius „Akistatai“ tvirtino, kad pirmąsyk apie Kauno „daktarų“ gaują išgirdęs maždaug 1980-aisiais, o vėliau jam teko dalyvauti „kariaujant“ su įvairiais Kauno banditais. „Tuomet gerokai aplamdėme Kauną ir aplinkinius rajonus šiurpinusias „kampinių“, „Kryžkelės“ ir Vyto Matusevičiaus–Mato gaujas. Kol iki H. Daktaro prisikasėme – teko nemažai pasidarbuoti su minėtomis grupuotėmis, – prisiminė J. Rimkevičius. – H. Daktaras turėjo lyderiui būdingų savybių. Jo tėvas, dėdė ir pusbrolis buvo itin gerbiami tarp senų laikų Vilijampolės nusikaltėlių. Tačiau jis nebuvo autoritetas. Andrius Jankevičius (Pšidzė), Jonas Bielskis, Arikas Pastuškovas ir Mėjus Velonskis buvo gerokai vyresni, rimtesni ir sulaukė didesnės pagarbos už H. Daktarą. Buvo metas, kai jis šliejosi prie minėtų kauniečių ir vykdė jų pavestas užduotis“.
Pasiteiravus apie H. Daktaro rašliavas, kuriose minimas jo vardas, J. Rimkevičius atsakė: „Pavarčiau tą knygą... Epizodą, kuriame aprašomas mūsų susitikimas, man citavo keli žmonės. Teko girdėti, kad ši knygos dalis buvo išversta į anglų kalbą, patalpinta netgi internete. Negaliu kvestionuoti autoriaus teisių į prasimanymus, bet primeluota tikrai nemažai. Tąsyk, patį pirmą kartą, kuriame aš nedalyvavau, nes buvau išvykęs į komandiruotę, H. Daktaras pats pasiprašė susitikti su mano pavaduotoju Valerijumi Šulcu. Jis buvo apsivilkęs net dvi neperšaunamas liemenes ir atvyko lydimas trijų automobilių. Kitus kelis kartus buvome susitikę šalia Vilniaus. Į susitikimus Henytė kartais atvykdavo lydimas Gogos (Egidijaus Abariaus) ir automobilio su „apsauga“. Kodėl buvome suinteresuoti bendravimu su banditais, nenorėčiau plačiau aiškinti. Bet mes visada atstovavome valstybei, o jis – tik savo subinei ar gaujų interesams. Susitikdavome dviese, niekada jokios „krūmuose sėdinčios“ paramos nesikvietėme. Bet galų gale kartą mums įgriso tos jo palydos, ir sumaniau, kad reikia ją „atkabinti“ ir patikrinti, ar tie „torpedos“ neturi nelegalių ginklų. Iš tikrųjų paskutinio susitikimo metu „Aro“ vyrai tyliai „nukabino“ H. Daktaro žmones, iškratė jų mašinas, jose aptiko medžioklinių šautuvų. Tąsyk šnekėjomes apie tuos reikalus, kuriuos jis užsuko su S. Čiapu dėl alkoholio distribucijos“.
J. Rimkevičius turėjo duomenų, kad būtent bankininko Genadijaus Konopliovo užsakymu H. Daktaras spaudė žinomą Utenos verslininką ir tai, kad jis kišasi į valstybės reikalus. „Mes jam paaiškinome, kad šie jo reikalai baigsis kalėjimu. Jis šaukė mums: „Visą gyvenimą ubagausite, nudvėsite skurde, geriau prie lovio rankas prikištumėte ir visi linksmai gyventume!” – prisiminė susitikimus su Kauno mafijos autoritetu J. Rimkevičius.
Buvęs ilgametis operatyvininkas priminė, jog kriminalinėje policijoje, prokuratūroje dirbantys žmonės rizikuoja, aukoja savo laiką, sveikatą ne vien dėl atlyginimo, o iš idėjos. Juos labiausiai domina ne tik pats nusikaltimo išaiškinimo procesas, bet ir jo rezultatas. „Kažkas sėkmingai vagia, bet yra žmonės, kurie siekia išaiškinti tiesą ir atstatyti teisingumą. O ar galima laikyti tikru medžiotoju tą, kuris paima iš „žvėries“ kyšį ir jį paleidžia? Manau, kad tokių nėra tarp savo darbą mėgstančių operatyvininkų“, – įsitikinęs J. Rimkevičius.
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
