Tarp svarbių mūsų tautos ir valstybės istorinių datų yra ne tik 1918-ųjų, bet ir 1949-ųjų vasario 16-oji. Tai - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracijos pasirašymo diena.
Deklaracijoje atsispindinti politinė išmintis, valstybinis brandumas, nepalaužiamas tikėjimas laisvos Lietuvos ateitimi, kilnus įsipareigojimas ginti laisvės ir demokratijos vertybes. Tai buvo okupuotos, bet nenugalėtos lietuvių tautos Laisvės konstitucija, kuri visuomet turėtų priminti mūsų tautos pasiryžimą siekti laisvės, troškimą kurti demokratiniais, konstituciniais principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Sovietinės okupacijos metais apie LLKS deklaraciją buvo visiškai nutylima. Užaugo ištisa karta, nieko nežinanti apie šį istorinį įvykį. Tyloje žinojimas neatsiranda.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pamažu atsiveria ir šis mūsų tautos istorijos lapas. 1999 metais Seimas, įvertindamas LLKS tarybos Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė įstatymą, kuriuo suteikė šiai Deklaracijai Lietuvos valstybės teisės akto statusą, o LLKS tarybą pripažino vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, pripažino jos organizuoto pasipriešinimo teisėtumą.
Šiemet vasario 16 dieną sukanka 60 metų nuo šios Deklaracijos pasirašymo. Neseniai, sausio 20 dieną, Seimas priėmė nutarimą „Dėl 2009 metų paskelbimo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio metais“. Taip dar kartą patvirtinama Deklaracijos reikšmė Lietuvos valstybės tęstinumui.
1944 metais, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis buvo apsisprendusi ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tūkstančiai vyrų rinkosi Lietuvos miškuose ir pradėjo žūtbūtinę kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą. Anot istorikų, jau 1945 m. Lietuvos miškuose buvo apie 30 tūkstančių partizanų. Formavosi dideli partizanų būriai. Mūšiai su sovietine kariuomene vyko kaip reguliariųjų kariuomenių susirėmimai.
Lietuvos partizanai atitiko tarptautinėje teisėje kariuomenei priskiriamus požymius - turėjo vadovybę, dėvėjo uniformas, ginklą nešiojo atvirai, laikėsi karo tradicijų. Jie buvo Lietuvos kariuomenė okupuotoje Lietuvoje.
1949 metais vasario 2 d. partizanų vadai, atstovaujantys visoms tuo metu Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, Radviliškio rajone susirinko į suvažiavimą. Vasario 10 d. buvo pradėtas išplėstinis Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo ir Karo tarybos jungtinis posėdis. Jame ir buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Jis sujungė visas su okupantais kovojančias struktūras į vieningą pasipriešinimo organizaciją, sudarė vyriausiąją partizanų vadovybę - LLKS tarybos prezidiumą.
Nuo vasario 11 d. iki vasario 17 d. vyko LLKS tarybos posėdis. Jame buvo apsvarstyti 25 klausimai, tarp jų - Sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, Sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai, priimti kreipimaisi į Sąjūdžio dalyvius bei kitus Lietuvos gyventojus.
Vasario 16-ąją LLKS tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Sąjūdžio tarybos Deklaracija. Jos signatarai atidavė savo gyvybes už mūsų laisvę, tikėdami, kad Lietuva bus teisinga, didi ir ori.
Jų laisvės siekis išsipildė. Gyvendami laisvoje šalyje mes turime pateisinti jų tikėjimą Lietuvos ateitimi savo kasdieniais darbais, meile Tėvynei, meile vieni kitiems, pasiryžimu protingai spręsti šių dienų iššūkius.
1949-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvių pasirašytoje Deklaracijoje nurodomos gairės valstybės tęstinumui.
Deklaracija
„LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė, parlamentinė Lietuvos Respublika“, - konstatuojama LLKS Deklaracijoje, kurioje buvo išdėstytos pagrindinės Sąjūdžio politinės programos nuostatos, nusakyta lietuvių tautos kovos esmė ir būsimosios demokratinės valstybės kūrimo modelis.
Signatarai pasisakė už demokratinę respubliką, už tai, kad suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai, už laisvus, demokratinius, visuotinius, lygius ir slaptus rinkimus į Seimą, lygių teisių visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams, garantavimą.
Deklaracijoje aiškiai išreikšta būsima teisingumo vykdymo nuostata: laisvoje Lietuvoje teisingumą galės vykdyti tik Lietuvos teismai. Socialinių problemų sprendimas dokumente įvardijamas kaip vienas pirmųjų spręstinų uždavinių nepriklausomoje Lietuvoje, nusakomas teisinių principų laikymas partijų veikloje.
Deklaraciją pasirašė aštuoni signatarai (nė vienas jų nesulaukė laisvos Lietuvos):
Jonas ŽEMAITIS-VYTAUTAS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, sušaudytas 1954 m. vasario 24 d. Maskvoje
Adolfas RAMANAUSKAS-VANAGAS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Pietų Lietuvos srities vadas, sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje
Juozas ŠIBAILA-MERAINIS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas bei Algimanto ir Vytauto apygardų įgaliotinis, žuvęs 1953 m. vasario 11 d. Ramygalos valsčiuje
Leonas GRIGONIS-UŽPALIS, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas, žuvęs 1950 m. liepos 22 d. Ariogalos apylinkėse
Aleksandras GRYBINAS-FAUSTAS, Tauro apygardos vadas, žuvęs 1949 m. rugsėjo 28 d. Šakių apskrityje
Vytautas GUŽAS-KARDAS, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, žuvęs 1949 m. birželio 11 d. Eržvilko valsčiuje
Bronius LIESYS-NAKTIS, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajone
Petras BARTKUS-ŽADGAILA, LLKS Prezidiumo sekretorius, žuvęs 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio rajone
Auksutė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ, LLKS tarybos Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukra, Lietuvos Respublikos Seimo narė
