Rusų politikos analitikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis savo naujojoje knygoje „Nemylima šalis“ rašo, kad Vladimiras Leninas Rusijos nemylėjo už tai, kad ji ne Vokietija ir kad dėl to joje sunku sukurti socializmą, o Vladimiras Putinas nemyli Rusijos už tai, kad ji jau nebėra imperija.
Pasak, A. Piontkovskio, jie nemylėjo Rusijos, Michailo Lermontovo žodžiais tarant, ta keista meile, kuria mylima savąjį meilės objektą puikiai suvokiant (o gal net ir už) visas jo netobulybes. Jie Rusijos nemylėjo ir nemyli už tai, kad ji nėra tai, kuo jų vizijoje ji turėjo būti, kuo jie norėtų ją paversti – arba už tai, kad ji jau nebėra tai, kas buvo taip brangu jiems.
Ši įžvalga gali padėti suprasti, už ką Lietuvoje taip nemylimas Kaunas. Savojo gimtojo miesto nemėgstantys ir jį paliekantys kauniečiai Kauną lygina su visą pasaulio gėrį ir grožį jų sąmonėje reprezentuojančiu Vilniumi – suprantama, siekiant išryškinti kontrastą tarp šių miestų Kauno nenaudai.
Didžiausi Kauno skeptikai dažniausiai esti patys kauniečiai, pasirinkę Vilnių. Arba jie turi pateisinti Vilniaus pasirinkimą kokia nors dramatiška priežastimi, arba jie nemyli Kauno tiesiog už tai, kad jis nėra Vilnius. Jie nemyli Kauno už tai, kad šiandien jis nebėra galios ir prestižo centras.
Organizuota užmarštis
Žinoma, Kaune yra jį tyliai ir nerėksmingai mylinčių miestiečių. Vis dėlto žvelgiant į gražų ir elegantišką, bet negyvą Kauno senamiestį, aplanko mintis, kad šiandien tai apleistas ir nemylimas miestas.
Lygiai tą patį pagalvoji mėgindamas suprasti, kaip šitas išdidus ir jautria istorine atmintimi bei stipria tapatybe visada išsiskyręs miestas leido išnykti „Konrado kavinei“ (sovietmečiu tapusiai „Tulpe“) ir nežinia kuo virsti „Metropoliui“.
Jei panašūs dalykai vyktų suvažiavėlių miestuose – Vilniuje ir Klaipėdoje – stebėtis netektų. Tokie miestai visada daugiau ar mažiau linkę sureikšminti jiems palankią dabartį, išryškinusią naujuosius miestiečius kaip kone vienintelę autentišką to miesto ir šalies tikrovę.
Kad ir kaip būtų, ištisą moderniosios Lietuvos epochą bei lietuvišką buržuaziją suformavęs ir moderniosios lietuvių kultūros lopšiu tapęs Kaunas visada buvo išdidžiai paniręs savo netolimoje praeityje. Tad kas jam atsitiko?
Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knyga“ padeda atsakyti į šį klausimą. Praha buvo priversta tiek kartų kaitalioti savo gatvių pavadinimus, kad miestas paniro į režimo politiškai organizuotą užmarštį. Jis pradėjo gyventi tik dabartimi – ir ne bet kokia, o linksma ir žaisminga dabartimi.
Ne veltui Gustavą Husaką M. Kundera vadina užmaršties prezidentu, o savo aprašomą estradinės muzikos dainininką Karelą Klosą – muzikos idiotu. Užmarščiai reikalingi muzikos idiotai, o pastariesiems – užmarštis ir ją organizuojantys politikai.
Čekoslovakijos ir Lietuvos analogijos – stulbinančios. Po 1968-ųjų Prahos pavasario – aksominės revoliucijos ir Aleksandro Dubčeko tikėjimo socializmu su žmogaus veidu – sekė sovietų represijos ir užmaršties organizavimas, iš šalies išsiunčiant ir be darbo paliekant apie pusę milijono Čekoslovakijos inteligentijos. Praha buvo tikslingai ir metodiškai žudoma.
O ar ne tas pats ištiko Kauną? Po 1972-ųjų Kauno pavasario režimas ir užmaršties politikai iš atminties uoliai trynė, kas buvo gražiausia Kaune – buvo kovojama prieš Joną Jurašą, disidentus, meno pogrindį, modernią poezijos ir teatro kalbą, ilgus plaukus ir roko muziką.
Vietoje neužmirštamųjų „Kertukų“ ir kitų puikių lietuviško roko grupių režimas netruko priveisti muzikos idiotų, kuriems neegzistavo nei istorija, nei atmintis, nei tapatybė – jie tarnavo amžinajam „dabar“, neturinčiam jokių alternatyvų. O juk būtent šito režimui ir reikėjo.
Deja, nūdienos Lietuvoje viskas išliko – klesti ir užmaršties politikai, ir muzikos idiotai. Abi šios jėgos – užmaršties politikai, amžinojo „dabar“ riteriai, iki šiol valdantys Lietuvą, ir kičas – tapo senojo Kauno duobkasiais.
Užmaršties politikai niekada neužmirš ir neatleis Kauno dešinumo – jo priešiškumo režimui, gebėjimo žaibiškai atpažinti vakar dienos herojus, šiandien tapusius provakarietiškais ir Lietuvai visą gyvenimą dirbusiais patriotais, ir šitą gebėjimą įrodyti atitinkamu balsavimu per rinkimus.
Naujoji sostinė ir jos mitas
Vis dėlto nemeilė Kaunui anaiptol nėra vien traumų ir organizuotos užmaršties fenomenas. Kaunas buvo žudomas po karo – uždarant Vytauto Didžiojo universitetą, išsklaidant arba eliminuojant jo intelektines pajėgas, pasisavinant jo bibliotekų fondus, o galiausiai buvusį šalies humanistikos centrą paverčiant techninės inteligentijos ir medikų miestu.
Kaip minėta, metodiškai naikinamas Kaunas buvo ir po 1972-ųjų pavasario. Kad ir kokios būtų Kauno deformacijos ir netektys, niekam nepavyko sulaužyti jo stuburo ir pažeminti šitą išdidų, nors ir daug praradusį miestą.
Bet šiandien mes stebime naują masyvią ataką prieš Kauną – žinoma, tai visiškai kitoks reiškinys, bet jo nepastebėti tiesiog nebeįmanoma.
Nuo pokario iki 1990 metų Vilnius nebuvo Lietuvos sostinė – jis buvo viso labo tik Tarybų Lietuvos administracinis centras. Kaunas buvo išlaikęs savo nepriklausomos Lietuvos sostinės atmintį – neretai komiškomis ir kone operetinėmis formomis, bet vis dėlto tai buvo gyva politinė atmintis.
Vilniui ir visai Lietuvai tai buvo didžiai naudingi sentimentai – Kauno patriotinis potencialas ir atsispyrimas prieš sovietinį jo atminties prijaukinimą dirbo visos šalies labui. Būtent todėl Kauno „Žalgiris“ buvo kur kas daugiau nei Kauno krepšinio komanda, lygiai kaip Kauno teatro aktoriai ir režisieriai buvo bendranacionalinės figūros, o ne Vilniaus teatrų konkurentai.
Situacija radikaliai pradėjo keistis po 1990-ųjų metų. Įvyko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti – pagaliau tapęs tikra nepriklausomos Lietuvos sostine, Vilnius pradėjo kurti savo naująjį mitą. Deja, vis dažniau atrodo, kad naujoji sostinė žūtbūt turi būti kuriama nuvainikuojant ir žeminant Kauną. Turbūt tiesiog reikia užmiršti laikinąją sostinę. Lietuva energingai užsiėmė dabarties mitologizacija.
Štai iš kur pastaruoju metu taip sustiprėjęs smetoninės Lietuvos nuvertinimas. Beje, jis visiškai nepagrįstas – kad ir kiek Lietuvoje po 1926 metų buvo nutolta nuo demokratijos, be smetoninės Lietuvos dabartinė Lietuva niekada nebūtų patekusi į moderniojo pasaulio politinį žemėlapį ir atmintį.
O ir dabartinės Lietuvos inteligentijos arba nacionalinės švietimo ir mokslo politikos palyginimas su ano meto Lietuvos pasiekimais šiose sferose baigtųsi anaiptol ne nūdienos Lietuvos naudai.
