Ar neapima liūdesys, saulėtą ir džiaugsmingą dieną susitikus laidotuvių koloną? Kai pirmuoju automobiliu pasiklysti ir išneri, priemiesčio keliuku, visai netikėtai, šalia kapinių? Kai pirmą Paryžiuje, tik užsiregistravęs viešbutyje, per langą pamatai iš gretimo namo išnešamą drobule apklotą kūną? Tada - nuo liūdesio nepabėgsi. Belieka, kaip sakė Fransuaza Sagan, ištarti – sveikas, liūdesy...
Toks liūdesys netikėtai užklupo saulėtą, vasaros lietaus laistomą popietę Manhetene. Tarp Godiva šokoladų, AnnTailor ir Victoria’s secret, netoli Nature Shop kūno priežiūros priemonių salono, visai nesivaržydama šios kaimynystės, buvo įsitaisiusi Mirtis.
„Bodies“ (http://www.bodiestheexhibition.com/intro.html)... South Street Sea Port parodų centre eksponuojami negyvi kūnai. Apdoroti specialia polimerizacijos technika, atsparūs laikui, sustingę įvairiomis pozomis. Su dirigento batutu, beisbolo kamuoliu, ar pasirėmę ranka, panašiai, kaip garsusis Rodeno „Mąstytojas.“
Gunteris van Hagens, polimerizacijos technikos pradininkas, susilaukė pasekėjų - Gerhard Pernel, Genlife Biomedical ar Premier Exhibitions, Inc. Pramogų oazės – negyvų kūnų Disneylandai - “Body Worlds,” “Body Exploration,” “The Universe Within,” “Bodies Revealed,” ir kiti.
Dar ne taip seniai, prieš kelis dešimtmečius, Ameriką sudrebino pirmas viešas pasibučiavimas tuomet dar nespalvotame kine, o moksleiviai pasislėpę skaitydavo „Erškėtrožių paukštę“ ir aptarinėjo pikantiškas scenas Dabar, radikalumas nutildytas, o pornografinis nihilizmas grąžinamas į indiferenciją – labiau apsinuoginti neįmanoma – matėme viską, net ir tai, kas po oda.
Negyvi kūnai keliauja po pasaulį – Las Vegas, Tampa, Paryžius, Londonas, Singapūras, Tokijas, Kanbera. Apkeliavę pusė planetos, atsidūrė čia, Niujorko South Street Sea Port, tarp medinių prieplaukų, grakščių burlaivių ir dar grakštesnių dangoraižių, tarp firminių dizainerių parduotuvių ir prekystalių, siūlančių naminį alų ir tikrą amerikietišką limonadą.
Modernybė pranoko pati save. Hiperracionalus materijos panaudojimas. Sielai atsiskyrus nuo kūno, šis nepaliekamas tuščiai dūlėti. Savotiškas antrinis žaliavų perdirbimas. Kūnas, kuris per gyvenimą buvo pavergiamas fabrikų ir konvejerių disciplinai, grožio industrijos standartams, toliau eksploatuojamas net ir po mirties.
Ar eksponuojami kūriniai turi kainą? Ar jie parduodami? Gal derėtų prie antikvarinių baldų ar židinio liepsnos? Mielas giminaitis papuoštų valdomąjį arba darbo kabinetą. Taip, kaip kadaise, senais laikais, didikai puošė savo dvarus protėvių portretais. Klausiu apsaugos darbuotojo – ar eksponatus galima įsigyti. Sakau, aš domiuosi menu. Aš esu ekscentriška kolekcininkė. Jis juokiasi. Aš stebiu, kaip juda, įsitempia ir vėl atsipalaiduoja jo veido raumenys. Raumenys, tai tokie raiščiai...
Nulijo eilinis smarkus ir netikėtas Niujorko lietus, South Street Sea Port vėl užplūdo žmonės, - purto vandenį nuo skėčių, markstosi prieš saulę. Restorane Il Porto ką tik prasidėjo laimės valanda. Žmonės stoviniuoja ir svarsto – 24 USD, - estetizuota mirtimi ar kelios klasikinės gaiviai kvepiančios „Margaritos“, su ledu ir laimo griežinėliu ant stiklinės krašto...?
Lietaus išpraustam Niujorke spalvos gaivios, ryškios, švytinčios. Lauko staliukai apgulti žmonių. Juk nėra ko nerimauti – pasiektas tam tikras nemirtingumo lygis – jei netapai menininku iki mirties, tai po jos gali tapt menu.
