Tragiškoje Lietuvos valstybės istorijoje nemažai asmenybių paliko itin ryškius pėdsakus. Labai daug iškilių istorinių asmenybių gimė Panevėžyje. Kad ir Jonas Karutis, savanoris, kūręs Lietuvos kariuomenę.
XX amžiaus pradžioje lietuvių pastangas atkurti nepriklausomą valstybę lėmė tautos valia ir apsisprendimas dėl valstybinio gyvenimo. Lietuvos Taryba sugebėjo tinkamai išnaudoti palankią Lietuvai tarptautinę konjunktūrą (naujos tautinės valstybės kuriasi, didžiosios daugiatautės imperijos byra), susiklosčiusią 1918 m. pradžioje. Būtent 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvą nepriklausoma valstybe. Pasirašius aktą Lietuva nebebuvo vien geografinė sąvoka, prasidėjo kova už kultūrinį, ekonominį, politinį savarankiškumą, už Vasario 16 d. akte paskelbtas vertybes. Tuo metu tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, Lietuvą buvo okupavusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė. 1918 m. lapkritį Vokietija kapituliavo, jos kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos teritorijos. Tuo pačiu metu į šalį ėmė plūsti Raudonosios armijos daliniai. Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus, gruodžio 29 d. paskelbė kreipimąsi į Lietuvos gyventojus, kviesdama stoti savanoriais ginti savo valstybės. Lietuvos savanoriai gynė jauną valstybę, kovose su Raudonąja armija juos parėmė vokiečių kariuomenės daliniai.
Vienas garsiausių Panevėžio krašto savanorių, prisidėjusių prie Lietuvos kariuomenės kūrimo, - Jonas Karutis, gimęs 1900 m. kovo 23 d. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Jovaišų kaime. Vos vienuolikmetis Jonas liko be motinos, augo su broliu Mykolu ir seserimi Veronika. Šeima turėjo apie 40 ha žemės, galėjo verstis žemės ūkiu, tačiau 1919 m. sausio 8 d.
J.Karutis su savo tėvu, taip pat Jonu, stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę Ramygalos miestelyje. Vos po kelių mėnesių kariuomenėje devyniolikmetis vaikinas buvo paskirtas skyrininku (vėliau - būrininku) Panevėžio srities apsaugos būrio kulkosvaidžių kuopon. 1919 m. rugpjūčio 31 d. kovose su bolševikais buvo sužeistas. Neteko akies, tačiau grįžo į tarnybos vietą tęsti kovos. Tarnaudamas Panevėžio atskirajame batalione, kovojo su bermontininkais, bolševikais ir lenkais. Už kovinius nuopelnus apdovanotas I ir II laipsnio Vyčio kryžiais. Asmenų, apdovanotų dviem Vyčio kryžiais, besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje buvo vos kelios dešimtys.
1919 m. rudenį J.Karutis dėl sužeidimų paleistas į atsargą, nuo 1922 m. dirbo Karo muziejuje. Tačiau ir tada savanoris jautė, kad reikia kovoti už savo Tėvynę - 1923 m. jis dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu. Vėliau, nuo 1925 m., vyras dalyvavo voldemarininkų veikloje, buvo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dalyvis, voldemarininkų ginkluotojo sparno „Geležinis vilkas" Centrinės Kauno kuopos vadas, kurį laiką redagavo voldemarininkų laikraštį „Tautos kelias".
1929 m., pašalinus ministrą pirmininką A.Voldemarą, iš Kauno ištremtas ir J.Karutis. Tuomet jis su šeima apsigyveno gimtojoje Ramygaloje. 1932 m. atkūrus voldemarininkų laikraštį „Tautos balsas", į Kauną grįžo ir J.Karutis - laikraščio redaktorius ir leidėjas. Tais pačiais metais Kaune, J.Staugaičio gatvėje, jis pasistatė itin modernų namą, kuriame gyveno su žmona Julija Gražyte bei dviem sūnumis Rimgaudu ir Gediminu. 1934 m. voldemarininkų laikraštis „Tautos balsas" vėl uždarytas, o J.Karutis ištremtas į Ramygalą.
1935 m. J.Karutis baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir tapo diplomuotu literatu-žurnalistu. Įgijęs išsilavinimą, jis vėl aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos veikloje, Lietuvos laisvės kovų dalyvių invalidų sąjungos veikloje, buvo Lietuvos karo invalidams šelpti komiteto pirmininkas. Laikraščiuose daugiausia rašė vidaus politikos klausimais.
Už tai, kad dar studijų metais J.Karutis dalyvavo puče prieš A.Smetoną, 1935 m. spalio 25 d. buvo suimtas ir karinio tribunolo nuteistas mirties bausme. Vėliau bausmė pakeista katorga iki gyvos galvos, tačiau 1938 m. balandžio 18 d. dėl ligos jis paleistas į laisvę.
J.Karučiui kalint, pasikėsinta į šeimos namą Kaune - jis buvo konfiskuotas ir parduodamas iš varžytynių. Tačiau viskas baigėsi laimingai: Amerikoje gyvenęs J.Karučio žmonos brolis namą nupirko ir padovanojo savo sesers šeimai.
Vėliau J.Karučio šeimos laimė truko vos penkerius metus - 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė okupacinė Raudonoji armija. 1940 m. liepos 11 d. sovietinės valdžios Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo pasirašytas arešto orderis, ir jau kitą dieną, liepos 12-ąją, J.Karutis areštuotas. Ramygalos miestelio gyventojai rinko parašus ir prašė J.Karutį paleisti, tačiau 1941 m. jis vis tiek buvo nuteistas 8 metams nelaisvės, apkaltintas veikęs prieš darbo liaudį ir revoliucinį judėjimą, jam prikištas fašizmo propagavimas. Po teismo savanoris buvo nusiųstas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, tačiau jį su kitais kaliniais išlaisvino 1941 m. birželio sukilimo dalyviai. Deja, J.Karučio sveikata jau buvo pašlijusi: ilgai gydęsis Vokietijos ligoninėse, jis mirė 1943 m. balandžio 11 d.
Lietuvos kariuomenės kūrėjo, savanorio J.Karučio atminimą būtų užpusčiusios dulkės, tačiau po daugiau nei keturiasdešimties metų, 1989-aisiais, jis buvo prisimintas ir reabilituotas.
