Nemenčinė įsikūrusi vienoje seniausių Lietuvos piliaviečių, kur sraunioji Nemenčia atplukdo savo vandenis į Nerį.
Nuo sostinės nutolęs vos 22 kilometrus, miestelis yra mėgstama Vilniaus apylinkių gyventojų ir atvykstančių turistų poilsio vieta.
Istorinė svarba nenuginčijama
Pažintį su Nemenčinės miesteliu istorikai siūlo pradėti nuo netoliese esančio Piliakalnio kaimelio. Tokį vardą jis gavo nuo stūksančio įspūdingo piliakalnio. Jis įsikūręs dešiniajame srauniosios Nemenčios krante. Piliakalnis prieš gerą pusamžį sulaukė archeologų dėmesio ir išsamių studijų.
Po tyrinėjimų paaiškėjo, kad žmonės čia gyveno dviem laikotarpiais: I–IV amžiuje ir nuo X iki XIV amžiaus. Apie tai liudija pastatų liekanos, šarvų fragmentai, arbaleto strėlių antgaliai, buities ir namų apyvokos daiktai.
Nemenčinės apylinkių svarbą XIV amžiuje patvirtina piliakalnyje stovėjusi galinga Mindaugo pilis. Jos vaizdą, remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis, pavyko rekonstruoti. Visi besidomintys pilies maketą gali pamatyti Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Gyventojai išsaugojo tikėjimą
Nemenčinė – viena pirmųjų Lietuvos vietovių, kur po krikšto 1387-aisiais buvo įsteigta katalikų parapija ir pastatyta bažnyčia. Per ilgus amžius ją ne kartą niokojo karai ir gaisrai, tačiau šventovė kaip Feniksas pakildavo iš pelenų.
Bažnyčiai sudegus iki pamatų per Nemenčinei tragišką 1842-ųjų gaisrą, tikintieji kurį laiką meldėsi apleistame palivarke prie Neries, vėliau didikų Parčevskių pastatytoje laikinoje bažnytėlėje.
1848 m. pagal architekto Karolio Gregotovičiaus projektą pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia.
Šv. Arkangelo Mykolo garbei ją 1855 m. konsekravo vyskupas Vaclovas Žilinskis. Šis iškilus kryžiais vainikuotas pastatas Nemenčinės miestą puošia ir dabar.
Apie 1860-uosius prie bažnyčios didikai Parčevskiai pastatė giminės koplyčią. Apie tai skelbia užrašas virš įėjimo. Čia atgulė daugelis šiam Vilniaus krašto kampeliui itin nusipelniusios giminės atstovų, tarp jų ir Nemenčinės bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis.
2009 m. klebono Eduardo Kirstuko iniciatyva šventovė ir koplyčia buvo atnaujintos, bažnyčios stogas uždengtas brangia varine skarda.
1993 m. netoli bažnyčios (prie Nemenčios upelio) buvo pastatyta Dievo Motinos skulptūra su užrašu „Motina, mokyk mus mylėti ir atleisti“ lietuvių ir lenkų kalbomis. Jos fundatorius buvo Boleslovas Dolinskis iš Opolės (Lenkija).
Savaitgalio pasivaikščiojimas
Norint pasivaikščioti ir pažibuokliauti, Nemenčinės gyventojams nebūtina išsiruošti toli. Miestelį iš visų pusių supa miškų masyvai. Pačiame centre nuo kultūros rūmų aikštės atsiveria nuostabūs vaizdai į Nerį. Įspūdingai atrodo ir pats Nemenčinės tiltas, kuris jungia Neries krantus.
Tokių tiltų Lietuvoje – labai nedaug. Jis pastatytas 1932 m. Jo rekonstrukcija buvo vykdoma 1960 ir 2008 m. Ažūrinių metalo konstrukcijų tilto ilgis – 122,5 m, plotis – 6,5 m, aukštis – 9,8 m.
Sužaliavus žolei ir pražydus medžiams, srauniosios Nemenčios pakrantes apguls poilsiautojai. Rudenėjančiame parke netrūksta romantikos mylėtojų, o žiemą – slidininkų.
Nemenčinės miesto centre Vilniaus krašto gyventojų entuziastų dėka yra įsteigtas Vilnijos etnografinis muziejus. Jis įsikūrė tarpukario laikotarpiu pastatytame priešgaisrinės apsaugos pastate. Muziejuje surinkta per tūkstantį eksponatų.
„Juos gavome dovanų, nemokėjome nė cento. Visi dovanotojai užfiksuoti nuotraukose. Negalima pamiršti savo šaknų, kitaip nežaliuos medis“, – paaiškino direktorius Algimantas Banevičius ir papasakojo apie turtingą Vilnijos kraštą ir čia gyvenančių žmonių norą išsaugoti savo daugiakultūrę praeitį bei materialųjį paveldą.
Nors Vilniaus krašto etnografinis muziejus Nemenčinėje veikia nuo 2000-ųjų, eksponatai pradėti kaupti porą dešimtmečių anksčiau.
„Varšuvos universiteto Etnologijos ir kultūrinės antropologijos katedros darbuotojų ir studentų atlikti vietovių kompleksiniai tyrimai, surengtos ekspedicijos padėjo surinkti nemažai unikalios medžiagos. Muziejų eksponatais papildė Vilniaus aukštesniosios žemės ūkio mokyklos auklėtiniai ir darbuotojai. Žodžiu, kaip skruzdės tempėme po šapelį. Tuomet atsirado ir Vilnijos žmonių, panorusių muziejui dovanoti įvairiausių senovinių buities daiktų, amatininkų ir žemdirbių įrankių, technikos, drabužių, baldų, knygų ir dokumentų“, – sakė A. Banevičius.
1955 m. spalio 10 d. Nemenčinei pakartotinai buvo suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu čia veikė medžio apdirbimo, buitinės chemijos įmonės, drenažo vamzdžių gamykla, pieninė.
Dabar miestelis, kaip ir visa Lietuva, išgyvena sunkmetį. Nemenčinę nuo nedarbo gelbėja medienos įmonė ir viena didesnių Lietuvos bendrovių „Vilnika“, eksportui į Vokietiją gaminanti sintetinį vatiną, impilus, čiužinius, minkštas baldų dalis, dygsniuotus lovos baltinius. Šioje įmonėje dirba beveik vien moterys.
Metai po metų
Medinė Nemenčinės pilis stovėjo X–XIV a., vėliau buvo apleista. Nemenčinė minima nuo 1338 m. 1387 m. čia pirmąją bažnyčią, vieną seniausių visoje Lietuvoje, įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1434 m. dokumente Nemenčinės tėvoniu save vadino Andrius Sakaitis, vienas įtakingiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikų didikų.
1554 m. valakų reformos metu Nemenčinė gavo miesto teises. 1557 m. Nemenčinės gyventojai buvo atleisti nuo mokesčių ir privalėjo prižiūrėti tiltus per Nerį iki Kernavės. Apie 1776 m. buvo sudaryta Nemenčinės seniūnija, kuri 1790 m. atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o 1803 m. – Vilniaus universitetui.
1794 m. balandžio 26 d. lietuvių sukilėliai, vadovaujami Tado Kosciuškos, susigrūmė su caro pajėgomis, bet mūšį pralaimėjo, žuvo apie 500 vyrų.
XIX a. dauguma Nemenčinės gyventojų buvo žydai. 1863 m. gyventojai vėl buvo sukilę prieš rusų armiją.
Vilniaus kraštą užėmus lenkų generolui Liucjanui Želigovskiui, 1920–1939 m. Nemenčinė priklausė Lenkijai.
Karo metu naciai sudegino žydų mokyklą ir sinagogą. 1944 m. liepos 7 d. I.Černiachovskio kariuomenė užėmė Nemenčinę. Vietiniai gyventojai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau nemažai žmonių buvo ištremta į Sibirą.
2004 m. patvirtintas Nemenčinės herbas.
