Filmo „Baltosios pievos“ pagrindinis veikėjas renka ašaras. Renka godžiai, kaip muitininkas: nė viena ašara neturi prapulti!
Atplaukia valtimi į druska apaugusią salą, išsitraukia buteliukus, kruopščiai išvalo. Kantriai laukia, kol sielvartą liejantys žmonės apsiašaros. Tarsi kauptų skausmo archyvą. Bet paskui tos asmeniškos, po lašą surinktos ašaros supilamos į bendrą butelį. Ir ašaros „aš“ ištirpsta. Tampa nematomas. Perregimas. Tik sūrumas sukietėja į uolą ir virsta sala. Žmonės ne atsikrato, o sustingdo savo sielvartą. Liedami ašaras augina savo kančias. Lašas po lašo, ašara už ašarą.
Miręs peizažas spinduliuoja apokaliptinį grožį it radiaciją - neįmanoma pasislėpti. Neįmanoma atplėšti akių. Balta čia iš tiesų sukaupusi visas spalvas, tonus ir pustonius. Vizualiai prisodrinta ir kartu atšiauri. Kadras lyg išgraužtas sūrių bangų. Galima žiūrėti tik paviršių ir pasinerti į poetinę meditaciją. Bet tuomet ji liks nebyli. Nes toje ašarų pakalnėje gyvena (graužiasi?) žmonės. Jie tokie pat sustingę, kaip ir jų papročiai. Iš pradžių ašarų rinkėjas atrodo kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, tarp žemės ir vandens. Simboliška, kad mirusieji laidojami vandenyje - anoniminės plaukiančių rąstigalių kapinės, kur neparašyti vardai ir datos.
Filmo pabaigoje paaiškėja, kad jis tarnauja tironui - tiesiogine prasme plauna jo kojas žmonių ašaromis. Poetinė metafora tampa politine - ar dėl to ji praranda daugiasluoksniškumą? Dabar gal atrodo per tiesmuka - bet sovietmečiu toks prievartos sistemos apnuoginimas žadino iš stingulio. Alegorinę meno ir gyvenimo ribą visiškai realiai ištrina politinė realybė: „Baltųjų pievų“ režisierius Mohammadas Rasoulofas, kaip ir kitas garsus Irano filmų kūrėjas Jafaras Panahis, dabar uždaryti kalėjime, bet net ir išėję po šešerių metų jie neturės teisės nei statyti filmus, nei išvykti iš šalies.
Tironų valdomose šalyse metaforos ir alegorijos - tai uždelsto veikimo bombos. Menas, net ir be politinio turinio, pavojingas vien dėl kūrybiškumo manifestacijos. Kinijoje prieš kelias dienas suimtas menininkas Ai Wei Wei ir niekas nežino, kur jis yra. Manoma, kad menininko sulaikymas ir jo Pekino studijos uždarymas susijęs su Kinijos valdžios reakcija į vadinamąją „Jazminų revoliuciją“ - opozicinį judėjimą, įkvėptą 2011 m. Tuniso revoliucijos. Londone, „Tate Modern“ galerijoje, iki gegužės 2 d. galima pamatyti Ai Wei Wei instaliaciją „Saulėgrąžų sėklos“: milžiniška turbinų salė nuklota storu 100 milijonų porcelianinių saulėgrąžų sluoksniu. Natūralaus dydžio sėklelės - rankų darbo, kiekviena nudažyta. Jas darė Kinijos miesto Jingdezhen meistrai.
Ar Mohammadas Rasoulofas ir Ai Wei Wei kalba ne ta pačia kalba - iš mažiausių dalelių supildami mirusius peizažus, rinkdami ašaras ir sėklas? Ašara, išspausta iš kūno - nes daugiau nėra iš ko spausti. Saulėgrąžos sėklos, saugančios pirštų prisilietimus - kiekviena unikali ir kartu ištirpstanti minioje. „Pagaminta Kinijoje“ čia įgauna ne industrinį, o veikiau socialinį ir politinį skambesį.
Apie nematomus, tiksliau - dingusius, tarpinėje erdvėje „Barzakh“ atsidūrusius žmones kalba ir Mantas Kvedaravičius. Ne metaforiškai, o dokumentiškai, net asmeniškai. Jis renka pasakojimus apie Čečėnijoje dingusius žmones, kurių artimieji mato juos sapnuose, bet nežino - gyvi jie ar mirę. Šis neskubrus filmas, įsižiūrintis į kiekvieną žmogų, lydintis jį į namus ir į gatvę, pas būrėją ir į policijos komisariatą, maldos ir kankinimų vietas, yra nelegali kasdienybės kronika. Nuo paprastos kronikos ją skiria ne tik mirtinas pavojus, bet ir nematoma, tik visur esanti tylos siena. Kamera pramuša uždarą konteinerį, tačiau sunkus aplinkos spaudimas jaučiamas: sugriauto Grozno gatvės filmuojamos paslapčia pro automobilio langą, žmonės - kambariuose ir tarpduriuose. Kadro ankštumas primena Wong Kar Wai'aus suspaustus interjerus, bet čia kalbama ne apie prasilenkimus, o apie dingimus. Todėl ne siaura gatvelė ir koridorius, o žvilgsnis iš ežero dugno į ledu einančių žmonių pėdsakus. Tai vizualiai tiksliausias „Barzakh“ būseną tarp gyvenimo ir mirties išreiškiantis kadras.
Tikros istorijos tikroje aplinkoje - tai ryškiausias „Kino pavasaryje“ rodytų jaunųjų Lietuvos režisierių bruožas. Svirinėjantys, bet orumo neprarandantys Vilniaus Šnipiškių senbuviai savo per amžius avariniuose namuose (Jūratės Samulionytės „Šanxai banzai“), senutė „Dzūkijos“ vargšų valgykloje (Andriaus Blaževičiaus „Tremtinės istorija, kurią ištrėmė pats tėvas“). Šiuolaikinė Lietuva - ne tik nuobodžiaujantys snobai su prabangiomis mašinomis ar kriminaliniai herojai, bet ir vasarą Palangos paplūdimy čeburekus ir alų pardavinėjantys jaunuoliai (Tomo Bručo „Čeburekų pardavėjai“). Manyčiau, tai vykęs nepriklausomos Lietuvos provincijoje su „verslumo“ skiepais išaugusios jaunosios kartos portretas. Parduotos vasaros kūnų pritrombuotame pajūry, kur į vieną masę susimala virta čeburekų ir saulėje kepanti poilsiautojų „mėsa“. Vaidybiniuose filmuose taip pat labiau įtikino „iš gyvenimo“ nusižiūrėti, o ne sufantazuoti epizodai.
Šis „Kino pavasaris“, kurį aplankė rekordiškai daug žmonių (per 60 000) tikrai sulaužė ne vieną klišę - ypač kad žiūrovams (kaip bando įtikinti vis plokštėjanti televizija) reikia tik pigių lengvų pramogų. Egzistuoja ne tik „runkelių“ reitingai („runkelis“ apibūdina ne socialinį statusą, o primityvų mentalitetą, nepriklausanti nuo gyvenamosios vietos ir pajamų). „Kino pavasario“ žiūrovai nebijo sunkių filmų (populiariausiu tapo tragiška drama „Moteris, kuri dainuoja“), jų neatbaido ilga filmo trukmė (5 val. 33 min. „Karlosas Šakalas“), jų nepiktina filmai apie tos pačios lyties žmonių santykius („Vienišas vyras“, „Kambarys Romoje“, „80 dienų“, „Vaikams viskas gerai“). Į festivalio filmus rinkosi žiūrovai, kurie nori išsiaiškinti tikras finansinės krizės priežastis, socializmo nesieja tik su sovietine praeitimi, domisi animacija, senaisiais uolų piešiniais ir ribiniais pojūčiais. O svarbiausia - netingi ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti. Filmo metu ir po filmo. Net apie tai, kas nepatiko.
Tai laikau vienu iš tokių kino renginių privalumų - tu ne tik pamatai naujausius ir festivaliuose apdovanotus filmus, susipažįsti su skirtingomis kultūromis, pagreitintai pragyveni keliolika gyvenimų, bet ir susirandi naujus diskusijų partnerius. Iš didelio ekrano į tave žvelgiantys „pažemintieji ir nuskriaustieji“ ne tik žadina teisingumo jausmą, bet ir skatina ieškoti sprendimų, atsiriboti nuo asmeniškumų.
Tokie filmai ne užlieja akis saldžia lipnia mase, o trenkia kaip žaibas („Apie dievus ir žmones“). Sukrečia, bet neapakina. Nes „pagrindinis estetikos įrankis - akis - visiškai savarankiškas. Labiau už jį savarankiška tik ašara.“ (Josifas Brodskis)
Laima Kreivytė
