Nors šie baisūs įvykiai ir labai seni, nutikę dar XIX a. pradžioje, Amerikoje iki šiol neatsirado kitos šmėklos, galinčios pridaryti daugiau bėdų už piktąją Belų raganą, kuri pelnė garsiausio JAV vaiduoklio šlovę.
„Tėte, po langu vėl kažkas vaikšto”, - baugščiai žvalgydamasis pasiskundė mažasis Ričardas. Džonas Belas, turtingas Tenesio plantatorius, uždegė šviesą, čiupo kuoką ir išpuolė laukan. Jis jau ne sykį bandė prigriebti jo šeimą naktimis šiurpinantį nenaudėlį. Tačiau kiemas buvo tuščias, o sargas dievagojosi nieko nematęs.
Šiurenimas po langais seniai kėlė nerimą Dž.Belui: kaimynai pasakojo šiurpias istorijas apie kerštingus vergus, žudančius savo šeimininkus ir jų artimuosius. Dž.Belas jų irgi turėjo - ėjo 1817-ieji, ir pietinėse JAV plantacijose prekyba žmonėmis buvo įprastas dalykas. Ar galėjo kerštauti kuris iš jo vergų? Šis klausimas nedavė ramybės, nes Džonas buvo tikras krikščionis ir su savo vergais elgėsi žmoniškai.
Netrukus paaiškėjo, kad vergai čia niekuo dėti: keisti garsai ėmė sklisti jau namo viduje. Tapo aišku: čia pat slankioja tikrų tikriausias vaiduoklis.
Neregima būtybė Belų šeimyną terorizavo kone metus, skleisdama įvairiausius garsus, bet paskui nusprendė imtis konkretesnių veiksmų. Vaikai pabusdavo naktį, kai kažkas nutraukdavo nuo jų antklodę, o kartą nusprendė pasityčioti iš nakvoti likusio Dž.Belo svečio. Nuo lovos nuplėšta antklodė, įgavusi aiškias žmogaus kūno formas, pakibo ore.
Svečias, kuris pasirodė esąs ne iš bailiųjų, garsiai sušuko pagavęs vaiduoklį, čiupo jį į glėbį ir surišo antklodės galus. Drąsuolis nusprendė sudeginti savo laimikį židinyje, bet vos tik žengė keletą žingsnių jo link, kambaryje pasklido baisi smarvė, jam ėmė trūkti oro. Metęs šalin naštą, vyras spruko į koridorių.
Kai atbėgęs Džonas įėjo į kambarį, ten jau nieko nebuvo, tik antklodė tysojo ant grindų.
Įsiutusi dėl tokios nepagarbos, šmėkla perėjo į puolimą. Pirmosiomis jos aukomis tapo vaikai, šiurpūs klyksmai ėmė sklisti tai iš vieno, tai iš kito kambario. Kažkas nematomas su baisia jėga tampydavo už plaukų tai Ričardą, tai Betsę. Neapsikentęs Dž.Belas nusprendė pasitarti su savo draugu Džeimsu Džonsonu, kuriam nestigo ne tik drąsos, bet ir okultinių žinių. Jam atvykus ir vaiduoklis atgavo balsą.
Dž.Džonsonas labai atidžiai klausėsi nematomos būtybės čepsėjimo, kosčiojimo, net bandė ją prakalbinti. Tai iš pradžių sutrikdė dvasią, bet netrukus ji paniekinamai sušvilpė.
Dž.Belo draugas nenuleido rankų, ir šit kartą išgirdo neaiškų šnabždesį, kuris vis garsėjo, o žodžiai darėsi vis aiškesni. Baisiausia, kad vaiduoklis kalbėdavo tik esant Betsei, tarsi semdamasis iš jos energijos. Vargšei mergaitei toks retransliatoriaus vaidmuo brangiai kainavo: jai sukdavosi galva, ji dažnai prarasdavo sąmonę. Jai Betsės šalia nebūdavo ar ji būdavo be sąmonės, dvasia tylėdavo.
Žinoma, iš pradžių bandyta išsiaiškinti, kieno dvasia neduoda šeimai ramybės, bet vienareikšmio atsakymo gauti nepavyko. Galiausiai ją imta vadinti tiesiog Belų ragana. Įsisiautėjusi dvasia aiškiai kentė nuo asmenybės susidvejinimo: be bjaurių darbelių, kartais ji nuveikdavo ir ką nors gera, pavyzdžiui, išgelbėjo gyvybę jaunėliui, kurį užgriuvo smėlio nuošliauža. Vaikas buvo beprarandąs sąmonę, bet šalia išgirdo žvalų balsą ir nematomos rankos ištraukė jį iš smėlio.
Ypatingą simpatiją šmėkla jautė Liusi, Belo žmonai. Kai ji su draugėmis studijuodavo Bibliją, dvasia vaišindavo damas vaisiais, kurie materializuodavosi tiesiog iš oro ir krisdavo apstulbusioms moterims ant kelių. Liusi sunegalavus nematoma bičiulė atnešė riešutų ir net išgliaudė juos ligonės paprašyta. O tikra staigmena tapo egzotiškų vaisių pintinė vieno iš vaikų gimimo dienos proga: ragana pasigyrė pristačiusi ją tiesiai iš Indijos.
Tačiau tokios malonios staigmenos būdavo labai retos, kur kas dažniau šmėkla krėsdavo šunybes. Ypač jai patikdavo skaldyti antausius.
Tarkim, eina Džonas koridoriumi, tik staiga jo galva atsilošia nuo smūgio, o ant skruosto lieka pirštų žymės... Kliūdavo ir svečiams, bet labiausiai - vargšelei Betsei. Mergaitę net buvo išvežę iš namų, tačiau ir šeimos draugų namuose ji neišvengdavo niuksų. Keisčiausia, kad tuo pat metu šunybės nesiliovė ir Belų namuose.
Plantatorius labiausiai įširdo, kai ragana išardė Betsės sužadėtuves. Šmėkla pasišaipė iš merginos ir jos sužadėtinio tokiais riebiais žodeliais, jog vargšelė apsiašarojusi išbėgo iš kambario. Netrukus Džonas svetainės kampe išvydo perregimą siluetą. Čiupęs kardą, jis suriko: „Aš sunaikinsiu tave, velnio sėkla!” Žinoma, jokios žalos dvasiai jis nepadarė, užtat ją labai supykdė.
Ragana pradėjo keršyti šeimininkui. Pirmiausia jo žandikauliai ir liežuvis tarsi suakmenėjo: negalėjo nei valgyti, nei kalbėti, veidas trūkčiojo tarsi nuo mėšlungio. Netrukus Džonas nugrimzdo į komą. Paaiškėjo, kad ragana sukeitė jo vaistus. Šeimynykščius dar labiau išgąsdino šmėklos pareiškimas, kad šeimos galvos dienos suskaičiuotos. Atvažiavęs gydytojas davė katei išbandyti „vaistus”, ir ši bemat padvėsė. Po kelių valandų pasimirė ir plantatorius. Prakeikta ragana atkeršijo. Ji nesiliovė tyčiotis ir per laidotuves - tai klykavo, tai plėšė dainas.
O po kelių mėnesių šeimai susėdus prie pietų stalo, pasigirdo baisus trenksmas, į židinį įkrito ir sprogo patrankos sviedinys. Netrukus pasigirdo ir raganos balsas: “Išeinu, bet laukite manęs po septynerių metų”. Ir ji tesėjo žodį.
Name vėl ėmė aidėti keisti garsai, vėl kažkas nutempdavo antklodes. Bet šįkart ji ilgai neužsibuvo - gal jai trūko vyriausiojo Belo, gal šeima skyrė šmėklai per mažai dėmesio, bet ji dingo po dviejų savaičių. Tiesa, pažadėjusi grįžti po 107 metų...
Nors paslaptinga ir tragiška istorija nutiko labai seniai, anomalių reiškinių tyrinėtojai ginčijasi iki šiol. Juk liudininkų būta pernelyg daug, kad būtų galima pavadinti tai mistifikacija. Belo sūnus Ričardas net parašė knygą apie jų šeimą kankinusį vaiduoklį. Vieni šią istoriją laiko klasikiniu poltergeisto atveju, kiti įžvelgia šėtono pinkles, treti net užsimena apie masinę haliucinaciją, trukusią keletą metų. Ir niekas nežino, kaip buvo iš tikrųjų.
