Nors šio komentaro pavadinimas žada, nekalbėsime apie tamsius ir mįslingus dalykus. Ne beraščiai saugumiečiai ir ne holivudiškos būtybės yra svarbiausi veikėjai.
Šalyje, kur kone du trečdaliai žmonių į pasaulį ir kaimynystę žvelgia pro „žydruosius ekranus“ ( jei LRT įšaldė savo skurdžiame žodynėlyje „žiburėlį“, tai kodėl neironizuoti „žydrųjų ekranų“?), nerodomas ir nematomas pasaulis tarsi neegzistuoja. Kaip ir kultūra toliau nuo Gedimino prospekto. Tai, kas atsiveria pro langą arba gatvėje sutikto pažįstamo-nepažįstamo akyse, yra mažiau reikšminga, mažiau tikra.
Tad pirmiausia apie matomus žmones. Tuos, kurių matomumas yra svarbiausioji savybė- priklausymo VIP kategorijos viršeliui įrodymas. Jie skirstosi į dvi pagrindines rūšis. Pirmai priklauso tie, kurie nori būti matomi net tada kuomet be unikalios beskonybės ir nešvarių skalbinių nieko daugiau neturi. Antrieji- tai tie, kurie nenori būti rodomi, bet nusikalsta, nusideda, pasidaro nepageidautini rodymo galios centrams, žodžiu tinka įskandalijimo darbo rinkai. Būtume per daug kategoriški, jei nematytume įvairių inteligentiškų išimčių, primenančių rodymosi iš pareigos arba atsakomybės prisiėmimo atvejus.
Apie nematomus ir nerodomus žmones dažniau tenka susimąstyti prie teatrų kasų arba kad ir nesenai pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje. Skirtingai nuo „žydruosiuose ekranuose“ ir stilinguose viršeliuose rodomo pasaulio, knygų mugėje sujaudina normalių, santūrių veidų įspūdis. Kaip anksčiau yra sakęs vienas bičiulis iš Vokietijos apie Kauno džiazo festivalį, niekur kitur nesimato tiek daug žmonių normaliais veidais. Kartočiau tai apie knygų mugės šurmulį. Nepažįstamasis be pagiežos žvelgiantis į kaimyną ką tik nuo knygos pakeltomis akimis- štai tas nematomas žmogus. Nekalbu čia nei apie autorius, nei apie leidėjus. Tiesiog apie tuos iš daugelio, kuriems muilo operos dar neišgraužė akių ir kuriems rasti gyvenimo prasmės duris- nereiškia, ką nors būtinai pralenkti, nurungti, išsiskirti.
Nepaisant rodomo pasaulio agresijos nematomi žmonės, gerbiantys privatumą ir laisvę tą privatumą turėti, yra pats tvirčiausias, jei ne materialiai, tai dvasiškai vidurinysis Lietuvos visuomenės sluoksnis. Ne toks jau jis mažas, kaip bando parodyti nepakeičiamieji žinovai viešuosiuose pasirodymuose. Galbūt šiame sluoksnyje jau yra ir džiazuojančių po-materialistinės orientacijos herojų, supratusių ir tai, kad nuobodulys ir beprasmybė yra baisiausia, kas mūsų visų laukia. Tikėtina, kad yra ir supratusių, kad nieko nėra blogiau, kaip būti svarbiu. Nematomi žmonės yra tie, kurie padeda net po vakarykštės dienos suvaldyti nusivylimą sava valstybe ir jos matomais išrinktaisiais. Ir padeda pasilikti čia gyventi.
